bendravimas

nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienas veiksmas turi 2 dalykus – pasekmes ir atoveiksmį. dažnai pats save pagaunu už rankos – kodėl noriu gauti vieno ar kito pats nenorėdamas duoti. vis mes norime būti chaliavščikais ir tuo pačiu dar reikšti pretenzijas, kodėl mažai, retai ir nevisiškai tokios kokybės nemokamai gauname. nenuklystant nuo temos, manau, kad davimo-gavimo periodas kiekvienam yra skirtingas laiko tėkmėje ir suvokime. pateiksiu išgalvotą pavyzdį, kuris padėtų geriau suprasti situaciją: aš buvau džiazo koncerte, kuris man patiko, bet į kitą džiazo koncertą aš einu po ilgos pertraukos ir juo nusiviliu. kokias iš to galima padaryti išvadas?

  1. vienas ar keletas tokio pačio elgesio pasikartojimai dar nereiškia, kad yra tendencija;
  2. kartų kiekis yra individualus dalykas – vieniems suprasti, kad (remiantis pavyzdžiu) patinka džiazas reikia 10 kartų, kitam užtenka vieno karto, kad suprasti, jog yra ir patrauklesnių jam muzikos šakų;
  3. tas vienas džiazo koncertas praturtino tiek pačios muzikinės grupės kolektyvą naujais veidais, tiek ir patį naują klausytoją neatrastais garsais, dėl ko abi pusės lieka patenkintos;
  4. kiekvienas dovanų čekis ir kuponas turi savo galiojimo laiką, kuris būna ir trumpas, ir ilgas – tas pats ir su bilietais į džiazą bei gyvenimo traukinį, kuris atvykimo laikas ateityje, bet šikančių jis nelaukia;
  5. ar verta laukti kito traukinio, jeigu į 1-ajį visi bilietai jau išparduoti? o gal geriau ieškoti iš ko perpirkti bilietą? – kiekvienas poelgis turi būtį pasvertas ir apgalvotas, įvertintos jo pasekmės;
  6. negavę bilietų į koncertą, vieni raudoja ir ieško kaltų, grasina organizatoriams ir net pačiai grupei, kiti gi prisimena malonias akimirkas iš praeito koncerto ir gyvenimo keliu į priekį eina pakelta galva;
  7. kam kurti problemas, jeigu jų mūsų gyvenime ir taip per daug;
  8. nieko nėra nerealaus – „jeigu  machomedas neina pas kalną, tai kalnas turi eiti pas machomedą“;
  9. kantrybė čia svarbu, bet rezultatas gali būti ir nuviliantis.

facebook’e šiandien ieškojau plikių grupės (tiems kuriems plaukai ant galvos neauga) ir kas keisčiausia – tokios lietuviškos grupės neradau, kas reiškia – neužpildyta niša naujai grupei sukurti ir dar vienam laiko valgymo būdui. kaip ir kiekvienas darbas, taip ir grupės administravimas užima laiko, nes nepalaikoma grupė tampa neįdomi ir nepritraukia naujų lankytojų, kurie gausa smagu tik dėl sportinio intereso ir savimeilės paglostymo. ne visada ir pasiseka grupę išlaikyti ir vystyti, kaip ir ne visos idėjos pasiteisina arba būna iki galo realizuojamos. pabandysiu šią grupę kažkiek vystyti, matomai dalis informacijos su asmeninėmis pastabomis atsiras ir bbzn.lt.

nors aš nesu labai jau senas, bet mano bendraamžių, plius-minus keli metai, plikių yra ne vienas ir ne 2, o kaip šukuosena tokis apsikirpimo būdas taip pat populiarėja ypač šiltaisiais metų laikais. konfliktas yra neišvengiamas tarp plikių ir tų, kuriems plaukai retai auga, o vietomis ir neauga – dažnai tokie progresuojantys plikiai būna savimi nepatenkinti ir ieško būdų, kaip susigrąžinti plaukų gausą ant savo galvų ir net nenorintys galvoti, kad šukuosena be plaukų taip pat gali būti labai graži ir madinga.

žmonių bendravimas jau nebetelpa į standartinius komunikavimo kanalus, o kavinės, šokių aikštelės ir draugų vakarėliai tampa neefektyvus naujų pažinčių užmezgimui, ypač kai žmogui norisi privatumo. socialiniai tinklai jau įsibėgėję visų greičiu ir efektingai stumia google iš namų puslapių (home page) mūsų naršyklėse ne tik namie, bet ir darbe. namie palikę savo mobilųjį telefoną mes visą dieną jausime diskomfortą, nes trūksta mus tai, su kuo esame susigyvenę – anksčiau tai buvo laikrodis, o vyrams – kelnių diržas. dažnas iš mūsų nepastebi, kad atėjus į darbą automatiškai startuoja ir skype programa, refleksiškai prisijungiama prie one, facebook ar linkedin svetainių, o puslapiai su jais visą darbo dieną tūlo fone ir mūsų galvų background’e ir nepastebime, kiek mūsų darbo valandų suvalgo tokios darbo priemonės ir elgesys.

neskaitant pagrindinių pažinčių svetainių tikslų – pažintys, bendravimas, draugystė, sex’o partnerių paieška, galima išskirti ir kitus, kol kas ne pagrindinius, bet vis progresuojančius tikslus, nuo kurių ši socialinė terpė mutuoja neigiamų emocijų ir žmonių manipuliavimo kryptimi.

  • reklama ir marketingas – pažinčių svetainės su didelių lankytojų kiekiu verslui atveria naujas galimybes, o jų tikslinė rinka leidžia siūlyti produktus jau filtruotai vartotojų grupei, pvz.: siūlymas alternatyvių pažindinimosi būdų, reklama savo blog’ų ar svetainių.
  • savo nuomonės išraiška – bandyti pašnekovus įtikinti, kad jų tiesos suvokimas yra neginčijamas ir tik tokie kaip jie yra protingi. tokie žmonės dažnai nemato pilkos spalvos, o jų suvokimas yra ribotas, nes nesugeba išgirsti kitų nuomonės ir net nesistengia tai daryti. kitokios nuomonės turėjimas – tai asmeninis jų įžeidimas į kurį jie dažnai jautriai ir audringai reaguoja, stengdamiesi pašnekovą pažeminti. tokie pavyzdžiai gali būti maitinimosi įpročiai (pvz.: vegetarai), lytinė bei politinė orientacija.
  • laiko užėmimas. nors dabar ir sumažėjęs tokių darbuotojų kiekis, bet yra nemažai tokių darbuotojų, kurie darbe neturi kuom užsiimti, o delfi.lt ir kitų portalų visos naujienos perskaitytos ir atmintinai žinomos. tokia publika bendrauja socialiniuose tinklapiuose ir pažinčių svetainėse tik tam, kad „užmuštų“ laiką, o tokio bendravimo turinys yra visiškai bevertis, nes jis reikalingas tik save kažkuo užimti. tokie darbuotojai vadovaujasi ibd (rus. – imitacija burnoj dejtel’nosti) principu – prieš vadovus jie užimti, nieko nespėja ir užkrauti darbais, todėl mano, kad yra patys reikalingiausi įmonėje.
  • savo ego išreiškimas veikia panašiai, kaip futbolas į vienus vartus. dėmesio stoka, laikymas save nepilnaverčiu ar silpnu, stumia žmones anonimiškam bendravimui ir savęs išliejimo tamsoje, kur niekas jo nemato ir nepažįsta. tokiems internautams tamsa suteikia jėgų ir energijos, kurios realiame gyvenime jie neturi, bet ir nebando siekti. žmonių žeminimas, atstūmimas, nesiskaitymas bei koliojimas jiems suteikia sparnus, bet tik trumpam momentui. namuose tokie žmonės neretai yra tapkės, be priekaištų vykdantys savo gyvenimo partnerio nurodymus, o darbe besąlygiškai paklūstantys vadovo nuomonei net neprieštaravus, nors jų nuomonės ir skiriasi.
  • akiračio praplėtimas galimas ne kiekvienam, nes tam reikia turėti pastangų ir jėgų diskutuoti apie tai, kur nuomonės skiriasi, nes nesvarbu, ar žmogus kvailas, ar protingas, turtingas ar vargšas, kiekvienas iš jų turi savyje vertingų potyrių ir informacijos, o žmonės su galva gali juos panaudoti savo gyvenimo vystymui. todėl bendravimas ne tik internetu, bet ir gyvai, praplečia pažinčių ratą, kuris gali būti panaudotas žmogaus užmojams realizuoti.
  • naujų kontaktų plėtimas – įtaka verslui ir jo organizavimui, nes pažinčių svetainėse yra žmonių su statusais ir svoriu, kuriems, galbūt, nepasisekė tik asmeninis gyvenimas.
  • jeigu verslas vystosi gerai, tai nereiškia, kad asmeniniai santykiai šeimoje yra šilti, o atmosfera – gera. vieniems gerai sekasi lovoje, kitiems – versle, o tretiems – asmeniniuose santykiuose, todėl tai, ko trūksta, lankytojai ieško už namų ar darbo ribų, tai kurdami kitą lygiagretų savo gyvenimą ir jame kompensuojantys tai, ko trūksta pilnaverčiui gyvenimui ir laimei, kuriuos kaip mozaiką susideda iš skirtingų partnerių skirtinguose gyvenimuose, stengiantys kiekvienam iš jų visiškai save atiduoti – namie vaikams ir vyro ar žmonos pagamintai vakarienei, darbe – verslui, vakarais – meilužei ar meilužiui, linksmam ir vėjavaikiškam vakarui su draugais, tyliai žvejybai su klasės draugais.
  • kaukės užsidėjimas ir teleportacija į visiškai kitą asmenybę su kita aplinka, požiūriu, bendravimu. tokie individai pažinčių svetainėse tampa savo priešingybe realiame gyvenime, kuriame vienas ir kitas personažai savęs nesupranta ir nepateisina tokio požiūrio į visuomenės nustatytas normas.
  • pagyrūnams tai gera vieta, nors ne visada būna teigiamas grįžtamasis ryšys, bet tai vis vien matyt geriau, nei savo plepalais kvaršinti galvą savo rato žmonėms, ypač tiems, kurie tokį žmogų gerai pažįsta ir tokias kalbas nereaguoja.
  • natūralus naivumas yra žavingas, ir daugiau nėra ką pridurti.

velykos buvo sutiktos namie, su namiškiais, šiauliuose, kaip visada. kaip visada turiu ten ir savo asmeninę patalynę, kuri emigravusi iš didžiosios britanijos (žr. prisegtą paveiksliuką). tie giminaičiai, kurie dabar gyvena airijoje, nemanau, kad grįš gyventi į lietuvą, turbūt kaip ir dauguma lietuvos emigrantų. aš viliuosi,kad klystu, bet emigrantai ir patys gerai supranta, o ir skaičiuoti pramokę – sugeba įvertinti pragyvenimo sąlygas ten ir čia. iš lietuvos nauda yra dviejuose dalykuose: kalba ir pigios cigaretės. nors geriau jau anglų kalba mokyklose būtų buvusi pagrindinė. nepamirštame giminaičių – manais į tabako gaminius siunčiame jiems tai, kas net mums namuose gyvenant ir mūsų kainomis matuojant atrodo pigu – drabužiai, avalynė, ir daug ko mums reikia kasdieniame pilnaverčiame gyvenime. daiktai emigruoja į lietuvą, o džiugina, kad ne visi jie kinietiški – lyg kokie okupantai po visą pasaulį.

procesas čia ypač lengvas – iš pradžių vienas emigruoja, po to kita pusė, jeigu antros lietuviškos tautybės pusės išvykus nesiseka surasta. nors aplinkui savo bendruomenės ne visada būna daug, bet vietinių, turkų, lenkų ir rusų kilmės atstovų būna apstu, t.y. užmokesčio dempinguotųjų. galbūt atrodys keista, bet manau, kad 2-jų skirtingų rasių arba tautų žmonių bendravime geriau nemokėti vienas kito kalbos ir gyventi nei vieno, nei kito gimtajame krašte, kad išvengti bereikalingų ginčių, kurie gali kilti gyvenant vieno iš poros gimtinėje:

  • lenkai, rusai – diskusijos ir ginčai kas yra okupantai ir tikrieji lietuvos gyventojai, protėviai;
  • kokia kalba kalbėti šeimoje, kokia kalba žiūrėti televizijos kanalus;
  • kokiais papročiais gyventi, kaip elgtis vienam arba kitam nuvykus pas kito tėvus;
  • religija – krikščionis, ateistas, pravoslavas ar dar kas nors;
  • asmeninės ambicijos – kiekvienas auklėtas pagal savo kultūrinius papročius;
  • diskriminacijos klausimai.

turbūt geriausia mišrioms poroms gyventi nė vieno iš jų gimtajame krašte – kuo toliau nuo visų giminių, pamokslų, mokymų ir patiems kurti savo ir savo šeimos ateitį.