gyvenimas

žiema ir raudono vyno taurė man skamba tobulai, tik dar norėtųsi prie durų paremtų slidžių ir -10 šalčio už durų. balkonas ir termometras anapus durų neatrodo taip žavingai, kaip tai galėtų būti. besitraukiant tamsai mes tyliai psichuojame į šaltį ir kuriame sąmokslo teorijas, pamiršdami kam mes čia esame. vienas stalas ir du skirtingų spalvų buteliai negali atrodyt įžūliai, kaip skirtingų spalvų akys, dugne tamsėjančios, o viršuje niaukiančios debesis. atrodo, bus šyvas reikalas. neišsipildžiusio kubilo svajonė siuva suknelę, o vaikai darželiuose yra linkę sirgti suaugusiųjų ligomis. kelias į darbą vėluojant yra matuojamas arbatos puodelio turiniu, temperatūra ir tabletės turiniu. net ir tokiais rytais raudonas vynas kala prisiminimais. išdžiūsiu pavasarį ir vėl bus šviesi galva. savas prakaitas liks prie savęs, o rudenį atsidarysiu raudono vyno butelį kartu su fantazijomis, lyg būtų saulės užtemimas.

kiekvienas neigiamas atsakymas turi alternatyvas:
1) kai aš lieku vienas su savo ego, nėra pagrindo mane kaltinti;
2) kiekvienas toks atsakymas yra vinis į mano karstą;
3) tik atsakymas į klausimą yra bevertis, nes jis yra tuščias;
4) ne kiekvienas klausimas yra su klaustuko ženklu.

šriubas, duršliokas, šiūpėlė, cviakas, drelė, kiškis, ciongas, mislyti, falšyvas, šliosas, šliaukas, pasiturkšti, odialas (pala), atsirokuoti, šlapenkė, basanoškės, bo ma (nes man), atlapasas, korkė, blėka, kurkos (kablai), paslikas, botai, popyti (slaugyti), jo (taip), kvankšt.

ššššviečia girliandos lauke ir viduje, o gyvenimas kažkur aplinkui teka – aplenkia apšviestas vietas. ššššlapdriba už lanko merkiasi per kojines ir galvoju – ko čia taip? kokio tik ššššūdo žmonės neprikakoja dėl dėmesio ir asmeninės garbės – šššūdinas medalis girlianda nešviečia. ašššššš juose užuodžiu save, tokį bailų nevykėlį, kuriam reikia lentelės saulei ir mėnuliui valdyti, kurio pasiekimas yra balų valdymas. pirmi metai spalvingai šviesai balkone. netikiu. nuo 30-ies metų jama mane miegas, o svajonių kartelė jau užnugary. nėra ko jaukti ššššeštadinio, dažnai neblaivaus sekmadienio ryto ir ankstyvai rytinio visuomeninio transporto. ššššiukšlės stotelėse laukia savo donoro ir aš jau čia kartais sopančia galva ir minčių spagetti. menu, kaip simuliuodavau sekmadieniais, kad nereikėtų klūpėti ant šalto bažnyčios inventoriaus ir uosti kunigų deššššros kvapo klausykloje. jaučiuosi nuviliantis tada ir nepateisinantis lūkesčių dabar. svetimų aššššarų nepažįstu, per daug savos investicijos įdėta.

ribotas krentančių gilių suvokimas.

mes, būdami povais, tinkamai elgiamės ir jaučiamės svarbiausiais. lengva ranka dalijami nurodymus ir mokymus, jaučiamės labai svarbiais arba gyvenime, arba darbinėje aplinkoje, o jeigu tai būna abiejose sferose, tai laikome, kad gyvenimas veltui nenugyventas. būdami tokie mes dar esame kurti ir akli, nes pastebime sau palankias aplinkybes, o nepriimtinus faktus nurašome nevykėliams. be to, mes dar esame ir mokytojais, kurie neklysta ir esame kupini patarimų tais klausimais, kur diskusijos niekada ir nebuvo, bet ko nepadarai dėl stiprus palankaus jausmo. mums lengva grūmoti pirštu ir neprisiminti savo klaidų, nes dievai neklysta. lygiai taip pat mes renkamės monologą, kaip kaltinamąjį aktą, kad akimirką galėtume nubraukti ašarą, antrą ranką laikydami kito glėbyje. o taip, mes esame veidmainiai ir savanaudžiai, nes savo asmeninius tikslus iškeliame aukščiau bendrų tikslų. mes dar ir melagiai, bandantys save apgauti ir nutolinti tai, kas jau dabar yra žinoma. mes alpstame nuo turtų, nes norime atrodyti išskirtinai kitokie, galva aukštesni už tuos, kurie važinėja sedanais bei universalais. tikra tiesa, kad mes renkamės pinigus ir lovos nuotykius vietoj laimės. mes dirbame specialistais, nors jaučiamės lyg būdami direktoriais, nes turėdami antpečius mes nesijaučiame nuogi.

mes – kas skaito, kas neskaito.