darbas

microsoft hyper-v manęs jau senai nedžiugina, o šios platformos pasirinkimas serverių virtualizacijai buvo klaida. paminėsiu keletą momentų su kuriais pats susidūriau ir kuriuos dar pamenu, nors hyper-v vis dar sukasi:

  • pastovūs ir įkyrus windows updates, kurių dažnas nori fizinį serverį perkrauti kartu su visomis jame besisukančiomis virtualiomis mašinomis. windows atnaujinimai dažni, visos dėžės perkrovimas skausmingas ir įkyrus procesas, po kurio nežinai, ar virtualios mašinos iš viso pasikels;
  • neveikia virtualių mašinų bylų move, nes dar ten windows security smarkiai įsiintegravę, tad command prompt is a must. suprantu, jeigu čia yra orientacija į konsolę aka linux style – bet tai ne man;
  • bendrų resursų nebuvimas – jeigu mano fizinis serveris turi 10 gb atminties, tai virtualių serverių bendra operatyvinė atmintis bus <10 gb. ne kas kita, kaip resursų švaistymas.
  • lėta valdymo panelė.

todėl vmware esxi nemokamos programinės įrangos pasirinkimas buvo kone geriausia alternatyva mokamam microsoft hyper-v. norai norais, bet norint teisingai paleisti vmware esxi hp dl180 g6 serveryje taip pat reikia šį bei tą žinoti, todėl teko sužinoti ir man. pabandysiu nuosekliai papasakoti detales, su kuriomis mane teko susidurti, su problemomis, kurias teko išpręsti. tad pradėsiu:

  1. serveriui buvo keliami tokie reikalavimui: 2 cpu palaikymas, 2 maitinimo šaltiniai, operatyvinės atminties plėtimo galimybė, montuojamas į serverinę spintą (rack tipo), ne mažiau kaip 4 diskai ir kad būtų naujas. pagal šiuos reikalavimus geriausias kainos ir kokybės santykis yra serveris hp dl180 g6 – vienintelis iš dl1xx serverių serijos, turintis galimybę turėti 2 karštus (hot-plug) maitinimo šaltinius (psu – powe supply unit).
  2. buvo išsirinktas hp proliant dl180 g6 e5504 1×2 gb 1×500 gb 3g hp sata 1×460 w serveris (p/n 470065-295), kuris buvo šiek tiek modifikuotas: procesorius pakeistas į e5620, papildomai įstatytas dar vienas maitinimo šaltinis, įdėtas 8 gb atminties „kaulas“. diskus priverstinai teko pakeisti į 2×300 gb sas 15k rpm diskus ir įstatyti hp smartarray p410 kontrolerį, bet apie tai vėliau.
  3. vmware esxi buvo išbandytas ir ant stock’inio serverio, kas nuliūdino, nes pareikalavo investicijų į serverį. šis serveris savyje turi integruota b110i kontrolerį, kuris yra pusiau programinis ir kuriame padarytą raid 1, esxi mato ne kaip vieną diską, o kaip 2 paprastus. pasiknisus interneto platybėse, vmware svetainė informavo, kad esxi nepalaikoma dl180 g6 serverių, o diskusijų forumai paaiškino kodėl – kadangi b110i kontroleris nėra pilnai hardware, t.y. naudoja ne savo procesorių, o sisteminį, tai jo esxi ir nesupranta. visus kutus hp smart array kontrolerius esxi mato ir supranta teisingai. dėl šios priežasties, kad būtų raid 1 (mirror) ir kad vmware 2 raid diskus matytų kaip vieną (raid 1), teko investuoti ir į hp smart array p410 kontrolerį su 512 mb atminsties ir bbwc (cache baterija).
  4. kontroleris buvo gautas ir sėkmingai įstatytas, o sujungti jį su diskų plokšte (disk backplane/disk cage) nepavyksta, nes reikia dar ir specialaus laido, kuris vadinasi mini sas to mini sas 28 inch-cable assembly (p/n 496013-B21). gerai, kad jį radau bendroje kabelių krūvoje. kontrolerio įstatymas dar viena istorija – teko dalį serverio nuardyti, kad jį su jo detalėmis įdėti.
  5. turint teisingą kontrolerį, nuodėmė turėti neteisingus diskus. virtualizavimui buvo pasirinkti 2 karšti (hot-plug) sas (serial attached scsi) diskai 15k rpm greičio, kurių skaitymo greitis iš virtualaus windows serverio yra štai toks:
  6. viską surinkus, serverio bios’as vis mesdavo pranešimą, panašų į „array slot 0 is not configured – 0 disks found“, kuris dingo bios’e išjungus sata jungtis ir vidinį kontrolerį.
  7. atlikus visus aukščiau išvardintus veiksmus, buvo sėkmingai įdiegta vmware esxi programinė įranga, kuri sėkmingai atpažino visus serverio komponentus.

klaida buvo padaryta ne serverio platformos parinkime, o modelio komplektacijoje – reikėjo iš karto rinktis dl180 g6 su smart array p410 kontroleriu (p/n 470065-095), kad būtų buvę ir pigiau, ir greičiau.

senas ir blogas kreipinys yra „reikia“, kurį jau buvau pamiršęs ir kuris mane nustebino. žodis „reikia“ verslo aplinkoje, matyt, iš viso nėra naudojamas, nes turi neigiamą atspalvį tiek derybose, tiek ir bendro tikslo siekime. manu, kad nesuklysiu teikdamas, kad žmones, naudojančius „reikia“ vietoj žodelio „prašau“, galima suskirstyti į šias kategorijas:

  1. ožiai ir vištos, pižonai ir fyfos, kurie nesupranta taktiškumo, savo auklėjimo spragų, mato tik savo asmeninius tikslus vietos bendrų įmonės tikslų ir interesų. tokie žmonės yra intelekto nesužaloti, o pokalbis su jais negali virsti diskusija, o tik ginču su radijo imtuvu.
  2. išnaudojamieji, kvaileliai-bebenčiukai, kurie yra gudresnių rankų arba vadovų išnaudojami, kuriems stipresnio kolegos ar vadovo žodis yra nesvarstomas įsakymas. juos drąsiai galima vadinti torpedomis, ryklių mėsa. už jų nugarų visada stovi pašaipūs kolegų veidai besimėgaujantys patyčia. skirtumas nuo 1-os kategorijos yra tik toks, kad aukščiau paminėtos kategorijos atstovai visada jaučiasi teisūs, neklystantys ir teisingi, todėl laimingi, kai tuo tarp šiai grupei priklausantys atstovai laikui bėgant supranta klydę ir save graužia, bet artimiausioje situacijoje vėl klysta ir vėl save ėda. ši kategorija žmonių, kuriems savianalizė ir elgesio korekcija yra svetima.
  3. natūraliai klystantys, bet besimokantys iš savo klaidų. klysti yra žmogiška. su jais bendravimas yra šiltas, nes matai, kad laikas aiškinimui, kaip kitoms kategorijoms, veltui nenueis ir iš to anksčiau ar vėliau bus padarytos išvados, kai su kitomis kategorijomis bendravimas yra „mes vieni teisūs“, visi kiti – moliai.

sunku bendrauti su tais, kurių bendravimo santykiuose nėra žodžio „prašau“, kurie nenori apie tai net diskutuoti ar išklausti. panašu į tai, kad nori būti pasaulio bamba, dievais, bet kaip buvo šiukšle, taip ir lieka, spiriama iš vienos darbovietės į kitą.

nepriklausomai nuo manęs, periodiškai tenka/teko susidurti su registruotų laiškų pristatymų įmonės vardu. pasidalinsiu jau kurį laiką susikaupusia informacija apie 2 šias paslaugas teikiančias įmones: valstybiniu lietuvos paštu ir nevalstybine kurjerių tarnyba vilpostus. atrodytų viskas paprasta: atėjo, pasibeldė į duris, bet kas pasirašė į žurnalą ir reikalas uždarytas, bet ši situacija yra paprasta, kai pasibeldus yra atidaromos kontoros durys, o kai kontoroje nieko nėra ir už durų randamas lapelis apie korespondenciją, situacija tampa visiškai nepaprasta, o sudėtinga. lietuvos paštas ir vilpostus palyginimas:

lietuvos paštas:

  • patogu, kai reikia išsiųsti, nes aplinkui gan nemažai lietuvos pašto taškų;
  • valstybinė įmonė – gerai čia, ar blogai, bet dedu menamą pliusą;
  • kai reikia atsiimti korespondenciją – čia bėda, nes vien siuntos lapelio ir asmens dokumento neužtenka, reikia darbuotojo pažymėjimo arba įmonės spaudo (!?) – čia net nesuvokiama alternatyva ir biudžetinis biurokratizmas;
  • kai kurie lietuvos pašto skyriai dirba ir savaitgaliais, tai kartais gali būti svarbus kriterijus;
  • bendrai paėmus, pašto darbuotojams visiškai nusišvilpti į kokybę, nes ji – valdiška. su tuo susijęs ir požiūris į darbą.

vilpostus:

  • patogu gauti korespondenciją, atsiimant užtenka korespondencijos lapelio ir parašo – nesuprantama, kam kitam gali reikėti įmonės laiškų;
  • vienkartinis iškvietimas sudėtingas, bet priimtinos sąlygos pastoviai siunčiant registruotus laiškus – siunčiamų laiškų atvažiuoja pasiimti  į vietą.

abiejų įmonių pristatymo greitis panašus. reziumė tokia: on the fly siųsti patogiau per lietuvos paštą, bet jeigu pastoviai – vilpostus. gavimas vienareikšmiškai pranašesnis iš vilpostus, čia be kalbų. dėl kainų patylėsiu, nesusidūriau.

vardan sočios dešros, įliemenuotų baltinių, siaurėjančių kelnių, vidutinės klasės automobilio su pilnu kuro baku? – vardan ko mes šąlame visuomeniniame transporte ar stoviniuojame automobilių spūstyse? pradžiai, vardan 8-ių darbo valandų. mums sunku ryte anksti keltis, bet mes keliamės, kad nepavėluotume į darbinį susitikimą, mums šąla rankos grandant sniegą nuo automobilio stiklų prie -20, bet mes tai darome, kad darbe jau būtume atsibudę, mes lekiame lyg akis išdegę, kad 8:00 būtume darbe ir viršininkas padėtų „paukščiuką“ prie mūsų pavardžių.

į mano duris stuksena mintis, kad aš dirbu tam, kad pusę metų nedirbčiau, kad turėčiau pakankamai laiko mintims, gyvenimui, sportui ir laisvalaikiui. tada aš jaučiuosi arčiau laimės.

žinoma, smagu, kai tavo svaigalus skaito prie kavos. 3 žmonės rytais pastoviai? šiandien aš galvojau apie tai, kad nors aš dirbu ir kitur, mano komanda yra šalia ir aš jiems dirbu. aš žinau, kad jie yra nuostabūs ir su jais galima alaus išgerti, o jie žino, kad aš jiems padėsiu kuo galėsiu. aš stengiuosi dėl jų, nors jie ir ne mano, bet širdyje aš su jais – girtais ir kvailais, blaiviais ir išradingais, buvusiais darbuotojais ir esamais bendraminčiais. jie man patinka, nes jie tokie yra ir aš juos pažįstu, už juos aš galiu laiduoti bent 2 litrus alaus, čia tiesa. taip, nes iš skirtingų dvarų, bet sugebame remti petį į petį. o, taip, man džiugu, kad aš juos pažįstu, aš juos net myliu ir tai tiesa. aš nenoriu tikėti, kad man dar teks 7-is metus išdirbti vienoje vietoje ir aš tuo netikiu. bet aš tiksliai žinai žmones, su kuriais dirbau daugelį metų ir kurie verti mano pasitikėjimo, o aš jiems esu minimum geras prisiminimas. darbas ir prisiminimai prasilenkia, nors ne su visais bendrauju, bet jaučiu, kad nesu vienas, o buvusių bendradarbių buvusiais nelaikau – jie vis dar esami.