maistas

būti lieknu ir gražiu, stovinti tiesiai matyti savo daiktą, o ne pilvą (čia vyrams), bėgant nejausti maišo po krūtine (kokia tada ten krūtinė – lašinių rinkinys nebent) – manote, kad tai svajonė? oi nei, tai tikrai realybė, bet reikalaujanti daug pastangų, nes jos keičia gyvenimo būdą. pasaulyje yra sugalvota daug įvairiausių dietų – ir pagal kraujo grupę, ir pagal zodiako ženklą (horoskopą), pagal plaukų spalvą ir gal netgi pagal sėdėjimo ant puodo dažnumą. kad ir kaip mes stengtumėmės numesti svorio, tam, mano nuomone, būtina atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

  • kantrybė – žudantys reiškinys, kai šaldytuvas pilnas, žarna žarną ryja, o visi keliai veda pro virtuvę.
  • skrandžio užkišimas ir alkio malšinimas mažai kaloringais produktais – dabar valgau morką (nors niekada jų nemėgau) ir užgeriu negazuoti mineraliniu vandeniu – iš vienos pusės valgyti norisi, iš kitos, pažiūrėjus į tą morką, nelabai;
  • dažnas saikingas vandens gėrimas – arbata, kavos, sultys ir kiti gėrimai – nėra tokie švarūs ir lengvi kaip vanduo. energijos pas jį nėra daug, bet užpildyti ertmę jis sugeba. dažnai vartodami vandenį atprasite naudoti kitus gėrimus, kurie tikrai su kalorijomis, o kai kurie net ir su visokiais „e“ priedais alkiui skatinti;
  • keiskite valgymo įpročius iš „retai, bet daug maisto“ į „dažnai, bet po mažai“. prisikimšę maisto mes skrandį perkrauname, ištampome, kaip ir perkrauname visą organizmą bereikalingu šūdo gaminimu. ypač tai negerai vakarais, nes ryte atsikeli dar sotus, t.y. naktį organizmas ne ilsėjosi, miegojo, o keikė jus;
  • pasakykite „ne“ maistui vakarais ir naktimis – turėkite tam savigarbos ir valios;

nepriimkite visko už gryną pinigą, bet dėmesį atkreipkite, nes svorio metimas, kaip sporto šaka, yra individualus. sveika mityba – vien to neužtenka, bet apie tai – ne šį kartą.

po darbų turbūt nieko nėra skaniau, kaip silkė pataluose su pienu – aš jau dabar matau, kaip visi su manimi sutinka ir varvina seiles.

kokie mes esame skirtingi, galima spręsti ir iš šių maisto patiekalų bei jų komponentų kombinacijų:

  • cepelinai su pomidorų padažu (kečiupu);
  • silkė su pienu;
  • šaltas maistas tiesiai iš keptuvės;
  • barščiai su duona;
  • daržovių sriuba su pienu;
  • pieniška sriuba su duona;
  • duona su majonezu;
  • koldūnai su uogiene;
  • kugelis su kečiupu;
  • balandėliai su grietine;
  • bulvės su duona.

iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad arbatos gėrimas yra visiškai paprastas mechaninis veiksmas, ritualas, neturintis eilučių, tarp kurių būtų galima kažką paslėpti. ekspertai ir etiketai šaukia, kad ne viskas yra pilka, kas mums atrodo balta. pasvarstykime, koks yra nuomonių skirtumas apie paprastus dalykus:

  • neplaunamas arbatos puodelis, kurio vidinės sienelės nuo arbatų yra juodos, nesimato natūralios puodelio spalvos – jeigu pats vienas naudoji tą patį puodelį, kam tada gadinti vandenį, kuris greitai turėtų brangti. higieniškai tai ar ne – individualus jausmas, kaip kad vieniems kas dieną reikia dulkes namie nuvalyti, o kitiems – nusiskusti. tiek vieni, tiek ir kiti tarpusavyje vienas kito gali nesuprasti, o kitų veiksmus laikyti nehigieniškais, nekultūringais arba net amoraliais. iš vidaus arbatuotą puodelį dar įmanoma išplauti, o kaip atrodo mūsų skrandžio vidus? ta tema prisiminiau vieną savo gyvenimo įvykį – šaltų bulvių iš keptuvės ryte valgymas sėdint ant taburetės vidury kambario. man tai – natūralu ir esamoje situacijoje savaime suprantamas dalykas, kai kitam žmogui jis ne tai kad nesuprantamas, bet netgi žeidžiantis, nes:
    • šaltų bulvių valgyti negalima, nes jos šaltos – maistą būtina valgyti išskirtinai tik šiltą arba karštą;
    • iš keptuvės valgyti nekultūringa (nesvarbu, kad niekas nemato);
    • valgant reikia apsirengti (gal man karšta);
  • arbatinis, į kurį dedu arbatą, trečdaliu užpildytas suspausta arbatos žole – pradedant nuo tuščio, argi būtina kiekvieną kartą jį išsiplauti, kai per dieną išgeri 2-4 tokius litrinius arbatos plikintuvus. pamaišius arbatas, gaunamas įvairių arbatų skonis, kuris nužudytų grynos, švarios arbatos gurmanus, o man tai netrukdo. visas šis arbatžolinio „torto“ kepimas prasidėjo nuo neskanio arbatos gėrimo, kai buvo atrastas būdas ją gerti maišant su skania arbata. nerekomenduoju vienos gerti šios arbatos, nes viena ji tikrai neskani. dar apie neskanumą – iš pakelių labai neskani yra lipton arbata geltoname pakelyje – man, kaip stiprios arbatos mėgėjui, ilgiau ją palaikant ji tampa karti, nors visi aplinkui ją geria – gal dėl to, kad valdiška ir pigiausia?
  • medus su šakute visai gerai kabinasi ir maišosi, todėl nenustebkite pas mane arbatos puodelyje pamatę šakutę – kitų stalo įrankių darbe nerasta. medus sugeba labai pakeisti arbatos skonį, bet tai priklauso ir nuo pačios arbatos – lipton arbatą su medumi dar įmanoma gerti. kaip ir arbata būna įvairiausių rūšių, taip ir medus, kuris priklauso nuo kokių augalų buvo bičių renkamas;
  • kokias arbatas reikia gerti? – žinoma, kad skanias, nesustojant prie vienos ar kelių rūšių, nes galbūt bus atrasta dar neragauta labai skanių žolelių arbata.
  • citrina – darbe ji prabanga, ją nepilnaverčiai pakeičia vanduo su vitaminu c, o su arbata tinka, ypač tinkama kombinacija gaunama su medumi;
  • prie arbatos tinka saldumynai, o geriausiai – sausainiai.

kas kokią arbatą nori, tokią ir geria, o šalta arbata, kaip ir šilta – gera atgaiva vasarai.

diena praėjo pusiau greitai, bet beveik lėtai, darbų padaryta ~nulį, nors beveik visi ir nudirbti. visa šie diena tempė link motyvacijos išgerti pusiau saldaus raudono vyno, kuris vėsta šaldytuve, bet galvos skausmas nuo nieko neveikimo šiandien ima viršūnes. oras permainingas ir debesuotai šiltai vėjuotai lietingas į galvą pučia vėją, kuris pripūtė minčių, kad gal vis tik reikia coldrex tabletę išgerti, o kadangi vakare dar užteko proto iki darbo atsivilkti, tai kenksmingoms sąlygoms neutralizuoti padeda 3,5% riebumo pieno indelis 0,5 litro tūrio. orai tokie pavasariškai vėsiai nenuspėjami, kad jeigu neapsirengsi šiltų drabužių, tai tada tikrai priprakaituosi nuo šilumos. sveikata neaišku ką veikia, nes jai giliai, kur esi ir kaip apsirengęs miegi, faktas kaip blynas – ryte skaudės gerklę ir reikės į automobilį bulvių prisikrauti, nes kitaip gresia visuotiniu atšilimu ir nervų gadinimu savaitgalį. širdį paguodžia bent tai, kad pirštą dar nors ir skauda, bet lauke lyja, todėl galiu pateisinti 2 ratus ir neįsigytos chemijos sporto interesams palaikyti. blevyzgų fronte nieko naujo, o geriausi makaronai yra raidelės. išbandžius 2 ar būtų teisinga išbandyti ir 3-iąjį, juo labiau kalbant apie rytoj ilgesnį vakarą neblaivioje aplinkoje, o rytinis 33 padėtų išvalyti organizmą nuo įvairiausių kenksmingų medžiagų, netgi virusų. aš pagalvosiu.

ką gi, ką gi, dviračio sezonas tęsiasi ir buvo tęsiamas vakar, ko pasekoje net šiandien nėra jėgų. jėgos po truputį gryžta, forma gerėja, nors tai šiais metais buvo tik 2-asis mano išvažiavimas, kurio metu buvo praminta 47.7 km ir buvo važiuota jau mano „pagrindine“ atkarpa, o ne „mažuoju“ ratu. primenu, kad nereikia pamiršti namie padaryti mankštos, nes man jos nepadarius, tai labai jaučiasi kojoms – tai traukia jas arba nudiegia. nusipirkau dviratininko akinius, tai akims problemų nebuvo jaučiama, nors vėjas, kaip ir praeitą kartą, buvo labai stiprus ir ypač yra jaučiamas leidžiantis nuo akropolio ozo g. link kuro aparatūros ant geležinio vilko g. viaduko – ten reikia vairą jau laikyti.

vakar matomai šiek tiek persistengiau, nes:

  • 2-ą kartą šiais metais tiek numinti truputėlį žvėriška, nors sėdimąją skauda mažiau nei buvo tikėtasi;
  • vietomis reikėjo dviratį keletą žingsnelių pasinešti, tai jau geriau buvo ant jo sėdėti ir pedalus minti, nes jėgų tiek ėjimui, tiek ir nešimui buvo mažiau nei nulis;
  • vingio parke vietoj įprastų 2-jų užvažiavimų į kalną, važiavau 3 kartus ir jautėsi, kad jėgų tam yra;
  • šį kartą į ukmergės kalną jau „įlipau“, tik teko tai daryti senuoju šeškinės vienpusiu keliuku, kur žiema automobilių vairuotojai yra linkę kamščius apvažinėti;
  • kiekvienas rimtesnis pagreitėjimas ar jėgų atidavimas minant stovint, momentaliai taip jaučiasi raumenims, kad kartais net toks jausmas būna, kad net „vabaliukai“ kojomis bėgioja, nors kvėpavimas jau beveik adaptavosi;

pradėjau laisvalaikį 18:00, tai automobilių gatvėse buvo tikrai daug ir nesvarbu, kad aš važiavau miesto pusės link – truputėlį dar baugoka važiuoti gatve tokiame sraute. grįžti vakare namo, kai jau tamsu, darosi vėsu, o per batų ventiliacines angas jaučiamas šaltis.

mindamas pedalus svarsčiau:

  • kam joti pagrindinę (didžiąją) priekinę žvaigždę, jeigu norimam greičiui palaikyti užtenka ir vidutines;
  • kuo dažniau minsi atsistojęs, tuo labiau dėvisi grandinė, žvaigždutė ir guoliai, bet kai kuriems dviratininkams tai yra neišvengiama;
  • kaip minimum grandinę būtina pasitepti, bet ne per daug, nes tada tepalai taškysis ir ant dviratininko, kaip maximum – guolius ir mazgus po kiekvienos žiemos;
  • padangas reikia prisipūsti iki reikiamos ribos, nes per mažai pripūstos padangos – sunkiau minti, nors ir minkščiau.

ir nereikia prieš dviratį per daug prisikimšti pilvo maistu!

foto iš asmeninio archyvo