reali istorija: atvažiuoja pasveikinti jubiliato gimimo dienos proga ir atsiveža pačio pigiausio vyno butelį stiklinėje taroje ir visiems giriasi, kiek daug šimtų kainuoja bmw m paketas. neadekvati situacija, kurios aš nesuprantu – pats gali mėgti ir vandenį iš balos, bet dovana turi turėti arba užuominą į pagarbą, ar saikingą humoro dozę. tęsiant mintį toliau man nesuprantama matyti žmones, kurie per vakarą prapila kone šimtą ar daugiau litų, bet kviečia pigiausią taksi – nelaikau to racionalumo, nei taupumu, o lyginu su tais prabangių limuzinų vairuotojais, kurie tamsiu paros metu važiuoja į dujų degalines. gal tai ir nebūtų taip svarbu, jeigu ne „toks brangus taksi“, lyginant su alkoholiui išleista suma.

štai kitas pavyzdys – sveikata. ne viską galima savalaikiai ir nemokamai išsitirti savo poliklinikoje, kaip ir valstybiniai stomatologai turi savų kokybės niuansų. mūsų neracionalus taupymas ne ten kur reikia neretai atsigręžia priešais mus – negrįžtami sveikatos pokyčiai už jokius pinigus nėra nuperkami.

ne vieno kasdienis įprotis už paskutinius grašius nuosavu automobiliu važiuoti į darbą, rūkyti cigaretes, darbe sėdėti tuščiu skrandžiu, bet neskaičiuojamos tos liežuvio sunaudojamos kalorijos, kaip yra sunku gyventi bei kokia jų atžvilgiu vykdoma neteisybė. tiesa, dar vienas šeimos automobilis iš bado sėkmingai rūdija kieme.

milijonai yra ne sutaupomi, o uždirbami.

rytinis žadintuvas ir automobilių spūstys man yra sunkiai pakeliami dalykai. žadintuvo problemą su pasekmėmis galima išspręsti, o kamščius gatvėse reguliuoja tik sezoniškumas ir eismo reguliavimas. iš pradžių net nepastebėjau, kad išsprendus ankstyvą budinimąsi, antroji problema tampa neaktuali, bet šį sprendimą aš pasiliksiu desertui.

man skani kava, kurios aš negeriu, todėl mėgstu gerti arbatą. įpratau rytais automobilin prigriebti šio karšto gėrimo, kad neprailgtų kelias atlyginimo mokėjimo vieton. juoda arbata būna stipti, o žalia pasižymi kitokiu skoniu. arbata kaip arbata, nespjaunu į skirtingas, kad liežuvis nuo tos pačios neatšiptų. netikėtai atradau, kad arbata nėra rytinis laimės eliksyras, jeigu ji nėra pagardinta šaukšteliu medaus.

dar neatsikračiau įpročio gerti stiprią arbatą, įmirkusią nuo bent kelių arbatos pakelių.

vakar apsigavau ir baigiau savo važiavimą 59-iais km, o šiandien su visa banda važiavau vilnius-kernavė-trakai-vilnius, t.y. plento dviračių sezono atidarymas per lietuvos sostines. panašu, kad entuziastų šiandien buvo virš 40-ies, todėl važiuoti dviračiu monotonijos nebuvo. oras šiandien buvo apsiniaukęs, temperatūra svyravo 7-9 laipsnius šilumos, o man per šilta tikrai nebuvo. prisimenant praeitų metų pirmąjį priartėjimą prie 100 km ribos, šiais metais buvo lengviau ir dviem savaitėmis anksčiau. važiavimas šiandien ramus nebuvo, kaip jau yra įprasta vilniečiams – su pasidraskymais.

dviratis man yra smagi laisvalaikio forma, bet važiuoti aš linkęs vienas ar su keliais tokiais pačiais paprastais entuziastais. nenoriu aš jaustis kaip konkurentas kažkam, kai pasivėžinimai virsta asmeninėmis lenktynėmis, kai tam yra skirtos rungtynės. šiandien kaip tik apie tai sukosi mano mintys, nes plaukti minioje, kurioje nieko nepažįsti, nėra taip jau ir smagu. ir bendrai paėmus, pagaunu save galvojant – kam man viso to reikia. būti sportininku aš jau per brandus, norint pasiekti bent vidutiniškus sportinius rezultatus reikia laiko ir sveikatos, ko pas mane nei vieno, nei kito nėra. manau, kad man negroja, ar mano pozicija finiše bus 110, ar 93. tas laikas, praleistas ant ratų, gali būti taip pat turiningai realizuotas ir su ženkliai mažesnėmis piniginėmis sąnaudomis.

pradeda užp visas šis reikalas, pasiilgau miego ant serverių.

gilesnė pažintis naujosios akmenės link manęs šiandien nežavėjo, o rytinė motyvacija šiandien dar snaudė žiemos miegu. nuo tada, kai panevėžyje atidarė uždarą treką, šiauliai negrįžtamai prarado dviračių sostinės titulą, kuris ir taip buvo labiau pritemptas, nei pagrįstas.

mano šiandieninis važiavimų turnė patyrė fiasko, o tik įvažiavus į vilnių su liūdesiu stebėjau į važiavimo susitikimo vietą judančius dviratininkus. stebint aktyvumą internete, šiandien nevažiuojančių dviračiais nebuvo – plento, kalnų ir turistine technika ginkluoti entuziastai džiaugėsi šilta pavasario saule ir sausa kelio danga.

lenktynių sezonas atidarytas.

ir tos rasos, vėsios ir drėgnos. to laisvo minčių vėjo ir ramybės. laukiu puikios melodijos ausinuke ir gero vėjo, kuris kedens mintis ir kurs prisiminimų praeitį. keistos mintys lyg sliekai kaip akli kurmiai lys į dienos šviesą, o laikas lips ant kulnų. neskusta barzda slėps neįdegusį odos ruoželį, o įdegusi plika galva bylos apie savirealizacijos progresą. rytinis minkštas miško keliukas ir trumpos rankovės neleis atsikvėpti, o foto įranga nestabdys išmiegoto veržlumo. kūno odą pašiaušęs pasitenkinimas aštrina gyvenimo jausmus ir kursto mintis nepatirtiems poelgiams.

purvinos blauzdos, prakaituota oda ir kompaktiška palapinė kuria naują istoriją ir naujus iššūkius, kai vienintelė civilizacijos vieta tampa degalinės elektros maitinimo rozetė. nuo saulės sudilę akinių stiklai ir dulkini drabužiai nereikalauja kompanijos, kai kompanija kartu su tavimi.