mintys

kai ima sektis, ima nesisekti? kodėl smuiko garsas visada liūdnas? kodėl planai linkę keistis? kodėl merfio dėsniai visada teisūs? kodėl žioplumas erzina? kodėl subinlaižiai kopia karjeros laiptais? kodėl gėlės vysta nelaistomos? kodėl spaudimas skatina praradimą? kodėl kosmosas yra baigtinis? kodėl norai nesutampa su galimybėmis? kodėl ryte sunku keltis į darbą, bet nesunku minti pedalus? kodėl visada kažko trūksta? kodėl dingsta norai? kodėl kurtieji nemato? kodėl sulaikai save už rankos?

kodėl kodėl?

laikui bėgant nukrypti nuo įprastos vagos tėkmė tampa vis sudėtingiau ne dėl techninių detalių, bet dėl noro ir tingėjimo. net ir esant norui, dažnai numoji ranka ir pasirenki tą pažįstamą estafetę, nes anksčiau mano taip nesuprastas komfortas, dabar garsiai apie tai kalba ir aš jį pradėjau suprasti. keičiasi prioritetai, o taip dažnai krentantys rudeniniai lapai tampa periodiškai įsiterpiančiais pusryčiais, per kuriuos kartais net ir knygos nebespėji perskaityti, o tai primena senai gerai žinomą posakį apie rūdis, bet iš tiesų viskas rūdija, tik mes nenorimai apie tai kalbėti ir girdėti.

argumentas buvo priverstinai surastas, kaip mes visada po ranka turime savo poelgių pateisinimą. ateina toks suvokimas, kurį supranti ir stengiesi jo nerasti, nesklaidyti skaitytos knygos lapų, nors elgiesi kitaip, nuosaikiau. patylėti man patinka, nes tada būnu stebėtoju tik ginčas ne apie tai, o su kuo. gamta yra geras ramintojas, ypač ruduo – pasyvus oras, gaivūs lapai ir vėsus grindinys. ir dabar aš noriu, bet nenoriu ir sunku man dėl to, kad argumentai per silpni.

a, ar ne geriausias žmogaus draugas, be šuns, žinoma, yra jis pats? būti vienam nėra taip jau ir baisu, nes vis tiek vienas eini į tupyklą, vienas važiuoji dviračiu, vienas gainioji mintis, darai mankštą ir užsiriši batus. būnant kompanijoje taip pat reikia sugebėti būti vienam, nors tai ne visada pasiteisina. gebėjimai ir gabumai laiko tėkmėje stiprėja ir tampa sunkiai keičiami.

kolega ruduo yra geras draugas, matomas gan trumpai, tik su pastovia pilnatimi. kai debesys niauksto drėgną dangų, o visi net pažįstami serga arba užsiėmę savimi, kad ir kaip būtų baisu naktį pėdinti, žinojimas, kad esi vienas, yra gan silpnas faktas tuo metu. džiaugiasi tas, kas džiaugiasi būdamas su savimi, nes gyvenimas tęsiasi.

noriu, bet nėra. kai yra, sunku. randu laiko, bet būna tuščia. sukasi, nors negeneruoja, vaikšto aplinkui. neįkvepia, neužpildo. būna keista, kai nori, bet gali, nors nieko neišeina. pasikasai ausį, koją ir niekas nepasikeičia. tada spjauni, bet bumerangas grįžta. pradeda kutenti mintį. ima pyktis ir nieko nesigauna. gaila minties, bet užrašyti neina. nepavyksta suformuoti žodžių. ryte jau jų nebus nė padų. geriausiu atveju – tik užuominos.

prisiminimai yra skausmas, o vaizdai lyg kirvis į kaladę. kai nematai, tai ir neskauda, o kai išgirsti vandenį bėgantį, užsimanai nusičiurkšti. aš ir pats kartais būnu kategoriškas, o pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti sugeba mažai kas. menkystos jie ar ne – sunku pasakyti, bet skausmas gerklėje išlieka. viltis ne ta, apie ką visi galvoja. karščiuojant savijauta nebūna gera, nors esame linkę pataupyti monetą ir patys gydytis. big mistake, dažniausiai. aš ir pats suvokiu, kad spontaniškai ar jausminėje gamoje priimti sprendimai nėra racionalūs ir apgalvoti, dažniausiai jie būna kvaili mūsų atspindžiai kreivų veidrodžių karalystėje. mes negalime žengti žingsnio praeitis ne dėl to, kad tai nėra įmanoma, bet todėl, kad mums patiems atrodo, kad tai nėra realu.

buvo mane gyvenime desperatiškas noras brazdinti gitaros stygas, nors jų jautrumas yra nenuspėjamai sudėtingas. skardus garsas užgauna širdį, bet sprendimas yra nosin įsipurkšti vaistų nuo slogos ir toliau kentėti. kodinis slogos pavadinimas yra temos antraštė. esame metuose suaugę žmonės, o vaikščioti nenorime išmokti. vaikščiojimas kartais tampa negalia, kuris yra šiaudo griebimasis. žmogus vietoj gerų savybių sugeba kaupti tik skausmą ir šaltį ir tai vos ne lyg slaptas hobis. spontaniškai norisi elgtis vienaip, bet vidini trigeriai tuos veiksmus riboja, mintis nukreipia atvėsinimui ir vėl sprendimo generavimui, kai to jau nebereikia ir tai nebūna aktualu.

kone kasdien susiduriu su kitais kaltais žmonėmis, bet ne jais. dauguma atvejų man į tai nusišvilpti, bet ir aš turiu širdį. nesiimsiu to vertinti.