žmonės

kvailais jų nepavadinsi, bet protingais juo labiau, bet naiviais tai tikrai – tarpinė stotelė tarp eiti per raudoną šviesoforo signalą, ar palaukti geltonos spalvos. pasekmės čia suprantamos – открытый перелом arba закрытый перелом. mes kuriame istorijas, kaip mūsų informacijos kibiras (ant galvos) imliai absorbuoja pašnekovo mintis ir mes ekspertiškai pasakome – naivuolis. pradėjau aš tuo abejoti, nes susidūriau su tuo, kad dar yra balsas, kurį mes lyg ir linkę nuvertinti. žiū, kas gaunasi:

  • naivus balse – naivus iš tikrųjų;
  • naivumas gyvenime dar nereiškia, kad naivus ir balsas;
  • ir kodėl visi naivuoliai tokie linksmi?
  • naivuolis pokalbyje, diskusijoje, kompanijoje – patrankų mėsa;
  • naivumas tinkamoje terpėje yra išgydomas, tik ar verta?
  • tai yra tingėjimo ir asmeninės degradacijos forma;
  • taip pat tai ir melas, žaidimas;
  • naivumas yra įgūdis, kuris gali būti paveldėtas/išugdytas;
  • sinonimas – plevėsa (šiltas žodis);
  • ir galiausiai – naivumas turi nesuprantamo žavesio ir traukos;
  • …nepamirštant, kad jie taip pat žmonės.

nuotaikai pakelti išgirsti naivumą – taip, girdėti tai pastoviai – gal nelabai, gyventi su juo – tada abu naivūs. o man šypseną visada veide palieka.

šiandien pilnatis ir aš esu alkanas. pilnatis taip pat alkana, ir aš tai jaučiu su vištos kulšimi burnoje užsigeriant pienu. pilnas mėnulis lyg siurblys be filtro siurbia į save aplinką, spinduliuoja mums savo gyvastį, jėgą, galią. aš tik šiandien supratau, kad juodoji skylė ir pilnatis vienu metu yra ir sinonimai, ir antonimai. anksčiau aš apie tai nepagalvojau, nes nepakeldavau galvos į viršų. alkis ir pilnatis konkuruoja tamsoje, nes dieną vienas sunkia jėgas iš žmogaus, o kitas kaupia šviesą tamsai, kad vėliau dviese galėtų akis į akį susikauti. alkis yra žemiškos kilmės ir jis arčiau manęs, aš noriu jam šiandien pasiduoti, kad nebūčiau alkanas švitinamas pilnaties. pilnatis tai „ačiū“ – nei į laikraštį suvyniosi, nei ant duonos užsitepsi – grąžos negausi, bet alkanas tikrai paliksi. kitos žmogystos šiandien šėlsta, nes jų alkis yra nugalėtas, todėl jie stebina aplinkinius. bent keletą dienų tai tikrai.

vėsus žiemos rytas ir daugelis dirbančiųjų vartosi šiltuose pataluose, galvodami apie karšto viralo puodelį savo rankose, kad atmerkus akis vietoj šalto speigo už langų, būtų matomi žiemos teikiami malonumai ir pramogos. didžioji dalis iš tų 28%, gyvena kitą gyvenimą kitame laike, kitoje erdvėje. ankstyvas rytinis šliaužimas (tikrai taip ir be sarkazmo) į maxima su nutrintu norfa maišeliu, kad būti pirmiems dar nepasibaigusios ar jau naujai prasidėjusios nuolaidų akcijos pirkėjais. bumbėjimas po nosimi ir skundimasis viskuo yra jų darbas, prasidedantis 6 val. ryto ir pasibaigiantis po panoramos, kuri stebima pro storus tarybinis akinius be vienos kojelės ir iš šiltų patalų. visi kiti, ne tokie kaip jie, yra lyg greitai besikeičiantys ir nespėjami suvokti vaizdai pro traukinio vagono langą, kas yra ne kas kita kaip sėdėjimas namie ir žiūrėjimas pro langą, kai akys nebemato, o vaizdai tapę statiniais. prekybos centrai jau senai jiems yra tapę pramogų centru, kuriame ir kiną rodo, ir kur seni draugai susitinka pabendrauti. tiek jiems tereikia, tiek ir mums reikės ir ne daugiau. kelionė pirmyn ir atgal reikalauja daugelio jėgų, bet tos kančios yra vertos, nors tai jie niekada nepasakys, tai matosi iš jų akių. kelionė lazdele, vežimėliu, yra kelionė į jų visuomenę. dalį jų veda giltinė, prilaiko už alkūnių, neleidžia pargriūti. baltas veidas ir gyvos akys pasako daugiau, nei žodžiai.

jiems nelengva. šildymo kainos, pigiausia dešra ir vaikų pamirštas jų adresas – ne tai, vardan ko jie dirbo ir kam šypsojosi. ir dabar jie dirba, tik kitaip – jie sėdi ir žiūri pro langą, kurie apkalti polietilenine plėvele, kad sulaikytų jų kūnu prišildyto kambario šilumą.  tas darbas kitoks, tik jiems suprantamas, o su laiku ir mums. o laikas greitas.

aš važinėju visuomeniniu transportu, autobusais ir troleibusais, jais važinėja ir ši visuomenė. aš matau, kaip sunku jaunimui kartais būna senoliams užleisti sėdimą vietą ir aš juos suprantu, nes ne dėl sunkumo jiems yra nelengva tai padaryti, jiems yra skaudu išgirsti žodį „ačiū“. jie suvokia prasmę. jautru.

taip, jie bėdžiai, bet jie ne luošiai, tokiais greitai būsime mes patys.

nueitas gyvenimo kelias ir jo suvokimas, žmoguje suformavo „tu“ ir „jūs“ sampratą, kuri ne kiekvienam yra priimtina, nors kiekvienam yra individuali. viso to reiškinio priežastis aš išskirčiau į šias pagrindines, santykinai didžiausias, grupes:

  • auklėjimas – visi mes esame auklėti, nors ir skirtingai, suprantant, kad auklėjimo nebuvimas taip pat yra tam tikra auklėjimo forma. man visada keista išgirsti žmones, į savo tėvus kreipiantis „jūs“ – čia ir pasireiškia auklėjimo ypatumai. man tai skamba kaip patologija, nors kitiems mano pasaulio suvokimas suvokiamas kaip šizofrenija. tokiems „jūs“ išaugę vaikai man asocijuojasi su vaikyste be lėlių ar smėlio dėžės, kaip yra nenormalu yra į seserį ar brolį kreiptis „jūs“ net nepriklausomai nuo situacijos – ar tai būtų vakarienė šeimos rate, ar super-duper iškilmingas ir oficialus vakaras su svarbiais „jūs“ veikėjais, o galvoje sukasi toks pavyzdys: vaikus gi ne gandras atneša, tiesa?
  • branda ir aplinka – ką ir su kuo mes veikiame bręsdami, kokios moralės žmonės mus supa, iš kokių medžiagų statomas žmogaus socialinis pamatas. kas mus supa, tuo mes ir tampame, mėgdžiojame, stengiamės atkartoti ir supanašėti, kas ilgainiui tampa mums įkyria našta, neigiamais refleksais. psichologinis klimatas yra statybinė medžiaga, kuri naudojama tų pamatų statyme.
  • mokslai, studijos ir pripažinimas – ilgi studijų metai, daug ir sunkaus darbo, moksliniai laipsniai ir pasiekimai, pripažinimas ir reikalingumas, pinigai ir dar daugelis kitų rezultatų, kurie balansuoja ant žmogiškumo krašto, ir bent vienam iš jų persisvėrus į vieną pusė, visa grandinė iš paskos ir nutempiama. arogancija, nosies užrietimas, šiurkštumas, nesiskaitymas su žmonėmis – visa tai gali labai greitai ir nepastebimai įvykti.

kad ir koks individas bebūtų, kokias savybes, įgūdžius ar patirtį jis turėtų, tereikia tik pašnekovui, kolegai, draugui ir nepažįstamąjam pasakyti – kreipkitės, prašau, į mane „jūs“, o ne „tu“, ir klausimas bus išspręstas, o problema – negimusi. pašnekovai nėra dievai, jie minčių neskaito, jų auklėjimas yra kitoks ir tai, kas vienam yra įprasta, kitam gali būti nepriimtina, o daugelis mėgsta būti vaiku ir iš to megzti bendravimo, gyvenimo ir darbo problemas, apie tai nepasakant pašnekovui, bet ant jo pilant nepasitenkinimą ar purvą per aplinkinius.

žieminiai batai „as is“ ant kojų ir kostiuminiai bateliai kuprinėje – taip aš stoviu visuomeninio transporto sustojime ir laukiu 5-ias minutes vėluojančio vielabraukio. stotelė kiaura, pūga pučia kur tik nori ir kaip tik nori, priverčianti mane būti mediniu ir įsitempusiu, kad savyje sulaikyčiau kiekvieną šilumos giją. stoviu, nekrutu, nekvėpuoju ir galvos nesukinėju – lauke šalta. mano troleibusas yra mobili sustojimo pavėsinė, nešildoma, ir pučia tik pro atveriamas duris keleivių įlaipinimui ir išlaipinimui. atsisėdu prie lango, stengiuosi prie jo nesiliesti, nes atsisėdus prie praėjimo, būna numindžiotos kojos. nepatogu ir nemalonu, ypač kai jos medėjančios nuo metalinių transporto grindų. pro duris vis lipa lyginis kiekis kojų, aplinkui girdisi asinchroniškas nosių šnirpščiojimas, o aš sėdžiu ir mintimis vilioju prie savęs keleivius, kurie užstotų pro duris į vidų besiveržiantį šaltą skersvėjį. už lango kelininkų nevalyti keliai ir rytinės transporto spūstys, o man ramu, nes man vairuoti nereikia. mano sustojimas ir įkvėpęs oro maunu pro duris, už kurių mane negailestingas vėjas kiaurai ir be gailesčio švitina lyg rentgeno spinduliai. darbe užplūsta šiluma, stoviu ir absorbuoju teigiamą temperatūrą.