elgesys

ne akcija, ne reklama. pasidalinsiu, kad ir pats nepamirščiau, o vėliau – prisiminčiau. sumaišytas įpročių 10-ukas.

  1. visada perskaitau vaistų, vitaminų ir maisto papildų informacinius lapelius. noriu žinoti ką geriu ir kaip tai mane gali veikti, nes vbs (viena bobutė sakė) neargumentuoja, kaip ir kainos etiketė. svarbus man šalutinis poveikis;
  2. anksčiau užrakinęs duris vis paklibindavau rankeną – džiaugiuosi išgyvendinęs šį betikslį ritualą;
  3. gėda sakyti, bet ilgą laiką kramčiau nagus. kažkada susivokiau ir mečiau, nors įprotis taip elgtis ilgam dar buvo likęs – lyg kilnoti tuščią taurelę;
  4. kartais mane nugali koja ant kojos užsikėlimas, nors stengiuosi taip nebedaryti. esu įtikėjęs, kad negerai kai koja yra spaudžiama, be to tai ir moteriška. negilus tas mano užsispyrimas, bet man ilgalaikiai veiksmingas;
  5. praėjo dešimtmetis, kai rytais nepusryčiauju. nieko. rytą pradedu arbata, mėgstu juodą;
  6. nuo studijų laikų, gal 2-o kurso, nevartoju druskos ir cukraus, todėl dabar jaučiu tikrą maistą ir persūdytus patiekalus maitinimo įstaigose;
  7. net ir vienas būdamas nežiovauju neužsidengęs burnos ranka, nes nenoriu jaustis be kultūros net prieš patį save. tas pats ir su čiaudėjimu;
  8. gan senai darban rengiuosi kostiuminius baltinius, bet jie visada būna neužsegta viršutine saga. keletas baltinių modelių ir tai tapo taisykle;
  9. mano rytinis ritualas – keletas žadintuvų ir dar daugiau jų tildymo kartų. jau senai taip, o rytais man labai sunku keltis;
  10. be šių aksesuarų darbe jaučiuosi lyg nuogas – laikrodis, sidabrinė grandinėlė ant kaklo ir auskaras ausyje. laisvadieniais nė vieno iš jų nenešioju, nes – noriu būti laisvas!

komunikacijos šaltiniai užkišti  šiukšlių tvarkymo akcija „darom“, reklamos stendai ir tie apšikti šia reklama. politikai bei kiti savanaudžiai nepraleidžia progos užsikabinti sau medalių įvairiapusiai pozuodami prie foto blyksčių stengdamiesi vis geriau atrodyti ir stumdami laiką suteikdami išskirtinius interviu. dar menamais lenino spaliukų ir komjaunimo tiesos laikais, buvo daugiau nuoširdumo, noro ir džiaugsmo daryti, nei kad dabar. atrodo, ne tiek daug metų praėjo, o asmenybės šiukšlės nuo žemės pakelti negali, nes ką žmonės pagalvos ir kaip aš atrodysiu. (ne)sėkmingai atėjome iki to, kad tiesa yra ne individe, o kolektyve, masėje, kuri yra šeriama opiumu liaudžiai. nyksta individai ir greitu metu, degant raudonam šviesoforo signalui, mes stovėsime vietoje, nes ir kiti stovės. sparčiai bręstanti asilų tauta pasižymi ir ženkliu nutautėjimu. diena imitacijos ir metai be dienos degradacijos. simpsonų tauta.

mes darom, dulkinam save per visus galus ir jaučiamės laimingi. marionetės…

senas ir blogas kreipinys yra „reikia“, kurį jau buvau pamiršęs ir kuris mane nustebino. žodis „reikia“ verslo aplinkoje, matyt, iš viso nėra naudojamas, nes turi neigiamą atspalvį tiek derybose, tiek ir bendro tikslo siekime. manu, kad nesuklysiu teikdamas, kad žmones, naudojančius „reikia“ vietoj žodelio „prašau“, galima suskirstyti į šias kategorijas:

  1. ožiai ir vištos, pižonai ir fyfos, kurie nesupranta taktiškumo, savo auklėjimo spragų, mato tik savo asmeninius tikslus vietos bendrų įmonės tikslų ir interesų. tokie žmonės yra intelekto nesužaloti, o pokalbis su jais negali virsti diskusija, o tik ginču su radijo imtuvu.
  2. išnaudojamieji, kvaileliai-bebenčiukai, kurie yra gudresnių rankų arba vadovų išnaudojami, kuriems stipresnio kolegos ar vadovo žodis yra nesvarstomas įsakymas. juos drąsiai galima vadinti torpedomis, ryklių mėsa. už jų nugarų visada stovi pašaipūs kolegų veidai besimėgaujantys patyčia. skirtumas nuo 1-os kategorijos yra tik toks, kad aukščiau paminėtos kategorijos atstovai visada jaučiasi teisūs, neklystantys ir teisingi, todėl laimingi, kai tuo tarp šiai grupei priklausantys atstovai laikui bėgant supranta klydę ir save graužia, bet artimiausioje situacijoje vėl klysta ir vėl save ėda. ši kategorija žmonių, kuriems savianalizė ir elgesio korekcija yra svetima.
  3. natūraliai klystantys, bet besimokantys iš savo klaidų. klysti yra žmogiška. su jais bendravimas yra šiltas, nes matai, kad laikas aiškinimui, kaip kitoms kategorijoms, veltui nenueis ir iš to anksčiau ar vėliau bus padarytos išvados, kai su kitomis kategorijomis bendravimas yra „mes vieni teisūs“, visi kiti – moliai.

sunku bendrauti su tais, kurių bendravimo santykiuose nėra žodžio „prašau“, kurie nenori apie tai net diskutuoti ar išklausti. panašu į tai, kad nori būti pasaulio bamba, dievais, bet kaip buvo šiukšle, taip ir lieka, spiriama iš vienos darbovietės į kitą.

nepatinka, kai liepia kažką daryt, kas prieštarauja mano asmeninėms nuostatoms, bet tu privalai tą daryt, nes tas, kuris tave verčia, yra milijoną kartų „aukštesnis“  – tuomet darai ir širdis tuščia tuščia, o padaręs bėgi toli toli. baisu paprieštarauti ir pareikšti savo nuomonę – taip nepasielgus dvigubai daugiau save smerki ir laidoji.

dar nepatinka, kai tave nori papirkti – galbūt pagyrimais, materialumu (šitas mažiausiai nepatinka), jie, vampyrai, jaučia, kam mažiausiai gali atsispirti, ir tuo naudojasi –  traukia tave link savęs, kol surenka į saują visas virvutes ir tampo tampo tampo.

žinoma, laikas gydo visas žaizdas, bet kartais užtenka žodžio, gesto, kad viskas išlystų vulkano karščiu – skausmas primena kažką, ką galbūt kažkada galėjai daryti visiškai kitaip, ir, galbūt, dabar tavo aura švytėtų ryškiai violetine spalva.

ir gaila, o tą liūdesį veji tolyn  – bet kartais išlenda – nei kur dėtis.

šiandien jau nejuokinga. ir net garsiai nejuokinga. labai tingiu naują sakinį pradėti iš didžiosios raidės. ir tas tingėjimas mane erzina. rašau, o ta įkyri mintis, lyg uodas naktį – mane erzina. erzina sakau.

kartais ir aš galvoju, ar esu geras žmogus, gera dukra, draugė. kartais taip smarkiai prisigalvoju, kad imu aukoti save, leidžiuosi plėšoma ir mėtoma, o tada tyliai barbinu kažkam į langus, bet darau tai taip tyliai, iš anksto žinodama, kad niekas nepasikeis.

daužyt stiklus?

——————————————————

labanakt, ir – gerų karmų ir aurų, mielieji!

kartais su ja taip susigyveni, kad sunku būna ją nuplėšti. kartais norisi, kad kiti matytų tik kaukę arba tai, ką jie patys nori matyti. mano kaukė yra chameleonas, sugeba pasikeisti, kai aš to noriu ir kartais, kai aš to nenoriu. žaidimu to nepavadinsi, tai gyvenimas, kuris ne visada rožėmis klotas ir kuriame kelio pasirinkimas dažnai nuo mūsų nepriklauso. aš žinau tikslią vietą, į kurią mintyse su šypsena, kartais siunčiu. būna momentų, kai nesinori šypsotis ir nesinori tokių kryptingų situacijų, nes tai lyg energetinė bedugnė, pasireiškiantys žilstančiais plaukais. kaukė stipri, bet po ja mes esame pažeidžiami, bet ne silpni, jautrūs, bet ne verksniai.

kaukė dirba, 8-ias valandas – tai lyg kaklaraiščio rišimas ir savęs į jo kilpą nėrimas. svarstau, ar verta nešioti kaklaraiščius.