žmonės

keptuvė iš prigimties – naudingas įrankis virtuvėje ir turinti ne vieną naudingą funkciją: musių žudikė, vėduoklė karštu oro, nepamainomas prietaisas lauko teniso ir badmintono žaidimui ir, matyt, turi dar kitų naudingų ir mažiau naudingų funkcijų, o galimybės tikrai dar neišnaudotos. teflonas šiame rinkos produktų segmente yra lyg keptuvė keptuvėje, lyg abi kojines ant tos pačios kojos apsitempti. storiems žmonėms nėra poreikio teflonui, nes jų pilvas būna didelis, todėl jis taukuotas. taukai, keptuvė ir ne kuriems kiaušiniai – viskas ko reikia pusryčiams pagaminti. įdomu, kiek tauko galima išgauti iš tokios prisotintos keptuvės. tiesa, dar papai būna, bet jie netaukuoti tikriausiai, nors būna plaukuotų. garantuotai tešliai vyrai. keptuvės turi savo tūrį ir galimybes, yra svarbu tai įvertinti saikingai, kad nebūtų sportinės traumos taukų gamybos procese. teflonas braižosi, nyksta, kaip ir svoris gali sumažėti. pakeitus keptuvę pilvas lieka, ir storas jausmas lieka, todėl belieka vis trinti ir trinti, po to šveisti ir šveisti.

šveičiau šveičiau, o dešrelių man nepaliko („šiandien – gimimo diena“).

internetas ir google senai yra sinonimai žmonių galvose ir be jų dauguma neįsivaizduoja naršymo internete, kai ta pati didžioji internautų dalis savo mėgiamoje naršyklėje google yra pasidarę savo namų puslapiu (angl. home page). nesvarbu, kokią gudrią paieškos sistemą mes naudojame, jis nėra visagalė, o jos rezultatai yra apriboti įvairiausių priežasčių, apie kurias čia ir pamąstysiu.

  • šia prasme aš sutinku, kad jeigu tavęs nėra internete, tavęs nėra visai, o įmonei neturėti internetinės svetainės, tai ne tik kad savęs negerbti, bet ir nesiorientuoti į verslą. dažnai kyla aibė diskusijų, graži svetainė ar ne, funkcionali ji ar neinformatyvi ir pan., bet ji arba yra, arba jos nėra, nes skambinti informaciniu telefonu ir teirautis įmonės kontaktinio telefono tikrai nėra patraukliu šiame kompiuterizuotos vergijos amžiuje. taip mes apribojame save būti pastebėtais, o 25 lt per metus už svetainės talpinimą net blog’eriai gali sau leisti.
  • 1-ame punkte aišku, kad asilu būnant žmonių gyvenimą nelengva turėtų būti gyventi, o sekantis akcentas yra turinys. man, kaip informacijos ieškovui, nėra svarbu unikalus tas turinys ar ne, nes aš nesu paieškos sistema, man kur kas yra svarbiau rasti tai, ko aš ieškau ir gauti kiek įmanoma išsamesnę informaciją apie paieškos turinį. internetinės svetainės dizainas gali būti kliuvinys, bet jeigu turinys yra tai, ko man reikia, dizaino prasmė blanksta, nebent juodame fone juodomis raidėmis būtų parašyta. plagiatais mes dar ilgai būsime, todėl daugelis nesivargina detaliau aprašyti savo paslaugas su detalėmis, nes kur kas paprasčiau tai nukopijuoti nuo konkurentų rinkinio arba kreivai išversti su google vertėju ir džiaugtis gausiu turinio kiekiu, kai dažnas net iki antro sakinio nedaskaito. galbūt tai prarastas potencialus klientas.
  • paskutinis, ir pats svarbiausias punktas – paieškos sistemos nereitinguoja kliento gabumų, elgsenos, požiūrio, patikimumo ir daug kitų faktorių, kurių į svetainę įdėti neina. dalykas čia slidus, nes kas vienam tinka, kitam gali visiškai būti nepriimtina ir vienos tiesios čia nėra ir būti negali, nes jos iš tiesų vienos nėra. labiau tai taikoma mažesnėms įmonėms, kurio dar neturi vietos po saule, arba ta vieta labai mažame plotelyje ir debesuota, bet ja tikėti ir pasitikėti iš tiesų yra labai ir labai sunku, nes darbuose dauguma žmonių nėra linkę rizikuoti, o savo darbdavių akivaizdoje jie laukia tik saldaus užpakaliuko savo liežuvėliams. kažkur svetur, už jūrų marių ir lietuvos sienų, yra išvystytos mažos parduotuvėlės, kad ir maisto, kurios remiasi asmeninio šeimininko dėmesiu ir šypsena, kai tuo tarpu pas mus verslas prasideda nuo išankstinės sąskaitos-faktūros.

kokie kriterijai mums yra svarbus individualiai, mes net pasakyti daugumos jų negalime, mes juos jaučiame visumoje ir vidinis balsas čia irgi dalyvauja, bet rasti telefono numerį, pakalbėti ir yra tas užčiuoptas pulsas, kuris mums daug ką ir išduoda – apie jį ir apie mus. santykių gyvenime ogi viskas lygiai taip pat – šnektelėjai ir taškai ant „i“ sudėti. pabaigai: dirbama su žmonėmis, o ne su įmonėmis.

šiandien buvo tas pirmadienis, kuris visiškai save pateisino – 100% pirmadienio! kad pats darbas savaime yra problema, niekam abejonių net nekyla, bet iki jo dar reikia nukakti – ratuotam arba kojuotam. susisiekimas visuomeniniu transporto ir vaikščiojimas pėsti leidžia susipažinti su kitu visuomenės veidu, mums neįprastu bet matomu pro automobilio langą, kuris nemato ir neužjaučia automobilyje neveikiančio šilto oro pūteklio. abipusis neužjautimas, rezultatas 1:1.

grūstis troleibuse ir numindžioti batai, apsirūkę ir smirdantys pakeleiviai, pikta ir griežta keleivių kontrolė – automobilių vairuotojams izoliuotas vaizdas ir maksimaliai apribotos pažinimo galimybės. visuomenė dar egzistuoja ir kiemuose ar stotelėse gerianti odekoloną ir šūkaliojanti keiksmažodžius, paaugliai su bambaliais į alų panašiu skysčiu laukiantys savo maršruto numerio – čia tik per vieną dieną mano įsiminti vaizdiniai, o metuose jų 365, o ir maršrutų vien vilniuje tikrai ne vienas. iš 3.000.000 net 160,000 piliečių emigravo iš lietuvos, didžiausia dalis liko pensininkai, moksleiviai ir paaugliai. tai kiek tada tų sąmoningai subrendusių piliečių, kurie myli lietuvą? – pro automobilio langą to nepamatyti.

(m.mikutavičius – aš tikrai myliu lietuvą)

1-adieninėje paskaitoje dūmojau apie informacijos kiekį sprendimui priimti. leidau sau įsijausti į šią situaciją, kaip mes lygioje vietoje galime suklupti ir priimti visai netinkamą sprendimą, kai apie kitus variantus net minčių nekyla, nes jie mums atrodo tiesiog utopiniai. 2 realūs pavyzdžiai iš ne dviejų gyvenimo sprendimo priėmimo situacijų.

  1. vyksta paskaita ir jai įpusėjant norisi turėti teisėtą pertrauką kojoms pramankštinti, karšto skysčio šlakelį į burną įmesti. dauguma nubalsuoja, kad pertraukos nereikia daryti ir dėstytojas toliau tęsia savo švietėjišką misiją. dėstytojas rimtas, griežtas ir reiklus savo studentams, prie to pačio ir statusą universitete turintis. studentas atsistoja ir išeina iš auditorijos ir po kurio laiko grįžta. kandi dėstytojo replika studentui pavymui su moralu, kas iš tokių studentų gali gautis, kurie net be pertraukos negali išsėdėti ir išklausyti tokių svarbių gyvenimo pamatų statymui prilyginamų žinių. studento atsakas: atleiskite, dėstytojau, ar galėtumėte kitą kartą man padėti insuliną susileisti?
  2. įmonė, naudodama gan seną informacinę technologiją, savais resursais jau keletą metų savo poreikiams kuria programinę įrangą ir jai užbaigti reikia dar bent 1-2 metų. ji šventai tiki jos ateitimi, bet tuo netiki išoriniai informacinių technologijų ekspertai, kurie moja ranka sakydami, kad tai tik laiko, išteklių ir pinigų švaistymas vėjais, produktas be ateities. it specialistų nuomonės, matyt, nekeistų tai, kad kuriamas produktas yra unikalus, specifinis ir nišinis, bet ar nuomonę pakeistų tai, kad jis kuriamas ne tik įmonės reikmėms, bet ir pardavimui išorei ir ne tik lietuvos rinkai, nes tokios funkcionalumo produktas yra labai paklausus.

nereikia būti vadovu namie, darbe ar troleibuso vairuotojui, kad suprasti, jog yra primesta priimti sprendimus, kaip kad teka gyvenimo upė. netylėkime, ištieskime ranką tiems, kurie mano kitaip.

keletas mėnesių, kai judėjimą namo liftu pakeitė lipimas laiptais – mielas ir raminantis užsiėmimas niekur neskubantiems ir netgi labai skubantiems piliečiams savitvardai ugdyti.  lipant laiptais būna apie ką pamąstyti, pro langus pasidairyti ir kaimynų katiną, dažnai ant laiptinės stogelio tupintį, pašnekinti.

dažnas mano tokio pasivaikščiojimo kliuvinys – kaimynų, laiptinės dalininkų, buitinių šiukšlių maišuose arba šiukšliadėžėse laikymas ant laiptų, kurie atskleidžia ne itin malonių kvapų gamą visai laiptinei ir tiems, kurie nori to ar nenori, turi ja naudotis – trumpiau tariant, visiems. ilgalaikio vaikščiojimo metu pastebėta, kad net laipteliai nuo gaivių kvapų šaltinio sulčių patamsėję – kaip prie atliekų konteinerių, stovinčių kieme. keistai man atrodo tokie žmonių poelgiai, nes visi butai suprojektuoti taip, kad turėtų po balkoną, į kurį galima tempti beveik ką nori, kur atviras oras išsklaido kvapus, priklausomai nuo jų koncentracijos. įtariu bites – nes kas kita kaip kaimynų nuodijimas, nes norint išmesti šiukšles reikia net/tik 20 metrų nueiti pirmyn ir tiek pat – atgal. sunku eiti, sunku liftu važiuoti, nėra laiko, o kuras labai pabrangęs – ne ne ne. o kaimynai akyse tobulėja – dabar šiukšles krauna ne ant 3-io laiptų prie savo buto durų laiptelio, o už kampo, kad nė vieniems kaimynams nuo lifto aikštelės nesimatytų – laiptinė „u“ formos. būtų naivu tikėtis, kad jie „pagalvojo“, nes jeigu būtų tikrai pagalvoję, nebūtų taip ir toliau elgęsi. antroji šiukšlių versiją orientuota į komposto gamybą/šiukšlių raugimą, nes ir patys pamiršta jas išnešti, nes jos už kampo ir nesimato.

sunku tokį reiškinį užvadinti – tingėjimas, gyvenimo optimizavimas, „uždėjimas“ ant visų, protinis išsekimas, degradacija, matyt tik sau po nosimi ar kas kita, bet aš tokį reiškinį tik su neigiamomis emocijomis sieju. ir liūdnomis. o iš pažiūros atrodo normalūs ir padorūs kaimynai.