elgesys

šiandien pilnatis ir aš esu alkanas. pilnatis taip pat alkana, ir aš tai jaučiu su vištos kulšimi burnoje užsigeriant pienu. pilnas mėnulis lyg siurblys be filtro siurbia į save aplinką, spinduliuoja mums savo gyvastį, jėgą, galią. aš tik šiandien supratau, kad juodoji skylė ir pilnatis vienu metu yra ir sinonimai, ir antonimai. anksčiau aš apie tai nepagalvojau, nes nepakeldavau galvos į viršų. alkis ir pilnatis konkuruoja tamsoje, nes dieną vienas sunkia jėgas iš žmogaus, o kitas kaupia šviesą tamsai, kad vėliau dviese galėtų akis į akį susikauti. alkis yra žemiškos kilmės ir jis arčiau manęs, aš noriu jam šiandien pasiduoti, kad nebūčiau alkanas švitinamas pilnaties. pilnatis tai „ačiū“ – nei į laikraštį suvyniosi, nei ant duonos užsitepsi – grąžos negausi, bet alkanas tikrai paliksi. kitos žmogystos šiandien šėlsta, nes jų alkis yra nugalėtas, todėl jie stebina aplinkinius. bent keletą dienų tai tikrai.

vėsus žiemos rytas ir daugelis dirbančiųjų vartosi šiltuose pataluose, galvodami apie karšto viralo puodelį savo rankose, kad atmerkus akis vietoj šalto speigo už langų, būtų matomi žiemos teikiami malonumai ir pramogos. didžioji dalis iš tų 28%, gyvena kitą gyvenimą kitame laike, kitoje erdvėje. ankstyvas rytinis šliaužimas (tikrai taip ir be sarkazmo) į maxima su nutrintu norfa maišeliu, kad būti pirmiems dar nepasibaigusios ar jau naujai prasidėjusios nuolaidų akcijos pirkėjais. bumbėjimas po nosimi ir skundimasis viskuo yra jų darbas, prasidedantis 6 val. ryto ir pasibaigiantis po panoramos, kuri stebima pro storus tarybinis akinius be vienos kojelės ir iš šiltų patalų. visi kiti, ne tokie kaip jie, yra lyg greitai besikeičiantys ir nespėjami suvokti vaizdai pro traukinio vagono langą, kas yra ne kas kita kaip sėdėjimas namie ir žiūrėjimas pro langą, kai akys nebemato, o vaizdai tapę statiniais. prekybos centrai jau senai jiems yra tapę pramogų centru, kuriame ir kiną rodo, ir kur seni draugai susitinka pabendrauti. tiek jiems tereikia, tiek ir mums reikės ir ne daugiau. kelionė pirmyn ir atgal reikalauja daugelio jėgų, bet tos kančios yra vertos, nors tai jie niekada nepasakys, tai matosi iš jų akių. kelionė lazdele, vežimėliu, yra kelionė į jų visuomenę. dalį jų veda giltinė, prilaiko už alkūnių, neleidžia pargriūti. baltas veidas ir gyvos akys pasako daugiau, nei žodžiai.

jiems nelengva. šildymo kainos, pigiausia dešra ir vaikų pamirštas jų adresas – ne tai, vardan ko jie dirbo ir kam šypsojosi. ir dabar jie dirba, tik kitaip – jie sėdi ir žiūri pro langą, kurie apkalti polietilenine plėvele, kad sulaikytų jų kūnu prišildyto kambario šilumą.  tas darbas kitoks, tik jiems suprantamas, o su laiku ir mums. o laikas greitas.

aš važinėju visuomeniniu transportu, autobusais ir troleibusais, jais važinėja ir ši visuomenė. aš matau, kaip sunku jaunimui kartais būna senoliams užleisti sėdimą vietą ir aš juos suprantu, nes ne dėl sunkumo jiems yra nelengva tai padaryti, jiems yra skaudu išgirsti žodį „ačiū“. jie suvokia prasmę. jautru.

taip, jie bėdžiai, bet jie ne luošiai, tokiais greitai būsime mes patys.

būna, pasitaiko, kaip lygioje vietoje galima suklupti. eini, žiopsai ir svajoji, kai kliūtis užkabina dėmesį ir išsitiesi visu ilgiu. metafora, bet nuotaika pasikeisti gali momentaliai ir dažniausiai tik į blogąją pusę. smagu su rogutėmis čiuožti nuo slidaus kalnelio, bet kaip nelengva į atgal įkopti ir dar rogutes užtempti. su nuotaika gi lygiai tas pats – viens du ir ji sugadinta, trys-du šimtai trys ir jo vėl gera. nežinau, kodėl taip yra, prieš vėją nepapūsi, juo labiau gamtinio vyriško reikalo neatliksi – nepraktiška. nuotaikų kaitą įtakojantys veiksniai gal būt ir šie:

  • mes patys to norime, tik noras išreikštas ne žmogiška kalba, o neuronų signalais smegenyse;
  • ieškome tam priežasties, nors to sau nepripažįstame;
  • mūsų slopinami neigiami faktoriai galiausiai paima viršų;
  • žmogus sugeba būti labai jautria asmenybe;
  • žmonės, kurie jaučia malonumą kitam sugadindami gerą nuotaiką.

o rytas už vakarą visada protingesnis ir mus dar paprotina.

nueitas gyvenimo kelias ir jo suvokimas, žmoguje suformavo „tu“ ir „jūs“ sampratą, kuri ne kiekvienam yra priimtina, nors kiekvienam yra individuali. viso to reiškinio priežastis aš išskirčiau į šias pagrindines, santykinai didžiausias, grupes:

  • auklėjimas – visi mes esame auklėti, nors ir skirtingai, suprantant, kad auklėjimo nebuvimas taip pat yra tam tikra auklėjimo forma. man visada keista išgirsti žmones, į savo tėvus kreipiantis „jūs“ – čia ir pasireiškia auklėjimo ypatumai. man tai skamba kaip patologija, nors kitiems mano pasaulio suvokimas suvokiamas kaip šizofrenija. tokiems „jūs“ išaugę vaikai man asocijuojasi su vaikyste be lėlių ar smėlio dėžės, kaip yra nenormalu yra į seserį ar brolį kreiptis „jūs“ net nepriklausomai nuo situacijos – ar tai būtų vakarienė šeimos rate, ar super-duper iškilmingas ir oficialus vakaras su svarbiais „jūs“ veikėjais, o galvoje sukasi toks pavyzdys: vaikus gi ne gandras atneša, tiesa?
  • branda ir aplinka – ką ir su kuo mes veikiame bręsdami, kokios moralės žmonės mus supa, iš kokių medžiagų statomas žmogaus socialinis pamatas. kas mus supa, tuo mes ir tampame, mėgdžiojame, stengiamės atkartoti ir supanašėti, kas ilgainiui tampa mums įkyria našta, neigiamais refleksais. psichologinis klimatas yra statybinė medžiaga, kuri naudojama tų pamatų statyme.
  • mokslai, studijos ir pripažinimas – ilgi studijų metai, daug ir sunkaus darbo, moksliniai laipsniai ir pasiekimai, pripažinimas ir reikalingumas, pinigai ir dar daugelis kitų rezultatų, kurie balansuoja ant žmogiškumo krašto, ir bent vienam iš jų persisvėrus į vieną pusė, visa grandinė iš paskos ir nutempiama. arogancija, nosies užrietimas, šiurkštumas, nesiskaitymas su žmonėmis – visa tai gali labai greitai ir nepastebimai įvykti.

kad ir koks individas bebūtų, kokias savybes, įgūdžius ar patirtį jis turėtų, tereikia tik pašnekovui, kolegai, draugui ir nepažįstamąjam pasakyti – kreipkitės, prašau, į mane „jūs“, o ne „tu“, ir klausimas bus išspręstas, o problema – negimusi. pašnekovai nėra dievai, jie minčių neskaito, jų auklėjimas yra kitoks ir tai, kas vienam yra įprasta, kitam gali būti nepriimtina, o daugelis mėgsta būti vaiku ir iš to megzti bendravimo, gyvenimo ir darbo problemas, apie tai nepasakant pašnekovui, bet ant jo pilant nepasitenkinimą ar purvą per aplinkinius.

internetas ir google senai yra sinonimai žmonių galvose ir be jų dauguma neįsivaizduoja naršymo internete, kai ta pati didžioji internautų dalis savo mėgiamoje naršyklėje google yra pasidarę savo namų puslapiu (angl. home page). nesvarbu, kokią gudrią paieškos sistemą mes naudojame, jis nėra visagalė, o jos rezultatai yra apriboti įvairiausių priežasčių, apie kurias čia ir pamąstysiu.

  • šia prasme aš sutinku, kad jeigu tavęs nėra internete, tavęs nėra visai, o įmonei neturėti internetinės svetainės, tai ne tik kad savęs negerbti, bet ir nesiorientuoti į verslą. dažnai kyla aibė diskusijų, graži svetainė ar ne, funkcionali ji ar neinformatyvi ir pan., bet ji arba yra, arba jos nėra, nes skambinti informaciniu telefonu ir teirautis įmonės kontaktinio telefono tikrai nėra patraukliu šiame kompiuterizuotos vergijos amžiuje. taip mes apribojame save būti pastebėtais, o 25 lt per metus už svetainės talpinimą net blog’eriai gali sau leisti.
  • 1-ame punkte aišku, kad asilu būnant žmonių gyvenimą nelengva turėtų būti gyventi, o sekantis akcentas yra turinys. man, kaip informacijos ieškovui, nėra svarbu unikalus tas turinys ar ne, nes aš nesu paieškos sistema, man kur kas yra svarbiau rasti tai, ko aš ieškau ir gauti kiek įmanoma išsamesnę informaciją apie paieškos turinį. internetinės svetainės dizainas gali būti kliuvinys, bet jeigu turinys yra tai, ko man reikia, dizaino prasmė blanksta, nebent juodame fone juodomis raidėmis būtų parašyta. plagiatais mes dar ilgai būsime, todėl daugelis nesivargina detaliau aprašyti savo paslaugas su detalėmis, nes kur kas paprasčiau tai nukopijuoti nuo konkurentų rinkinio arba kreivai išversti su google vertėju ir džiaugtis gausiu turinio kiekiu, kai dažnas net iki antro sakinio nedaskaito. galbūt tai prarastas potencialus klientas.
  • paskutinis, ir pats svarbiausias punktas – paieškos sistemos nereitinguoja kliento gabumų, elgsenos, požiūrio, patikimumo ir daug kitų faktorių, kurių į svetainę įdėti neina. dalykas čia slidus, nes kas vienam tinka, kitam gali visiškai būti nepriimtina ir vienos tiesios čia nėra ir būti negali, nes jos iš tiesų vienos nėra. labiau tai taikoma mažesnėms įmonėms, kurio dar neturi vietos po saule, arba ta vieta labai mažame plotelyje ir debesuota, bet ja tikėti ir pasitikėti iš tiesų yra labai ir labai sunku, nes darbuose dauguma žmonių nėra linkę rizikuoti, o savo darbdavių akivaizdoje jie laukia tik saldaus užpakaliuko savo liežuvėliams. kažkur svetur, už jūrų marių ir lietuvos sienų, yra išvystytos mažos parduotuvėlės, kad ir maisto, kurios remiasi asmeninio šeimininko dėmesiu ir šypsena, kai tuo tarpu pas mus verslas prasideda nuo išankstinės sąskaitos-faktūros.

kokie kriterijai mums yra svarbus individualiai, mes net pasakyti daugumos jų negalime, mes juos jaučiame visumoje ir vidinis balsas čia irgi dalyvauja, bet rasti telefono numerį, pakalbėti ir yra tas užčiuoptas pulsas, kuris mums daug ką ir išduoda – apie jį ir apie mus. santykių gyvenime ogi viskas lygiai taip pat – šnektelėjai ir taškai ant „i“ sudėti. pabaigai: dirbama su žmonėmis, o ne su įmonėmis.