gyvenimas

apsileidusį individą būtų nesąžininga tapatinti su veltėdžiu, menkysta, nors tie žodžiui mūsų ausiai tinkamai dera greta. prisimenant ir tai, kad tingėjimas yra vienas ir progreso jėgų, man liežuvis neapsiverčia kritikuoti visus tuos atradėjų autorius, nors širdis jaučia, kad žolė nebuvo jiems tolima kaip kiaulei mėnulis. žinoma, vienas tabakas nėra skanu, neužgeriant tauriaisiais gėrimais, čia tai be abejo. kas dar to neatrado, pasakysiu, kad tingėti yra nuostabu, beveik įtraukčiau prie kitų trijų gyvenimo malonumų: žalingi įpročiai, seksas ir maistas (užkulisiuose dar laukia vienas – miegas). liaudies išmintis taip puikiai yra įgarsinusi šią sporto šaką, štai pavyzdys:

tinginy, te kiaušinį! ar nuluptas? – ne. tai mesk per tvorą.

apie šūdą žmonės gal nerašytų. bandau suvesti paraleles tarp tingėjimo ir higienos, kiek tame gali būtų bendrų panašumų ir įtakos sferų. suprantama, kad mane kažkas gali nepatingėti pasiųsti pasivaikščioti, bet koks jis higieniškas iš intonacijos pasakytų būtų drąsu. aš manau, kad mes visi esame tinginiai-melagiai ir elgiamės atitinkamai. nešiojant sutriną megztinį dviejų sprindžių ilgio nuo diržo žemės link, iš rašto tarpų iškračius ir išsikepus xxl batoną, burnoje gaivos neatsiras, bau. bet taip smagu sau meluoti, bandant ant pilvo užtempti per trumpus marškinėlius, kurie vis neužsikabina už pilvo apačios ilgesniam stabilumui.

tai štai, aš tingiu skustis barzdą, bet mane gelbsti sporto klubo dušinė. nehigieniškas tas reikalas, nes plaukai puikiai renka kvapus. buvo periodas, kai nosį raukė mano paties prakaitas ir tai buvo ne dėl to, kad su vandeniu nedraugavau, o dėl to, kad negalavau. nepatingėjau susiimti. o štai moterys visada būna prisikvėpinusios iki ausų gal ir dėl to, kad jų kvapas net arklį užmuštų. liaudies išmintis ir čia netyli:

moteris, kuri taiko į vyro širdį per skrandį, taiko šiek tiek per aukštai.

aptarsiu kojines – čia aš turiu pasiruošęs visą strategiją. kojinės, nešiojamos kas dieną, bet ne darbe, vakarais šiltai ilsisi ir būna skalbiamos ciklais, 2-5 dienų intervalais, nelyginant išoriniai veiksniai – kojinės storis, ilgis, kvapas, nuotaika ir begalinis skalbimo mašinos užimtumas. svarbus akcentas – jos turi ilsėtis matomoje vietoje, o tinkamesnės vietos kaip vonios vidurys, tam nėra. aš tikrai netingiu kas kartą jas ratu apeiti, kad tik per klaidą neužsimauti šviežių. darbo kojinės būna plonos, ir tarnauja tik tą dieną ir pasiekus kritinę sankaupą, taip pat keliauja į skalbimo mašinos krematoriumą. yra dar sportinių kojinių sąvoka, kurios išskirtinai ilsisi ant radiatoriaus ir turi vidutinį 2 kartų per savaitę atsinaujinimo ciklą. nemėgstu neplautų kojų jausmo, todėl taip smagu atsikračius bumerangų, jas nusiplauti šaltu vandeniu – jaučiuosi kur kas žvalesnis.

bus tęsinys

termometras rodo belenkiek 20,5c šilumos, bet sėdėti namie su berankove maike vėsoka. jau daugelį metų nenešioju marškinėlių trumpomis rankovėmis, nors tokių dar turiu, bet kasmet vis po kelis sunaudoju automobilio salono ar tepaluotų rankų valymui. šiandien, kaip ir visą savaitę, man skauda kojos sąnarį, tad šiandien gavau nurodymą išgerti priešuždegiminių vaistų, kurių milteliai sėkmingai šnypščia ir putoja bealkoholiniame aluje. senai nebežiūriu ir vaistų galiojimo datos, nes ta religija aš netikiu, o įkėlus koją į 21-ą amžių, mano apetitas vaistams gerokai išaugo. kaip reklama, rodoma per televiziją, taip ir į to guminio alaus pertraukėles aš įmaišau marinuotų agurkėlių rasalo, kurio kvapas ir skonis yra nekvestionuojama vertybė.

atėjęs katinas ant kojų pradėjo sukti lizdą, vadinasi laikas sapnuoti.

zeba ta konsistencija, kai koja, užkelta ant kojos, žemės traukos pastangų dėka žiauriai slysta link žemės. nebloga savijauta 2-ą nakties kvėpuojant alaus deguonimi ir suprantant savo rytinę konsistenciją. ooo, turbūt vieninteliu atveju pateisinama karšta arbata su medumi automobilyje pakeliui link nedarbo penktadienio darbo link. svajoju apie pagiringą purvo vonią iš labo ryto ir po naktinio tratalo. geri diskanai būdavo medicinkėje būnant fuksu, kai turbūt nebūdavo svarbu, kokia tai savaitės diena būdavo. jaučiu, kaip chujovai miegu su auskaru ausyje, nors vajoju apie tatuiruotę, nors tenkinuosi dvejomis tabletėmis valerijonų ekstrakto. užmigti nepadeda skvošo batelių paieška ir besisukanti skalbenkė, kurios garsinis siganlas mane užp$sa negyvai ir kurio niekaip nepavyksta eliminuoti. taip atrodo kelios miego valandos, neminint odinių pufikų laukiniame arklyje, ddt bo’škėje (jaučiu intenciją į kauną) ir abortų įtakotus tikslus sostinėje.

zjbs, aš gyvenu, nes bliac, jau penktadienis, minsiu nx iš čia, nes aš turiu sennheiser.

vakar kažkam buvau pašalintas iš veidaknygės draugų, šiandien per pietus keistoje vietoje užmatytas dof’as. akivaizdu, kad už kadro veiksmas vyksta. kaune laisvės alėja pasipuošė šventinėmis girliandomis taip ir traukia mintimis į jas paleisti tuščią studentiškų laikų alaus butelį, nors norėtųsi apsiriboti lengvai šlubu prasiėjimu ne tik su karštos arbatos, pagardintos medumi, puodeliu. nenuostabu, kad smulkmenos tūno pasalose ir pagundos visai ant nosies, bet artėja kalėdų metas, kai visi mes norime tik gerų emocijų ir plačių šypsenų. nors ir tyliai, bet apie tai mes dalinai svajojame. tas periodas, kai nesvarbu sąmokslo teorijos ir spam’as į konspiracinę pašto dėžutę, nes tada mintys tik apie eglutės puošimą. gyvos žaliosios! šūdini filmai ir išpirkti bilietai į koncertus taip negadina nuotaikos, kad psichologinė negalia ir vidinis leitmotyvas.

rytinės svarstyklės yra tikrasis dienos horoskopas.

vakaras, už lango rudeninė depresija, kuri nesėkmingai bando prasimušti į šilumą. gatvių žibintus blaško pravažiuojantys troleibusai, o gerdamas arbatą vis prisimenu, kad reikėjo užsisakyti negazuoto mineralinio vandens. šaukštai po pietų, o padėtį galiu nežymiai pataisyti prie karšto puodelio užsisakydamas medaus. įsibėgėjant pokalbiui, mano pašnekovė vietomis jaučiasi nesmagiai, rausta lyg tai būtų pirmas pasimatymas. miela sutikti žmones po daugelio metų tylos, pamatyti, kokie jie pasikeitę į gerąją pusę ir kaip gyvena savo gyvenimus.

arbata be kovos pasidavė laikui ir pašnekesiams, atvėso be jokio perspėjimo, todėl man maloniai teko klysti dar vienu arbatiniu, nuo medaus susilaikant. gražus pašnekovas, tinkamai parinkti kvepalai ir vėluojantis personažas suteikia žavesio, tik jaučiu, kad vienas žiūri pro langą, o kitas į barą. tada aš buvau išsiblaškęs, mintys sukosi apie žibintus ir bėgimą. to pasisėdėjimo pabaigai prisiminiau nesenai perskaitytą haruki murakami knygą „ką aš kalbu kai kalbu apie bėgimą“, akcentą, kad maloniai bėgant gaminasi endorfinas, kuris man, nežinau kodėl, asocijuojasi su ferdinandais.

endorfinai – tai endogeniniai hormonai, organizme besigaminančios medžiagos, labai aktyvios biochemiškai, atsakingos už žmogaus malonumo pojūtį.