gyvenimas

posūkių nerodymas, palyginus su šviesoforo rodykle sukti kairėn, yra smulkmena.  įvertinus tai, kad vasaros laikotarpiu daugelis atostogauja ar sėdi kur nors šiltoje baloje, tai eismas sostinėje nėra intensyvus, žinant koks jis kas met būna nuo rugsėjo mėn. 1 d., kai vaikučius reikia vežti į darželius, o darbo liaudžiai pasibaigus atostogoms tenka užsiimti darbo reikalais. nežinau, ar tai sutapimas, bet pažeidėjų, nesilaikančių žalios šviesoforo rodyklės sukti kairėn pusėn, matau jei ne kasdien, tai kas antrą dieną tai tikrai. tauta mūsų išskirtinė, visiems gyvenimo atvejams mes turime pateisinamą priežastį, netgi degančiam kaimyno kluonui. kas tokie tie vairuotojai, kuriems pažeisti kelių eismo taisykles yra kasdienybė?

  • pirmoje vietoje – skubantys į darbą, susitikimą, pramiegoję, tiesiog skubantys ir niekur gyvenime nespėjantys, t.y. tie, kuriems, anot jų, taip elgtis yra teisėta.  nesvarbu, kad nustojus mirksėti žaliai rodyklei, dar 2 autotransporto priemonės nudūmė, „spėsiu ir aš“, nes negi aš koks asilas?
  • visuomeninio transporto vairuotojai – jų vadeliojamas transportas yra sunkiasvoris, jiems nebaisu, kaip nebaisu nusispjauti ant keleivių saugumo;
  • greitosios medicininės pagalbos ekipažai – pažeidinėti ket jiems net nereikia mėlynų švyturėlių, o jų vairuotojų dar nė vieno nemačiau prisisegusio saugos diržo;
  • tie, kurie nerodo posūkio sukti, nes paprasčiausiai jie tiesiog kieti;
  • kietųjų grupei dar priskirčiau tūlus lietuvius, dirbančius ir gyvenančius svetur ir į lietuvą sugrįžtančiais automobiliais tų kraštų numeriais – jiems ne tik ant kelių eismo taisyklių taisyklių nusispjauti, bet ir ant lietuvos įstatymų ir gyventojų, o grįžus pažeidinėti taisykles matyt vienas malonumas;

ateis ruduo, sodininkų ir poilsiautojų grįžimo namo metas, kas tada darysis keliuose? gal vienas iš šios problemos sprendimų galėtų būti policininkas netoli šviesoforo stovintis su racija ir matantis jo parodymus, o kiek tolėliau už posūkio – stabdantis ekipažas. kai kurios vilniaus sankryžos yra video kamerų filmuojamos, todėl įrodymų, manau, pakaktų.

nemažai šaltų žiemos ir karštų vasaros dienų praėjo nuo geros iniciatyvos didinti baudas už posūkių nerodymą. policija gerai įsisavino žiūronus, nes taip yra kur kas paprasčiau užsidirbti – valstybei ir sau. anksčiau populiarūs greičio matuokliai, „fenai“ ir lazeriniai, jau keliauja užmarštin, nes jiems reikia metrologijos sertifikatų su galiojimo periodu, kuris netikėtai ir nelaiku baigiasi, matavimo paklaida ir stacionarių greičio matuoklių atsiradimas įtakoja šį sprendimą. neprisegtas diržas, kur nėra jokios paklaidos ir galiojimo laiko – labai paprastas ir lengvas laimikis policijos pareigūnams, automobilį pasistačius tose vietose, kur vairuotojai važiuoja lėtai – už posūkių, viadukų, kelio remonto atkarpų ir pan. bet tai yra gerai, nes kiek pastebiu, net mikroautobusų, sunkvežimių, autobusų ir netgi lengvųjų automobilių vairuotojai važinėja prisisegę saugos diržus, nes minimali bauda už šį pažeidimą – 100 litų, o dažniausiai rašoma vidutinė bauda, kuri yra 150 lt. pinigų suma nėra jau tokia niekinga, kad ją lengva ranka atiduoti. policininkai šaunuoliai, pripratino vairuotojus važiuoti užsisegus saugos diržus, kaip kad kaunas pripratino praleisti pėsčiuosius.

dar viena neišnaudota niša – bauda už posūkių nerodymą, kurią, labai tikiuos, pareigūnai išnaudos, nes čia net žiūronų nereikia. laukiu nesulaukiu tos dienos, kai tam tikra vairuotojų kasta privalės atrasti posūkių svirteles savo automobiliuose, o kiti, tame tarpe ir aš, nekeiksnos priešais važiuojantį vairuotoją už staigų persirikiavimą kitom juoston be posūkio signalo, kas yra tik vienas iš n+k avaringų situacijų nerodant posūkio. kiekvienas savaip pakelsime tautos kultūrą keliuose.

liks dar su priešrūkinėmis šviesomis išsiaiškinti.

žmonės, kurie kartas nuo karto lankosi poliklinikoje, pastebi įvairaus plauko tipus, neva tai slaptus agentus, kurie keistai elgiasi ir stengiasi niekieno nepastebėti įsprukti pas gydytoją į kabinetą. jie gudrūs vilkai ir lapės – pasirodo į daktaro darbo valandų pabaigą, kai pacientai jau būna prie pabaigos. pastebėtina, kad jie tuščiai neina – krepšys, kuprinė ar maišelis yra neatskiriamas jų atributas ir, matyt, darbo priemonė. spėjimai spėjimais, bet gydytojai iki š.m. birželio mėn. 1 d. receptuose nurodydavo tikslų vaisto pavadinimą, kas daugeliui sukeldavo pagrįstų klausimų, kodėl vieni gydytojai mėgsta vienų gamintojų produkciją, o kiti – kitų. mano atveju buvo lygiai tas pats. kai pas gydytojus būnu, turiu laiko pasižvalgyti aplinkui, kol jie man ligas diagnozuoja – bloknotai, rašikliai, darbo knygos, puodeliai, raktų pakabukai, sieniniai kalendoriai ir dar daug kitokio marketinginio šlamšto pas juos yra apstu ir čia tik tai, ką vizualiai mato pacientai, apie nematomąją dalį mes galime tik įsivaizduoti.

visuomenė nerimsta, jai kyla klausimų, tačiau nieko naujo nesugalvosi – viena stovykla yra už, o kita – prieš. aš suprantu abi puses – vieniems skaudu, kad iš jų atėmė aukso puodą, o kiti, prisidengę liberalumu bei demokratija, džiaugiasi tą puodą gavę, tik ar iš visų šių dalybų naudos turės pacientai. mano požiūriu jau gerai yra tai, kad tipai iš farmacinių įmonių nebešliaužios gydymo įstaigų koridorių kampais ir nosies kišimu į kabinetus nepykdys eilėse laukiančių pacientų. pacientas, kad ir vaistininko įtakojamas, oficialiai turi pasirinkimo teisę – pigesnį ar brangesnį vaistą jam įsigyti, generinį ar etinį. vaistinėse įrengti informaciniai vaizduokliai yra gėris, bet juose trūksta informacijos apie preparatą – generinis ji ar etinis, nors šių savokų skirtumo dauguma dar nežino ir nenori žinoti, nes renkasi tai, kas pigiausia, kas šiuo metu ypač pateisinama ir suprantama. tai štai, gydytojo išrašytas receptas su veikliąja medžiaga ir konsultacija su vaistininku, kuriam turėtų būti giliai vienoje vietoje nauji vaistai su savo veikliosiomis medžiagomis. aš taip spėju, nes nuo mano recepto vaistininkės veidas persikreipė – atskleidžiau aš jai savo slapto super-duper naujo vaisto pavadinimą ir jį nušvito. po naujosios tvarkos, kuri įsigaliojo birželio mėn. 1-ą dieną, gydytojas recepte gali išrašyti tik veikliosios medžiagos pavadinimą, o ne vaisto pavadinimą, kaip buvo iki šiol, todėl vaistininkai perima mažą dalį gydytojo funkcijų, nes jiems bendriniu atveju žiūrint jiems reikia ne tik žinoti kuriame stalčiuje kokių vaistų dėžutės sudėtos, bet ir jų veikliąsias medžiagas, susipažinti su naujais vaistais ir jų komponentais, veikimo ir šalutiniu poveikiais ir pan., o tam reikia laiko, mokymų. sutinku, kad daugumoje atvejų viskas gaunasi sklandžiai, toks tikslas ir buvo pasiektas.

grįžtant prie galinių durų, dabar grandinė tokia: agentas, vaistinės vadovas, vaistininkai. matyt, kad nesuklysiu pasakęs, kad vaistininkų darbo motyvacijoje atsiranda nauja eilutė, kaip farmacijos kompanijos „x“ produkcijos pardavimo rodiklių siekimas. dabar vaistininkui reikia būti ir vadybininku, sugebėti save parduoti – gerai tas verslumo skatinimas, o vaistinėse betrūksta tik padaryti įėjimą pro pirmąsias duris, tai bus galima eiles nuo gydytojų kabinetų perkelti prie vaistinių konsultantų, vaistinėse įrengti laukimo zonas.

ateitis visiems mums nėra išvengiama, neskirstant mūsų pagal lytį ar politinę orientaciją. žmonės, individai, todėl ir yra unikalūs, kad yra unikali jų siekiamybė – kas galvoja apie pasodintą medį, pastatytą namą ir užaugintą sūnų, kai kitas galvoja apie pelningas akcijas, jachtą ežere, o dar kitas – tik rytojų, nes jam to gana, jį tai tenkina ir nekuria papildomų gyvenimo, bet ne egzistavimo, problemų. sutinku, kad kai kam gali būti galvos skausmas neplauti indai ar neblizgantis tualetas, bet kiekvienas savaip supranta ir interpretuoja smulkmenas kaip ir jų reikšmę savo gyvenime. na štai ne vietoje padėtas puodelis vieniems yra gyvenimo tragedija, nes kažkur giliai jų dievas yra tvarka, o ne pilnavertis aplinkos įsisavinimas, todėl minėtasis puodelis yra rimtas gerbūvio konkurentas, užgožiantis visas kitas su ateitimi susijusias mintis, realias svajones. taip taip, kai kas sugeba nurauti galvą ir pavogti svajones, tik ar „tas/ta“ to verti?

smagu girdėti sveikinimus gimimo dienos proga, po kurių pagalvoji, kodėl su tuo žmogumi nebendravai anksčiau ir nedavei jam saują savo dėmesio, kurios jis tuo metu ilgėjosi. nesvarbu, ar sveikinimai nuoširdūs, ar iš pareigos, visi jie tampa vieninga ranka, kuri tave patapšnoja per petį ir nuo skruosto nubraukia žylančius plaukus. taip, veidas jau nebe tas, jį pradeda vagoti raukšlės, bet jų priminimas visada malonus. taip, mes norime to dėmesio ir tokio malonaus, virstančio nuoširdžiu pokštu ir pajuokavimu prisimenant kartu leistą laisvalaikį ar plušant prie darbo projektų. net ir tie, kurie nepasveikino, bet žinojo, jie tai padarė mintimis, kaip mintimis mes keikiame kubiliaus reformas ir tikime šviesiu rytojumi. taip, rytoj viskas bus kitaip – be dėmesio, tik pilkos gyvenimo dulkės. šiandien važiavau namo, į šiaulius, ir supratau, kad tas vėjas ir medžiai, tos sms žinutės ir priimti bei praleisti telefono skambučiai, tirpsta praeityje, kartu su smėlio dėžės mašinytėmis ir jiems nelemta sugrįžti atgal, nes mes tik galime atsisukti atgal ir pažvelgti į tolstančius mielus mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie, brandinami mūsų širdyse, neišblėsta veikiami nei laiko tėkmės, nei ligų, nes tam nutikti neleidžia draugai.