dažnas bėgiojimas sapieginėje pradeda kiek įkyrėti, bet trasų įvairumui dar randu išradingumo ir takelių. bekelė mane ramina ir įkvepia, miške nėra monotonijos. tie juokingi lietuviški kalniukai turi nedaug metrų sukilimo, bet ir to mūsų pievose yra pakankamai. man patinka čia pagreitėti, nors tempas ir ne toks kaip bėgant asfaltu ir lygumomis, bet laikas pro ausis švilpia greitai ir neleidžia akims pailsėti, stebint, kad neužmatyta šaka nevirstų kojos išsisukimu arba ridenimusi nuo šlaito. o greičio asfalte kartas nuo karto reikia pagaudyti ir ilgesnį bėgimo žingsnelį prisiminti. kaip tik asfaltas – taip man nėra džiugesio, nes žinau, kad reikės dirbti, kai miške tam pačiam pulsui reikia mažiau pastangų, nei kad bėgant asfaltu. šiandien kaip tik buvo ta diena, kai su plentiniais bateliais kapojau atkarpas, nors dauguma iš vingio parko neišlenda. bet tokiems sunku bekelėje ir su kalniukais draugauti, nors spėčiau, kad jie tokios draugystės ir nesiekia. bet padarius darbą smagu tas asfaltas, nes kitą dieną kojos pačios bėga, nes kitą dieną būna recovery.

truputis lyginamosios medžiagos: 2x1km @4:15 ir šiandien 4x2km @3:45-4:14. reikalas su perspektyva.

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.

2014m. – 30km po rajoną, 56km bėgimas aplink asveją, danske maratonas ir šiaip 25km bėgimas.

2015m. – nulis

2016m. – 26km saulėtekio trail’as.

ruduo, lapai, lietus – viskas ko reikia geram bėgimui, bet vien lapais nenubėgsi, o ir temsta anksti. ech, noriu kažko naujo, nebėgtos vietos, gal net varžybų. norisi trasos, kur bet kada gali nusiimti,  nors niekada nenusiimu, gražios formos trasos ir gertuvių pakeliui. galvoje susikaupė įvairiausių darbų, reikalaujančių apmąstymo, ir dar šiaip visokio šlamšto, kurį reikia apsitvarkyti, mintis susidėlioti. kur čia įdėti tas 3 valandas miško?

30km sakiškėse, kojų mirkymas šaltame vandenyje ir pavargusios kojos sekančią dieną.

užsirašiau į bėgimo treniruotes.

amžina dilema reikia to ar nereikia, kai gyvename pagundų pilname pasaulyje. sezono metu, kai minu dviratį, visas dėmesys būna skirtas pagrindinei sporto šakai, o kai šis sezonas baigėsi ir baigėsi su traumomis, tam tikrus dalykus esu priverstas daryti – tai mankštos. matomai, tai yra pati nemėgstamiausia veikla, žinoma, po rytinio kėlimosi į darbą. dabar stipriai minti nereikia, tai laikas kitam fiziniam aktyvumui, kurio į sezono pabaigą vis labiau pasiilgstu, o ir kojoms bei gi galvai reikia nuo dviračio pailsėti, nes nieko neveikti yra be galo sunki užduotis.

ruduo-žiema yra poilsio ir kitų raumenų stiprinimo metas, t.y. pasiruošimas sekančiam sezonui. šiais metais man dar prisidėjo tempimai, mankštos ir pratimai nugaros raumenims stiprinti bei įvairiam disbalansui gydyti. aš mielu noru tų mankštų nedaryčiau, bet jeigu nedarysiu, pavasarį su dviračiu neišvažiuosiu, o tai jau argumentas. stiprus ir neginčijamas. vieną dieną kažką darau, kitą kažką kitką, po to galų suvesti neina, o žiūrėk mankštelės jau ir nedarytos savaitę. aiškinti nereikia, suprantu ir pats – negerai.

taigi va, radau motyvacinę priemonę prisiversti nepamiršti (beje, priminimai telefone nepadeda). štai taip ji atrodo:

ant durų, kurių nepraeiti negaliu, pakabinau lentelę, kurią kas kartą pildau ir kurios nepastebėti neina. rytai turi savo veiklas, kaip vakarai – savąsias. stengiuosi, kad nebūtų 2 ar daugiau dienų nepadarytų „pagrindinių“ veiklų. o kaip gaunasi matosi paveiksliuke. dabar lentelę šiek tiek pakoregavau, kažką išėmiau, kažką pridėjau. tikiuosi, kad ši motyvacinė priemonė, dar veiks mane kurį laiką.

kai kojos kreivos, yra būdų joms patiesinti. pasifilmavau savo bėgimą ant takelio, šis tas paaiškėjo, o specialistas rekomendavo bėgimo batelius su didesniu stabilumu. pagūglinus tokį indeksą savo produkcijai radau pateikusį tik salomon gamintoją, nors kaip tik pastarąjį man ir rekomendavo. jei spręsti problemą, tai maksimaliomis priemonėmis, todėl išsirinkau stabiliausius trail (bekelės) begimo batelius salomon s-lab wings. kaina bl%^t, bet px – sveikata brangus malonumas. tai vat, nuo kovo mėnesio jie taip ir gulėjo pas mane lentynoje, iki šios dienos, nes patikrinti trail’o bateliai ilsėjosi darbe (shit happens), o namie esantys „su niuansais“ buvo tinkami max 10km distancijai, bet šiandien – to labai reto long run’o diena.

ką gi – pradedame. pradėsiu nuo detalių:

  • bėgu, abi kojas pradeda mausti. ignoruoju… jau neignoruoju – stoju aiškintis. batų raištukai ploni ir man spaudžia abi kojas per batų liežuvėlį – atlaisvinau. bėgu toliau – situacija pasitaisė. salomon bent raištukai neatsiriša, nors dvigubas mazgas ir likusiems gamintojams išsprendžia reikalus.
  • kaip jau įprasta, bėgu su vidpadžiais – abiejų kojų pėdos kenčia jau nuo 10km. bandau nurašyti kojinėms, bet kad tos pribėgiotos. neįkyriai, bet erzinančiai visą laiką.
  • šiandien drėgnesnė diena, miške viena kita balutė, bet pakankamai sausa. nubėgus 15km jaučiu batuose plaukiančias kojas – žinomas jausmas ir šliuksinčio vandens garsas. balose batų neskandinau, vadinasi batai negarina prakaito, kurį renka kojinės. apsirengiau neperšiltai, bėgau su šortais. as usual. kur jie garins ir kaip ten kas kvėpuos, jei jie beveik guminiai – guma aplieta medžiaga. prieš savaitę pribėgiotais batais bėgau 20km – nieko panašaus nebuvo.
  • tai pirmi batai, kurie nutrynė niekada netrinančią koją. nei bėgimo, nei kasdienio naudojimo batams tokios incidentas nebuvo nutikęs. ir abiejų kojų mažuosius pirštelius. bet ir pirmieji, kurie nė vieno kulno nenutrynė.
  • man patiko kaip jie gripina – slidžiose vietose buvo stabilu.

reziume: batai už kosminius pinigus, kurie nuvilia iš karto – salomon s-lab wings. būna vienas-kitas niuansėlis, bet ne tiek iš karto. ir man nesvarbu, elitas ar profai su jais bėgioja, bet maniškiai inov race ultra 270 tapo dar mielesni. o čia track’as.