bėgimas

visam maratonui, t.y. 42 km, aš nebuvau pasiruošęs, nes tam ir nesiruošiau. skirtingai nei dviračių sporte, bėgti ilgiau nei 1,5 val. man kol kas nedrąsu, o dviračiu per kartą esu mynęs virš 10 valandų, o varžybose – 4 val. linkstu tikėti, kad tai tik psichologinis barjeras, kurį man dar teks įveikti.

pirmą kartą dalyvavau bėgimo varžybose ir pradėjau nuo estafetės, vadinasi kiekvienam iš 4-ių „lietuvos pašto estafetės“ komandos nariui tenka bėgti šiek tiek virš 10 km, o tai tikrai nėra daug. danske banko vilniaus maratone 2012, komandos estafetėje aš startavau pirmas, todėl mano startas buvo su visa minia, o dalyvių tikrai buvo daug, virš 4000. gal tik vienas bakstelėjimas alkūne buvo, bet tokioje minioje žmonių tai sunkiai išvengiama. tie, kurie lenkia, apsižvalgo, ar lenkdami niekam neužkirs kelio. skirtingai nei dviračiuose, pirmieji ~3 starto kilometrai nebuvo greiti ir matyt tik apšilę pradėjo atsukinėti kojas. jeigu dabar rinkčiausi eiliškumą, dėl to ir nenorėčiau startuoti pirmas su visa mase. miniai pradėjus didinti tempą, ištisinė bėgikų masė pradėjo skilti grupelėmis, o su laiku ir mažėti jų koncentracija. bėgime aš naujokas, todėl viskas buvo įdomu ir smalsu. nors ir skamba nesportiškai, dėl objektyvių priežasčių labai nenorėjau jėgas rytiniame bėgime ištaškyti, todėl atitinkamai ir judėjau. pradėjus greitėti, labai nesinorėjo atsilikinėti, todėl susiradau taikinį – bėgiką, paskui kurį nemažą laiką bėgau ir kurio tempas nebuvo lėtas, bet greitėjantis. prabėgus apie pusę trasos, trasa pradėjo lipti į kalną, kuris iš pradžių nebuvo labai ženklus, o vėliau tapo statesnis. grupelės visai išskydo, o tempas pradėjo kristi. taikinio strategiją reikėjo vystyti toliau ir aš stengiausi prisitraukti iki artimiausios, per daug nenutolusios, bėgikų grupelės. taip pirmyn aš ir šokinėjau nuo vienos grupelės prie kitos. tiek bėgime, tiek ir dviračiuose, įkalnėse greitai pasimato kas ko yra vertas. bėgant į apačią man nelabai gavosi bėgti smarkiai greičiau nei tiesiąja. prieš finišą vienas-kitas kilometras tiesiosios buvo smagus, nes norėjosi kuo greičiau saikingai pasiekti finišą, o lenkti kitus visada yra smagu, tad kojos po truputį ir atsisukinėjo norom-nenorom atsisukinėjo, bet vidinis ribotuvas šį kartą buvo įjungtas. mano estafetės 10 km laikas buvo 49:55, o endomondo pasakė:

personal best 10 km of 47m:24s which is a 4m:25s improvement.

aš visada su pasišiaušusia oda žiūrėdavau į bėgikus trumpa apranga, kai man iki ausų apsirengus būdavo šalta. šį kartą ir aš tai išbandžiau ir bėgau su berankoviais marškinėliais, nors lauke buvo šiek tiek virš 10 laipsnių šilumos. gal kokią akimirką ir buvo vėsu, bet bėgant tikrai nesušalau, o ir vėjas nuogų rankų nešaldė. reikia įsigyti bėgimo šortus, kad būčiau pilnai suderintas šiai sporto šakai.

kas man patiko:

  • žmonių palaikymas, plojimas, nors jautėsi, kad dauguma jų – turistai;
  • muzika gatvėje – ji tiesiog užveda (bėgau tuščiomis ausimis), naujai įkvepia kojas;
  • vandens dušas – atsigaivinti sukant kažkelintą ratą labai neprošal;
  • 2 girdymo punktai trasoje – vienu ir aš pasinaudojau vandeniu atsigaivinti;
  • wc trasoje – patogu tiek dalyviams, tiek ir žiūrovams;
  • dalyviai gavo po medalį, kuris išlietas – matosi, kad rimtai į tai pažiūrėta.

kaip ir daugumoje renginių, taip ir čia buvo pataupyta lauko tualetams: dar gerokai prieš startą berods prie 7-ių lauko tualetų buvo išsirikiavusios 2 žmonių eilės, kiekviena su daugiau nei 50 žmonių. dalyvio numeris, segamas prie drabužių, galėjo būti sintetinis, o ne popierinis – gerai, kad nelijo, o tai ištirpęs būtų.

dabar norėčiau subėgti bent pusmaratonį, 22 km.

mes vis bėgame ir bėgame savo neilgame gyvenime – iš pradžių nuo tėvelių ir giminių, klasės draugų, vėliau nuo tikrų draugų ar tų, su kuriais galima atvirai pabendrauti, o po to pradedame bėgti patys nuo savęs. bėgame ir net neatsigręžiame, negalvojame apie tai, nes tik bandome tai pamiršti ir pamiršti – bėgdami. ateina laikas, vieniems anksčiau, kitiems gal ir ne ateina, kai norisi atsigręžti ir įvertinti tuos piktus demonus, nuo kurių mes tepame slides, bet atsigręžę pamatome tik lavonus ar nepiktus senukus su šypsenomis ir viltimis veiduose, kad jie sulauks to veido žvilgsnio, tos gerai pažįstamos šypsenos ir savo gyvenime ant vieno „i“ galės uždėti tašką. kas praeita to nesusigrąžinti, bet tos akimirkos unikalios ir vienintelės ir ar verta jas nurašyti į sąnaudas, kai gyvenimas toks trumpas, o pensijinis apmąstymo periodas stebėtinai ilgas. aš kartoju sau ir aplinkiniams, kad ne kiekvienas sugeba iš savo klaidų pasimokyti, o kaip norėtųsi, kad tai būtų atliekama laiku, ne per vėlai. vis tiek mums neišvengiama likti vienais, vienais žmogiška prasme ar savo mintimis ir savijauta, kai tikrai nepakenktų tas, kuris palaikytų už rankos ir kuriam būtų galima paskambinti net vidurnaktį. kodėl žmonės tiek daug savyje turi pykčio ir yra linkę jį savyje laikyti, laikyti ir kaupti, kol pratrūkstama.

retas iš mano rato žmonių, kurie dar neprarado savo individualumo, bet keičiuosi ne tik aš, bet ir mano aplinka – ar tai vyksta teisinga linkme? gyvenimo maratonas yra išmatuojamas, bet ne visiems pamatuojamas.

baigėsi savaitė, laikas skaičiuoti viščiukus – rezultatas 3:1:1, kas reiškia dviratis surinko 3 taškus, bėgimas ir alus tik po vieną. alaus buvo visiškai nerimtas – pusantro butelio švyturio raw alaus, nes pabaigti 2-ą butelį nebuvo nei jėgų, nei noro (aš pats dėl to buvau labai nustebęs).

spėju, kad ateinanti savaitė bus mokslams skirta, o ir lietų vietomis iki trečiadienio imtinai praneša, todėl sportui laiko nelabai bus, nors tai labai gerai padeda atsipalaiduoti nuo aplinkinių neigiamų faktorių.

šios savaitės atradimai ir apibendrinimai:

  • dviratininko aksioma;
  • egzistuoja ir nedagertas alaus butelis;
  • nereikia pervertinti savo fizinių galimybių;
  • dėdė leninas sakė tiesą – reikia 3 kartus per savaitę treniruotis, kad pasiektum gerų fizinių rezultatų;
  • apsirengimas gražiais sportiniais rūbais jėgų nepriduoda;
  • dviratį kartais reikia tepti, kaip ir pasitikrinti padangose esančio oro kiekį;
  • nuospaudos yra gydomos jas praduriant, kad skystis išbėgtų;
  • be alaus yra žmogus;
  • kojų atgaiva apliejant jas šaltu vandeniu (tuo pačiu ir nusiprausiant);
  • lanko sukimas kaip sporto priemonė.

vakar važiavau dviračiu, šiandien – bėgimas. jeigu dviračiu važiuoti labai didelių pastangų nereikia (čia priklausomai nuo važiavimo būdo), tai bėgimui jo tiesiog yra būtinos. mano tikslas šiandien buvo nubėgti iki žaliųjų ežerų ir atgal, tai į abu galus ~20km. procesą pradėjau iškelta galva, prisimenant, kad paskutinis mano bėgimas buvo prieš gerus 5-is metus. pradėjau bėgti geru, greitu tempu, bet po kelių šimtų metrų teko bėgimą pakeisti į ėjimą, nes buvo visiška „pompa“. eidamas išsilukštenau tabletę carbonex, o prieš bėgimo pradžią išgėriau to pačio l-karnitino. beje, tik pradėjęs bėgti supratau – užaugintas pilvas yra sunki našta bėgimui. 15min. tai tikrai reikėjo kvėpavimui normalizuotis, o pilvui prireikė beveik valandos, kad jo srityje dingtų nemalonūs pojūčiai.

mano skaičiavimais šiandien nubėgau 10-14km, vietomis trumpai paeidavau – tiesiog iš neįpratimo bėgti ir kažkiek iš tingėjimo. įpusėjus bėgimui, atsirado nugaros skausmai, nes bėgti reikia tiesiam, o ne susikūprinusiam, o prie tiesios laikysenos nemažai prisidėjo varier ergonominė kėdė. prabėgus, po geros valandos atsirado krūtinės raumenų skausmai, taip pat nutryniau vienos kojos pirštą, o ant kitos kojos pado šono atsirado nuospauda, su šortais pritryniau klyną – kitą kartą reikės bėgti su visiškai aptemptais šortais. bėgimui naudojau ne sportinius laisvalaikio batelius, o „kedus“ storais padais, kad kulnų neatmušti.

bėgimo aš nekenčiu todėl, kad jam reikia daug ištvermės ir kantrybės, bet būtent už šias savybės aš jį ir myliu – pradėti bėgti yra sunku, visą kelią reikia būti susikaupusiam ties šiomis savybėmis, bet baigus bėgti – atsiranda meilė ir džiugesys širdyje, kad įveikei distanciją.