gyvenimas

po darbų valandą pamiegojau grožio miego, kad geriau pedalai mintųsi – man tai padeda, būni žvalesnis, mitresnis ir greitesnis. prieš pačią treniruotę dar lietutis palijo, bet viltis šį kartą padėjo – lietus neilgai truko, saulės nekepino, oro temperatūra buvo +24 laipsniai šilumos – pats tas treniruotei. kadangi pradedu važiuoti 19-20 val., tai grįžti jau būna vėsoka, todėl visai nepramečiau, kad užsidėjau windstoper’į (neperpučiamus dviratininko marškinėlius) ilgomis rankovėmis, nes visas šaltis man eina per rankas, nes kojos yra atsparesnės žemesnei temperatūrai.

persiorientavau iš lengvo pasivažinėjimo po vilnių, susukant ~35km, į važiavimą užduotu tempu, užsibrėžtu tikslu ir treniruote važiuojant į kalną. kaip keitėsi mano važiavimo atkarpos:

  • pradinė mano trasa, atstumas ~30km: s.stanevičiaus, gelvonų, ozo, kuro aparatūros bazė, plukių, j.kubiliaus, s.žukausko, žirmūnų, olimpiečių, mindaugo tiltas, katedra, keletas ratų pirmyn ir atgal po miestą maršrutu katedra-rotušė-vaikų pasaulis, ir atgal namo – baltasis tiltas, konstitucijos pr., ukmergės, fabijoniškių;
  • pakoreguota trasa, atstumas ~35km: pasikeitė (a) nuo kuro aparatūros bazės važiavimas tiesiai kareivių g. iki valakampių tilto, tada dviračių taku iki mindaugo tilto (gedimino pilies), (b) nuo centro užsukimas iki vingio parko ir čiurlionio, sierakausko ir kudirkos gatvėmis nusileidimas į gedimino pr.;
  • paskutinė trasa, atstumas ~60km: tik nuo vingio parko toliau judu savanorių pr, titnago g. iki pačio galo, prie gariūnų esančios elektrinės, ir ta pačia atkarpa atgal iki vingio parko, o toliau – kaip aprašyta 2-oje trasoje.

kaip ir kauno maratono trasoje, visas žavesys yra kalnas. šiandien sekėsi geriau, nei praeitą kartą, štai keletas įspūdžių:

  • šiandien kalną įveikiau 5-is kartus, palyginti su ankstesniu važiavimu – 3 kartai. užvažiavus patį kalniuką, kelias dešimtis metrų minu atsisėdęs ta pačia pavara, toliau kelias kyla nedidelėn įkalnėn, tai į jį važiuoju vienu bėgiu sunkesniu, bet kadangi įkalnė nedidelė ir neilga, tai labiau gaunasi kaip atgaiva po didesnio kalniuko. užkilus, lengvai nusileidžiu apačion (žinoma, mindamas pedalus ir tuo pačiu stabdydamas, kad raumenys neatvėstų), dar pavažiuoju kokį 100-ą metrų, sukuos atgal ir vėl nuo pradžių;
  • gal tai ir pasirodys juokinga, bet šiandien atradau tau, kad man leido daugiau kartų įveikti kalną – kojos turi dirbti kaip supynės: vienai pusei leidžiantis, kita turi kilti. anksčiau važiuodamas įkalnėn visą jėgą sukoncentruodavau į jėgos padavimą pedalus minant į priekį, t.y. juos spaudžiant prie žemės, dabar – viena koja pedalą spaudžia, kita koja jį keli į viršų, jėgos koncentracija sukasi apie priekinės žvaigždės ašį. tai atsispindi ir esamų jėgų grafike kiekvieną kartą kopiant į kalną:įveikus 3/5 kalno, jame yra šulinio dangtis, kuris indikuoja, kad finišas jau netoli – man tai padeda. pedalų kėlimas – nelengvas reikalas, labai atima jėgas, juo labiau, kai nesi prie to pripratęs. taip važiuodamas supratau, kad važiavimo į kalną efektas yra fantastiškas ir kuo toliau kylant į kalną supratau, kad kas dieną važiuodamas vis atrandu kažką naujo, pakeičiu judesį ir tobulėju, todėl šiandien man kiekvieną kartą užkilus į kalną rėkte norėjosi rėkti, nes aš – tobulėju! šis jausmas motyvuoja tave vis ir vis kilti į kalną, jo dėka savyje atrandi jėgų stumtis į priekį;
  • euforijos apimtas pagalvojau, kad turbūt geriau tokį jausmą galima lygintis su mylėjimusi. manau, kad iš dalies dabar suprantu, kodėl sportininkai, pasiekę gerus rezultatus, tą akimirką būna tokie laimingi;
  • gerai, kad dviračius gamina iš aliumininių detalių, nes šiandien prakaitas buvo mane užvaldęs – visą laiką nuo nosies ir ausų lašėjo prakaito lašeliai, dauguma jų ant dviračio rėmo ir vairo. prakaitas net lašėjo ant akinių stiklų vidinės pusės, gėrėsi į akis – tas man patiko, nes jaučiau, kad dirbu;
  • tikslo užbrėžimas yra dar viena motyvuojanti priemonė – savanorių pr. ir titnago g., važiuojant į priekį, greitį laikiau >30km/h, grįžtant atgal titnago g. palaikiau apie 25km/h, o savanoriuose atidaviau savo jėgas >30km/h greičio palaikymui. nebuvo lengva, reikėjo kantrybės, bet sporte to reikia;
  • prie vingio parko pradėjo lašnoti, todėl teko atstumą koreguoti – nuo vingio parko pasukau vytauto, saltoniškių, pieninės, paribio ir miglos gatvėmis link šeškinės, kur yra labai status kalnas, kuris turi savo žavesio (pažymėtas raudona linija).
  • važinėjimas dviračiu man padeda atsikratyti ir keletos nereikalingų kilogramų, dėl to aš labai džiaugiuosi. siekiamybė yra 83-84kg, todėl dar reikia ne tik pedalus minti, bet ir maistą prisižiūrėti.

šiandien įveikti 54km, išgerta 0,7l vitargo, sugaištas laikas 2:11val., vidutinis greitis 23.8km/h ir grįžus – šalto dušo procedūra.

šiandien pėdinau pro vilniaus darbo biržą – jau per kelis gyvenamuosius namus nuo jos jautėsi, kad aplinkui verda gyvenimas ir aplinkui zuja nemažas kiekis žmonių. priėjus pačią biržą žmonių koncentracija didesnė, o automobilių net nėra kur statyti – aplinkui visos gatvės ir gatvelės nusėtos darbo biržos lankytojų automobiliais. sakyčiau, kad bedarbiai gerai gyvena, jeigu gali sau leisti išlaikyti automobilį, o juo labiau juo atvažiuoti dar į pačią darbo biržą. turbūt labiau apsimoka būti bedarbiu, nei kad dirbančiu už simbolinį arba minimalų atlyginimą. ratuotų bedarbių būrys dar parodo faktą, kokie išpindėję mes esame ir kaip nesugebame prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, o mūsų kvailas išdidumas geriau visus pinigus į baką supils, negu bulvių maišą nusipirks.

būti lieknu ir gražiu, stovinti tiesiai matyti savo daiktą, o ne pilvą (čia vyrams), bėgant nejausti maišo po krūtine (kokia tada ten krūtinė – lašinių rinkinys nebent) – manote, kad tai svajonė? oi nei, tai tikrai realybė, bet reikalaujanti daug pastangų, nes jos keičia gyvenimo būdą. pasaulyje yra sugalvota daug įvairiausių dietų – ir pagal kraujo grupę, ir pagal zodiako ženklą (horoskopą), pagal plaukų spalvą ir gal netgi pagal sėdėjimo ant puodo dažnumą. kad ir kaip mes stengtumėmės numesti svorio, tam, mano nuomone, būtina atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

  • kantrybė – žudantys reiškinys, kai šaldytuvas pilnas, žarna žarną ryja, o visi keliai veda pro virtuvę.
  • skrandžio užkišimas ir alkio malšinimas mažai kaloringais produktais – dabar valgau morką (nors niekada jų nemėgau) ir užgeriu negazuoti mineraliniu vandeniu – iš vienos pusės valgyti norisi, iš kitos, pažiūrėjus į tą morką, nelabai;
  • dažnas saikingas vandens gėrimas – arbata, kavos, sultys ir kiti gėrimai – nėra tokie švarūs ir lengvi kaip vanduo. energijos pas jį nėra daug, bet užpildyti ertmę jis sugeba. dažnai vartodami vandenį atprasite naudoti kitus gėrimus, kurie tikrai su kalorijomis, o kai kurie net ir su visokiais „e“ priedais alkiui skatinti;
  • keiskite valgymo įpročius iš „retai, bet daug maisto“ į „dažnai, bet po mažai“. prisikimšę maisto mes skrandį perkrauname, ištampome, kaip ir perkrauname visą organizmą bereikalingu šūdo gaminimu. ypač tai negerai vakarais, nes ryte atsikeli dar sotus, t.y. naktį organizmas ne ilsėjosi, miegojo, o keikė jus;
  • pasakykite „ne“ maistui vakarais ir naktimis – turėkite tam savigarbos ir valios;

nepriimkite visko už gryną pinigą, bet dėmesį atkreipkite, nes svorio metimas, kaip sporto šaka, yra individualus. sveika mityba – vien to neužtenka, bet apie tai – ne šį kartą.

visi mes dievobaimingi avinėliai su savais niuansais, tiek gerais, tiek ir nelabai. kadangi politikai yra visuomenės atspindys, tai matomai pirmoje vietoje kiekvienam reikėtų nuo savęs pradėti, kad patys keisdamiesi gerintume gyvenimo kokybę ne tik rinkdami tautos atstovus į seimą. kada mes atkreipsime į tai dėmesį ir visa tai eliminuosime, pakeisime?

  • kyšiai – teisėsaugos pareigūnams (policininkams), daktarams, gydytojams, valstybės tarnautojams (sodra, vmi), žemėtvarkos specialistams, detaliųjų planų rengėjams (žemės, būsto), transporto priemonių techninės priežiūros tikrintojams (regitra);
  • elgesys, kultūra, mentalitetas, moralė – vairuojant, automobilių parkavimas invalidams skirtose vietose, keikimasis, tolerancija, mandagumas, susimokėti už automobilio parkavimą, nevažiuoti degant geltonam šviesoforo signalui, važiavimas autobusams skirta juosta, kantrybė, savęs aukštinimas ir kitų niekinimas, pagalba, labdara, arogancija;
  • politika – nenoras stengtis visų labui, partijų prieštaravimas viena kitai, postų laikymasis, korumpuoti valdininkai, korupcija, nebaudžiamumas, nepasidalijimas postais;
  • švietimas – vaikų, paauglių teisės bet ne pareigos, žalingi įpročiai, auklėjimo kokybė, sąlygos įgyti išsilavinimą;
  • užimtumas – būreliai, užklasinė veikla, darbo vietų skatinimas.

ką dar galima pridurti ir kas padės/privers pasirinkti teisingą kelią?

nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienas veiksmas turi 2 dalykus – pasekmes ir atoveiksmį. dažnai pats save pagaunu už rankos – kodėl noriu gauti vieno ar kito pats nenorėdamas duoti. vis mes norime būti chaliavščikais ir tuo pačiu dar reikšti pretenzijas, kodėl mažai, retai ir nevisiškai tokios kokybės nemokamai gauname. nenuklystant nuo temos, manau, kad davimo-gavimo periodas kiekvienam yra skirtingas laiko tėkmėje ir suvokime. pateiksiu išgalvotą pavyzdį, kuris padėtų geriau suprasti situaciją: aš buvau džiazo koncerte, kuris man patiko, bet į kitą džiazo koncertą aš einu po ilgos pertraukos ir juo nusiviliu. kokias iš to galima padaryti išvadas?

  1. vienas ar keletas tokio pačio elgesio pasikartojimai dar nereiškia, kad yra tendencija;
  2. kartų kiekis yra individualus dalykas – vieniems suprasti, kad (remiantis pavyzdžiu) patinka džiazas reikia 10 kartų, kitam užtenka vieno karto, kad suprasti, jog yra ir patrauklesnių jam muzikos šakų;
  3. tas vienas džiazo koncertas praturtino tiek pačios muzikinės grupės kolektyvą naujais veidais, tiek ir patį naują klausytoją neatrastais garsais, dėl ko abi pusės lieka patenkintos;
  4. kiekvienas dovanų čekis ir kuponas turi savo galiojimo laiką, kuris būna ir trumpas, ir ilgas – tas pats ir su bilietais į džiazą bei gyvenimo traukinį, kuris atvykimo laikas ateityje, bet šikančių jis nelaukia;
  5. ar verta laukti kito traukinio, jeigu į 1-ajį visi bilietai jau išparduoti? o gal geriau ieškoti iš ko perpirkti bilietą? – kiekvienas poelgis turi būtį pasvertas ir apgalvotas, įvertintos jo pasekmės;
  6. negavę bilietų į koncertą, vieni raudoja ir ieško kaltų, grasina organizatoriams ir net pačiai grupei, kiti gi prisimena malonias akimirkas iš praeito koncerto ir gyvenimo keliu į priekį eina pakelta galva;
  7. kam kurti problemas, jeigu jų mūsų gyvenime ir taip per daug;
  8. nieko nėra nerealaus – „jeigu  machomedas neina pas kalną, tai kalnas turi eiti pas machomedą“;
  9. kantrybė čia svarbu, bet rezultatas gali būti ir nuviliantis.