aliuzija į ateitį

ateitis visiems mums nėra išvengiama, neskirstant mūsų pagal lytį ar politinę orientaciją. žmonės, individai, todėl ir yra unikalūs, kad yra unikali jų siekiamybė – kas galvoja apie pasodintą medį, pastatytą namą ir užaugintą sūnų, kai kitas galvoja apie pelningas akcijas, jachtą ežere, o dar kitas – tik rytojų, nes jam to gana, jį tai tenkina ir nekuria papildomų gyvenimo, bet ne egzistavimo, problemų. sutinku, kad kai kam gali būti galvos skausmas neplauti indai ar neblizgantis tualetas, bet kiekvienas savaip supranta ir interpretuoja smulkmenas kaip ir jų reikšmę savo gyvenime. na štai ne vietoje padėtas puodelis vieniems yra gyvenimo tragedija, nes kažkur giliai jų dievas yra tvarka, o ne pilnavertis aplinkos įsisavinimas, todėl minėtasis puodelis yra rimtas gerbūvio konkurentas, užgožiantis visas kitas su ateitimi susijusias mintis, realias svajones. taip taip, kai kas sugeba nurauti galvą ir pavogti svajones, tik ar „tas/ta“ to verti?