alkoholis

pradžia

trumpa ta kažko stovykla, kai atvažiuoji savaitei su trupučiu ir iš tų dienų dar 2 išbrauki dėl kelionės pirmyn ir atgal. per trumpas laikas tokiems pinigams išleisti, tad jeigu trenktis čia, tai ne trumpiau kaip 2 savaitėms. mynimas gerai, jeigu ne audra ar uraganas, bet vakariniai alkoholio vartojimai, nors ir su miela kompanija, sekina labiau nei pačios treniruotės, o ir kuria vien nuostolį, o ne naudą. viena kita knyga šioje apelsinų respublikoje yra tinkama alternatyva alaus dusinimui ir kepenų naikinimui. nors lietuvių tuo metu buvo bent 20 piliečių, visi mina su savo draugais ar kolektyvais, sau patogiu laiku ir su savo kolegiškai asmeniniais plepalais, todėl nereikėtų tikėtis, kad iš dangaus čia nukritus, bus miškas rankų norinčių kartu paminti, nebent esi profesionalas. taip ir mes mynėme savo mažoje kompanijoje, su savais juokeliais. keli šios kelios kelionės aspektai, kuriuos aš įsisąmoninau:

  • jeigu vykti, tai bent 2 savaitėms;
  • maitinimas pigesnis gyvenant apartamentuose su virtuve;
  • 2 skrydžiai lėktuvu ir bent 100km automobiliu yra blogis;
  • dviračio gabenimas su persėdimais yra didelis nepatogumas ir galvos skausmas;
  • plentinio dviračio nuoma savaitei už 125 eurus yra tikrai geras variantas;
  • skrydis per londoną yra laiko gaišinimas.

viską sudėjus, kitais metais planuoju į italiją – vienas nebrangus tiesioginis skrydis ir tik keliais laipsniais vėsesnė temperatūra.

nors 4 dieną esu ispanijoje, denia kaime, bet vis dar nedaeina kur čia tas dviratininkų rojus. lyginant su prancūzija čia yra visiškai kitaip. pradedant nuo to, kad atsibelsti iki šio pasaulio krašto reikia su 2 persėdimais, kas man truko 2:40 + dar 2 valandos ir 100km automobiliu, o tai reiškia daug laiko, daug laukimo laiko oro uostuose ir daug įtampos lėktuvams vėluojant, nes būtinai kas nors streikuos ir lėktuvai vėluos. net ir beveik 5 valandos kratymosi lėktuve atima sveikatą ir nuotaiką. denia, tai vietinė palanga, dviratininkų kaimas, nes dviratininkų čia tikrai daug. žiūrime, ką turime atmetus 2 gyvenimo dienas atskristi čia ir grįžti atgalios namo. tolerancija dviratininkams čia pagirtina, nes jautiesi asfalto dievu, temperatūra kovo mėn. irgi džiugina – vietoj lietuviškų +2 ir šlapdribos, čia +25 ir kaulų tai nelaužo. kai mūsų žvilgsniai atbukę nuo obelų ir obuolių, tai šiame regione dominuoja apelsinai ir apelsinai su šiek tiek greipfrutų ir visai mažai citrinų, kurių nenusiskinti minant dviratį lietuviška širdis neleidžia. keliai lygūs, asfaltas geras, tik dažnai vėjuota, bet užtat saulė šviečia – vienas malonumas minti, bet kad vertėtų dienos kelionės – abejoju. mano dienotvarkė čia tokia: minti, bėgti, miegoti, minti, vakarienė, alus. paskutinįjį ne prošal būtų prakeisti, bet jei esi su kompanija, imunitetas tam tampa labai silpnas. aš darbe tiek nedirbu, kiek čia reikia sportuoti: 2-3 valandos dviračio, tada 1+ valanda bėgimo, 1 valanda recovery miego ir 1 valanda recovery mynimo. vakare maistas ir labos nakties. sekina, alina, o po 2 dienų koja vis dar neina, bet ir naivu po tiek laiko kažko tikėtis. nesvarbu kokios, bet 2 treniruotės per dieną jau yra nevaikiškas užsiėmimas, reikalaujantis fizinių pastangų ir vidinės motyvacijos. šiandien minant kažkas plaukė, kažkas pulso limitus mušė, bet visi pasikolioję liko patenkinti važiavimu. stovykla tęsiasi, tik norisi ir į aplinkines apylinkes pažiopsoti, o ne vien minti galvą nuleidus ir kartais bėgti išpiltam prakaito.

toliau

media pilna reklamos – pasirodė švyturio alaus daryklos naujas alus – „keltų“. kaip ten bežiūrėčiau, pirmadienis pagal grafiką yra skirtas alkoholiui, tai nusprendžiau užsiimti degustacija. mano akys, liežuvis ir kitos esybės štai ką užfiksavo:

  • papildomas lipdukas ant etiketės „specialios technologijos alus“ man yra aliuzija į mokestinę lengvatą ir pirkėjų viliojimą. tik namie tai pastebėjau. gal aš čia ir klystu, bet nesinori nei eksperimentinių sasyskų, nei specialios technologijos alaus. kažkodėl.
  • skonis. kol geriu, burnoje jaučiu karstelėjusio skonio skystį, o kai turinys atsiduria pilve, burnoje skonis akimirksniu dingsta, lyg bučiau gėręs negazuota mineralinį vandenį. tokį jausmą dar labiau sustiprina alaus skystumas – skystas kaip sysalas.
  • etiketė dar pasipuošusi „english pale ale“ užrašu, kurį matant mintyse tik viena mintis, o ant liežuvio žodžiai „english breakfast“, o tokio alaus ryte mažiausiai norėčiau.
  • kaina 2,99 lt + depozitas, vadinasi primetus dar vieno depozito kainą galima nusipirkti akcijinio murphy’s stout, o čia jau kaip kriaušes su obuoliais lyginti.
  • vienas vnt. prie maisto dar susivartojo, antrą iš nevilties, o likusiems šiandien aš per daug nusivylęs.

išvada – reikėjo kolos pirkti prie brendžio.

ne rytas yra blogiausia, o tas momentas, kai nustoji gerti bet miegoti dar neini. su amžiumi manyje atsirado vidinės pertvaros, lyg labirintas pelei, kurios blokuoja neprotingas mano momentines užgaidas. kadaise dar pusiau neatmenamais laikais, kai turėjau sočiai laiko neturėdamas jo kur leisti, vysčiau žalingus įpročius. gerai nepamenu to blaivaus epizodo detalių, bet lakti iki negalėjimo ir kitą visą dieną geriausiu atveju pramiegoti, blogiausiu pamiegoti bevemiant, mane nustojo džiuginti. tai buvo pirmasis barjeras kažkuriam neuronų latakui smegenyse blokuoti. rytais aš sau dėkoju už tai, kad žinau savo ribas ir galimybes, o išimčių lyg ir nepamenu, tik būdavo gal koks 20% daugiau viršutinės ribos, bet ne komos būsena.

ir dabar aš suvartoju savo mažėjantį nominalą ir einu ilsėtis, nes kitaip nesigauna. matematika paprasta – arba mėgaujiesi ilgiau, arba greičiau susikratęs einu miegoti. su laiku tų argumentų priviso gyvas velnias: rytoj į darbą, šiandien pirmadienis arba sekmadienis, gaila sugadintos savaitgalio dienos.  grįžtant prie minties, būna kad pusgirtis dar sėdžiu ir vakaroju, bet po kurio laiko jaučiu, kad pradedu garuoti. keisčiausia man tai, kad prieš garavimą mano savijauta būna gera, kas nereiškia kad linksma, bet jaučiuosi žvalus ir gyvas. garavimas mane migdo, taip pat prisideda ir vėlyvo vakaro (ankstyvo ryto) faktorius. toks pošlykštis reikalas, nes savo suvartojęs, o daugiadienėms aš abejingas. gyvos pagirios mane džiovina. kažkiek nusnaudus galva nesopa, bet tas išbrinkimas yra sunkus ir visai dienai, kurio norint atsikratyti tenka ropoti ir vėl miegoti. sušikta diena, nieko doro nenuveikta, nebent rytinės pagirios darbe su grikių koše.

  • dievas kalba, avys miega;
  • sportas ir medikamentai;
  • pipirinė degtinė ir medikamentai;
  • maisto maratonas;
  • silkė su kotletais ir šniceliais;
  • nepasiteisinęs bandymas;
  • vėluosiu iki 60 min.;
  • šaudantys vyno dangteliai;
  • pakalbinau, nes nenorėjau kalbinti.