pasivaikščiojimas

plyta – naudingas daiktas ne tik ūkyje, bet pasirodo ir versle, be kurio net bankininkai neišsiverčia.

stendo rūdžių spalva derinasi ne tik šulinio dangčio, ant kurio jis pastatytas, bet ir prie swedbank pastato medinių elementų (jų čia nesimato). kažin, ar šios lentelės, o vėliau ir banko logotipas, nesurūdys artimiausiu metu kartu su mūsų santaupomis banke?

patinka pasivaikščioti po miestą, susipažinti su juo artimiau, išlandžioti skersgatvius ir žinoti gatvių pavadinimus – ir visa tai, kad atitrūkti nuo įprastos, rutina įsisotinusios, gyvenimo vagos, geriau orientuotis mieste, kuriame gyveni ir matomai dar bent keletą metų gyvensi, jeigu nebūsi partrenktas einant per perėją. nesinori gulėti ligoninėje sulaužytais šonkauliais ar sėdėti invalido vežimėlyje besijaučiant teisiu, kad ėjai per perėją degant žaliai šviesai, o ne paskubomis bėgai pasirinkdamas trumpiausią ne zebro dryžiais žymėtą kelio dangą. toks teisumo jausmas ilgaamžiškumo nepridės ir ant kojų nepastatys. stengiuosi būti tuo pėsčiuoju, kuris, kaip ir vairuotojai, laikosi eismo taisyklų, bet kartais jas pažeidžiu sąmoningai, nes man yra brangi mano sveikata, o įrodinėti, kodėl ėjai per perėją ir buvai partrenktas – nesinori. dauguma vairuotojų pėsčiųjų, dviratininkų ir motociklų nepastebi, kaip ir nepastebi jiems galiojančių kelio ženklų. taip, šiandien man pasisekė ir aš sveikas bei gyvas, o rytoj? nors mano kelionės dažniausiai būna link to pačio galutinio kelionės taško, bet pavojingas sau vietas stengiuosi apeiti, eliminuoti iš savo kelionės:

  • pedagoginio žiedo perėjos – ypač pavojinga yra perėja, kurią pravažiavus važiuoji nauju viaduku ukmergės g. link. šioje perėjoje yra 3 plačios eismo juostos ir didelis automobilių srautas, einantis nuo žiedo ir konstitucijos pr., be to, iš abiejų srautų visi lekia lyg akis išdegę;
  • geležinio vilko ir ukmergės g. sankryža, perėja nuo uno-x degalinės link ukmergės g., toje pusėje kur yra naujasis viadukas – važiuojant geležinio vilko g. nuo seimo pusės, vairuotojams yra žalia rodyklė į dešinę pusę, todėl daugelis net nežiūri, kad pėstiesiems dega žalia šviesa, o ir greitis čia taip pat nemažas;
  • konstitucijos pr. ir kalvarijų g. sankryža, perėja nuo holiday inn viešbučio per kalvarijų g. – didelis skubančių automobilių kiekis, važiuojančių konstitucijos pr. ir norinčių pasukti į dešinę, kai pėstiesiems tuo metu taip pat dega žalia šviesa. ta pati situacija toje pat sankryžoje eiti perėja per konstitucijos pr., kuri yra savivaldybės pusėje – ypatingai didelis srautas, važiuojantis kalvarijų gatve nuo žaliojo tilto ir norintis šioje sankryžoje pasukti kairėn į konstitucijos pr., o šioje vietoje perėja ilga, 3 eismo juostos. šią sankryžą stengiuosi apeiti kitos pusės perėjomis.

dar pridėsiu ir kelis praktinius patarimus:

  • sutemus arba tamsiu paros metu nepamirškite atšvaitų, nes jie jus gali išgelbėti, o be jūsų pačių jūsų sveikata daugiau niekas ir nepasirūpins;
  • nors jeigu jums ir dega žalia šviesa eiti per perėją – apsidairykite, ar eiti ja yra saugu, nes daugelis vairuotojų mėgsta važinėti per geltoną šviesą, kuri neretai būna ir raudona;
  • perėjos – tai ne poilsio aikštelės, todėl einant per jas miegoti nereikia, nes kitaip jūsų sveikatos pavojaus rizika išauga;
  • kur įmanoma stengiuosi naudoti požeminėmis perėjomis, bet sutemos jose gali tykoti kiti pavojai.

per šv. velykas buvau namie, šiauliuose,pas namiškius. daug valgiau, šiek tiek vyno gėriau, kalbėjomės ir pykomės, juokėmės ir verkėme, visi prisiminėme savo jaunas dieneles, kurios, jau, deja, nebegrįš pas mus, nebent mes grįšime su šiais prisiminimais pas savo vaikus ir vėliau tapsime jų prisiminimais. grįžtant prie valgio, kaip įprasta dominavo balandėliai – jie tinka visomis šventėmis – ir kiaušinių dienai paminėti, ir naujiesiems metams. o kokia kelionė namo, jeigu neprikrauna pilnas terbas maisto, kurios ruošimas prasideda dar net neatvykus į namus, ko pasekoje namo teko partempti didžiausią maišą maisto produktų + bulvių maišą automobilio bagažinėje, lyg vilniuje bulvių deficitas būtų. žinoma, kad išvengti ginčų ir pasirodyti geriems, tenka su viskuo sutikti ir viską paimti, nes galų gale mes visi esame maisto naikinimo mašinos. kraudamas maistą į šaldytuvą radau virtą kumpį – visai neblogai atrodo, gerai tinka sumuštiniams gaminti, tik kad jis pagamintas lenkijoje. kilmės šalis nieko blogo nesako, bet iš karto prisiminiau lenkiškas dešras iš kraujo plazmos – susižavėjimas šia maisto dovana pradeda blėsti.

šiandien vakare, nustojus lietui ir pasnaudus valandėlę, pėsti susiruošiau iki darbo – einu, dairausi ir pastebiu, kad konstitucijos pr. vilniuje stulpai lenkiški – pirma į galvą šovusi mintis: negi patys stulpų negalime pasigaminti? bet ne čia pagrindinė mintis šio įvykio – negana to, kad wilno nasze, tai dar visi kampai bus nužymėti lenkiškais lipdukais, o po to ir gatvių pavadinimai, ir miestų, o ką besakyti, kad iki prezidentės d.grybauskaitės božena šalį valdė. gaila, bet nieko lietuviškai tautiško aš tame nematau.