minčių srautas

važiuoju traukiniu ir matau, kaip toliau horizonte lygiagrečiai važiuoja automobilis, vienodu tempu ir vienodu atstumu nuo manęs. prisimenu matematikos nesusikertančių lygiagrečių aksioma, gyvenimo lygiagretės, kurios niekada nesusikirs. šiandien mane apėmė jausmas, kad aš ir internetinis dienoraštis nebeesame kartu, esame šalia, nors dar žvilgsiu aprėpiami ir judantys vienodu tempu ir vienodu atstumu. keistai nesmagu ir nejauku. tas jausmas atėjo iš karto, staiga, šaltame ore laukiant savo autobuso, kurio langas murzinas, aptaškytas ir apledėjęs, savotiškas lygiagrečių filtras. dabar žiema ir lygiagretės čiuožia viena šalia kitos, dažniausiai jau esamomis vėžėmis ir į šonus neklysta, kojos nesipina ir mes negriūvame. ne visi keliai yra tiesūs ir lygumomis, o žiema pas mumis taip pat neamžina. gal negerai gyventi slidžių pasaulyje, bet šešėlio atsisakyti aš taip pat negaliu, jis mane persekioja, paprašo išmušti bilietėlį, užlipdamas ant kojos ir taip apie save primindamas. aš žinau, jis iš lygiagrečių pasaulio, stengiantis laikytis atokiau, nors aš visada jaučiu jo šnopavimą man į nugarą. ir aš jaučiuosi geriau, nes aš esu pirmas, greitesnis – pirmas kritimui nuo uolos. aš nesuprantu, ar aš esu toks greitas. ar tie kiti tokie lėti, tie, kur nesusikertantys. aš atsimerkiu, ir atstumas jau padidėjęs, o tempas toks pat. nesuprantu šio dėsnio ir nenoriu jo, todėl ir rašau, kad greičiau apie jį pami(r)ščiau.

sėdžiu ir buvai nardau po langus be jokio tikslo. kažką norisi turiningo atlikti, bet galvoje įkaltas bukas kuolas. bukas esu dabar ir aš, sėdžiu ir nežinau, ką veikiu ir kodėl sėdžiu, nors laikas būtų jau miegoti. priešais juodas televizoriaus ekranas garsiai skleidžia tylą, kuri neužgožia aplinkos skleidžiamų garsų. tyla pasyvi ir ji nekonkuruoja, nors taip norėtųsi pabūti tyliai ir negirdėti net klaviatūros kaukšint. tyla bukina. noriu parašyti, bet mintys bėga lauk nuo manęs, palikdamos tuščią mano žvilgsnį į kitą erdvę. jaučiu, kad pradedu išsisemti, nors sau aš jau esu išsisėmęs, o skaitytojai kažką dar tame mato. chaosas irgi turi tvarką, pedantišką tvarką. minčių trupiniais aš lesinu kaimynų paukštukus, bet to šlamšto iš tolo prisibijo. šaunuoliai jie! mano raidės liejasi ir tirpsta erdvėje lyg daug laivelių, iš kurių tik nedaugelis iškelia nuoširdumo bures, nes kiti burių neturi, jiems niekas jų nedavė, neleido pasirinkti, išsiverkti jų ar užsidirbti joms. nors rytoj ir balius, kaukės visada po ranka, nutrintos ir nunešiotos, atidengiančios tikrojo veido lopinėlius, nematomo žmogaus raupsuotą odą. nėra noro rašyti, kai kitą dieną atsiminimai valgys šias eilutes tyliai ir nečepsėdami ir linksėdami sau tyliai galva atsisukę pamatys, kad takelis yra tik pirmyn, o žengto žingsnio vietoje atsiranda nebūtis.

rytas. ankstyvas. šį kartą. retą kartą. rytas šviesoje. apsiblaususios mintys. už lango žiemos saulė. širdimi jaučiu. spinduliai šilti. ir aštrūs. jie velkasi pažeme. žiema artėja. miego noriu mažiau. bet noriu. su antklode šilta. už jos šalta. ten irgi žiema. kaupiasi nenoras. tingulys palaiko kompaniją. galvoju. asilas irgi galvojo. pasekmės žinomos. galvoju, kad tingiu. tingiu galvoti. ir keltis. ir ranką vandens ištiesti. ten šalta. mintys nešildo. ir nemotyvuoja. šildymas yra gerai. kai šildoma patalpa. lauką šildo kiti. kurie nemiega. reikia pasnausti. trumpai. su 3 žadintuvais. tik. 4 val. nėra daug. tiesa? nusnaudžiau. į laiką netilpau. visai negaila. lauke tamsu. matau rudenį. rytinė žiema gražesnė. abu ant kulnų lipą. žiemą pramiegojau. liko ruduo. jis tamsus. ir ilgas. ilgesnis už žiemą. tikrai. rytinis faktas. ryte vėl bus faktas. žieminis. rytinis. ir už lango. tik sapnai šilti. ir nežieminiai. tik jie.

gerai žiema. ir blogai. ji ne viena. ir mes ne vieni. gyvenime? ar širdyje?

karšta. saulėje dieną >+50. balkone irgi karšta. balkono gėlėms reikia vandens. o aš renkuosi alų. laistau. kai nepamirštu. dažniausiai vakarais. laistai visas. neišskiriant. palaistau ir gėlių sargą. katiną. jis neauga. nemėgsta vandens. jam šalta. jis guli saulutėje. ir kniaukia. nes šalta. ir dar alkanas. bet ėda ir šika. gausiai. garantuoju. bet gėles saugo. gal slepiasi? jis medžioja vabalus. jie skanūs ir traškūs. beveik bulvių traškučiai. ir dar skraidantys. jie tikrai švieži. katinui. balkone tamsu. ir karščiui tamsu. jis slepiasi už mano augalų. sunku jiems jį slėpti. todėl jie vysta. karštis yra zombis. mano augalai su juo kovoja. balkone. kaktusai ir sukulentai laimi. kiti beginkliai. katinas stebėtojas. jis ir priešas. ir sargas. ėda lapus. bet ne visus. po to vemia. ėda ir vemia. kaktusų neliečia. jie duria. ir jam negražūs. matyt. aš taip spėju. gal tikrai tie lapai skanūs? nenoriu. atsidariau alaus. alus neskatina apetito lapams. sakau rimtai. bent man. ir dobilėlių nenoriu. neskatina. gėlės balkone kovoja. kitos vysta. kitos džiaugiasi. bet viena kitos nepalaiko. negali. nežino kaip. nors gal norėtų. tam esu aš. pamirštantis palaistyti. bent maisto pirkti nereikia. kaip katinui. čia jau gerai. pliusas. stebiu toliau. gal kas pasikeis. o gal ne. ar tai svarbu? sunkus klausimas. ne šiandienai.

lauke šalta, namie stiklai nevalyti, o prisiversti šiandien, kaip ir kitą dieną nėra didelio noro, lauke vyksta darom 2010, o aš kiurksau namie, žiūriu pro langą ir galvoju, kad šildymo sezonas jau bagėsi, dviračiu šiandien irgi kažin ar pavyks išvažiuoti, nes gali būtų vėjo nupūstas. žiūriu jurgos koncertą, valgau kažkokį šokoladinį skanėstą, o alus pilnas alaus ir dar vyno, kameroje guli degtinė, bet dėl sveikatos sumetimų reikia kurį laiką šio gėrio nevartoti, o geriau pagalvoti, kad reikia vienus ir kitus senstelėjusius darbus nudirbti, kad nebūtų gėda ir prieš save. mano ištikimas draugas mineralinis „vytautas“ jau įveiktas, liko negazuotas „neptūnas“, kurio dar liko pusė butelio. užteks. taip, kaip lauke šalta, tai namie taip šilta, kad sėdint su šortais niekur nesinori kojos kelti ir net judėti nuo minkštos sofos. žiovulys ką tik tai patvirtino, o man belieka tik galva palinksėti.alkis tūno už kampo ir lengvai sėlina, primindamas man, kad reikia energijos į skrandį įmesti, o šaldytuve tik 4 x „battery“ ir pasenę lašiniai, žinoma, ir minėti gėrimai. akies krašteliu matau dar likusių čipsų pakelį, kuris nelabai vilioja, nes nepatogu riebaluotais pirštais klaviatūros minkyti. per savaitę galėtų būti daugiau savaitgalių.

radau ir internete savo būsenos apibūdinimą: