alus

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

vakare mintys apie mankštą būna greitai nugesintos, o mankšta prieš miegą arba būna gėdingai trumpa, arba pilnu pilvu sėdint ant puodo. teiginys apie vieną alaus prie vakarienės būna sudegintas ant laužo dar neįpusėjus skardinei, lygiagrečiai traukiant lėkštę arčiau savęs. rusenanti viltis sumažinti pilvo apimtį dar gyva, kuria niekas netiki ir negirdi. tas reikalas man tolygus pagalvės kimšimu vištų pešimo sandėlyje. metafora apie sukimo lanką man šiuo metu kaip tik. ėdalą pradėjo skrandis riboti, nes kai pakelia rankas į viršų argumentų jam aš nebeturiu. problema sprendžiama netinkamiausiu būdu gelbstint ir fermentams – pro(re)gresas. alus įdomus vaistas – mažais kiekiais įmanomas, normaliais – nesaikingas. tų 2-ų dienų labiausiai man gaila, nes per tas valandas galima ne kartą pamiegoti, pakakakoti ir dviratį pamurzinti. bli@t, reikia eiti miegoti, nes berašydamas šaldytuvą nusiaubsiu.

aš ir dabar žinau, kad bėgti maratoną aš nesu pasiruošęs, o daugiausia, kiek esu nubėgęs, tai buvo pusė šios distancijos ir tai, berods, tik 2 kartus, iš kurių vienas buvo ganėtinai pagiringas. o šio bėgimo istorija prasidėjo netikėtai įdomiai, tad savo nuotykiais ir pasidalinsiu.

tą dieną, kai savo veidaknygės laiko juostoje gavau nuorodą į trail bėgimą aplink asvejos ežerą, rimtai nežiūrėjau ir apie tokią avantiūrą net negalvojau. viena-kita diskusija apie tai viešojoje erdvėje užkliuvo už mano akių ir pokštaudamas užsiregistravau tiems 55km, kurie patikslinus trasą, patapo 56-iais, bet tai tik niekinga smulkmena. giliai širdyje jau galvojau apie tai, kaip aš persiregistruosiu trumpesnei, 30km, distancijai ir baigtas čia kriukis. bet laikas vis bėgo. dviračių sezono metu stengiuosi bent 1-2 kartus prasibėgti po ~10km, kad kažkokia esantis forma baisiai nedegraduotų, bet tai ir visas mano prisilietimas prie bėgimo vasaros sezonu. tiesą sakant, apie tas varžybas aš buvau ir pamiršęs, kai prieš 3-is savaites sulaukiau bėgiojančio kolegos dviratininko skambučio, o tą kartą pokalbis buvo kiek kitoks. kalbėjome apie šį bėgimą – aš nerimtai ir linksmai, o jis pamokančiai ir motyvuojančiai. na gerai, tada aš sunerimau, nes argumentas prieš tokias varžybas prabėgti ilgą ir ramų bėgimą buvo tikslus ir kaip niekad laiku ir vietoje. taip prasidėjo mano „pasiruošimas“ 56km bėgimo registracijai, arba 30km realaus bėgimo.

tą dieną diena buvo vėsi ir puikiai tiko bėgimui. atradau šeškinės kalvų takelius, pasidariau savo maršrutą ir sukau ratus, kol saulė nenusileido, o tada lindau į asfaltą. jeigu bėgant bekele palaikyti 6min/km tempą buvo šis tas, tai bėgant asfaltu 5:30min/km tempu buvo šiek tiek lengviau. pasukau ratuką aplink rajoną, bet kilometrai nesisuko. vargais negalais surinkau 20-uką, bet taip norėjosi tų 3-ies, kad visa kita buvo šalutinės detalės, tame tarpe ir vandens deficitas. matau šalto alaus viziją, kuri palaiko mano gyvastį. bėgau toliau ir tik lengvas lietutis gaivino mano kojas ir vėsino kūną. tempo kritimo priežastis buvo aiški, bet iki tikslo trūko ne tiek jau ir daug. pamenu, kaip sunkiai tada vyniojau tuos asfalto kilometrus, bet netoli namų garmin’as 30-ą kartą suvibravo. dar keli šimtai metrų ir mano galutinė stotelė. stoju ir beveik griūnu. kojos medinės, rankų negaliu pakelti iki veido kad prakaitą nusišluostyčiau, lyg būčiau visą vakarą gyras kilnojęs. šimtą metrų šliaužiu iki namų. šį kartą pasinaudoju liftu, laiptais nelipu. atidarius duris butelis alaus dingo vienu gurkšniu. nuėjus į wc faktai patvirtina mano prognozę – dehidratavimas, nes bėgau turėdamas tik 200ml vandens. minus 5kg rytinio svorio ir pravemta naktis buvo tai, ko nenorėčiau pakartoti. įprastam svoriui atstatyti prireikė 2 parų ir daug vandens. taip baigėsi ilgiausias iki tol mano bėgimas. kolega buvo teisus – be ilgo bėgimo nežinai ko tikėtis iš dar ilgesnės distancijos per varžybas.

vėl savaitgalis ir kaip žinia laukia sekanti ilgo bėgimo repeticija. šį kartą aš jau apdairesnis, iš klaidų pasimokinęs ir repetuoju varžybų scenarijų. vanduo ir energetiniai geliukai jau kratosi kišenėje. bėgdamas eksperimentuoju su vandens vartojimu ir reikiamu jo kiekiu. kaip ir pirmą kartą, bėgu ramiai, 5:30min/km ir 130 širdies dūžių per minutę tempu, gerti pradedu nuo 5km, ir kas sekantį kilometrą vis po gurkšnį atsigeriu. gertuvės užteko lygiai 10-iai km, tad be vandens dar nubėgu dešimtuką. viso 25km. šį kartą baigęs bėgimą iš karto nestoju, bet po truputį lėtėju iki greito ėjimo ir tik tada pradedu eiti. kojos išbrinkusios, bet ne tokios, kaip praeitą kartą, o savijauta tikrai gera. pora stiklinių vandens, lengva užkanda atsistatymui ir ramus miegas naktį. liko savaitė.

paskutinę savaitę bėgau ketvirtadienį, buvo tempinė treniruotė su 6 intervalais ir po to sekančiais ramias kilometrais, sumoje 16km. šeštadienį laukė avantiūra. po stipresnių bėgimų 2 dienas jaučiu raumenis ir tai man patinka. tokie bėgimai man patinka dar ir todėl, kad po jų aš tą patį tempą galiu bėgti žemesniu pulsu. penktadienis, bėgimo išvakarėse, buvo ramus dviejų valandų mtb pramynimas kojoms pramankšinti.

šeštadienis, varžybų diena, o aš taip ir nespėjau persiregistruoti trumpesnei distancijai.

tęsinys

termometras rodo belenkiek 20,5c šilumos, bet sėdėti namie su berankove maike vėsoka. jau daugelį metų nenešioju marškinėlių trumpomis rankovėmis, nors tokių dar turiu, bet kasmet vis po kelis sunaudoju automobilio salono ar tepaluotų rankų valymui. šiandien, kaip ir visą savaitę, man skauda kojos sąnarį, tad šiandien gavau nurodymą išgerti priešuždegiminių vaistų, kurių milteliai sėkmingai šnypščia ir putoja bealkoholiniame aluje. senai nebežiūriu ir vaistų galiojimo datos, nes ta religija aš netikiu, o įkėlus koją į 21-ą amžių, mano apetitas vaistams gerokai išaugo. kaip reklama, rodoma per televiziją, taip ir į to guminio alaus pertraukėles aš įmaišau marinuotų agurkėlių rasalo, kurio kvapas ir skonis yra nekvestionuojama vertybė.

atėjęs katinas ant kojų pradėjo sukti lizdą, vadinasi laikas sapnuoti.

media pilna reklamos – pasirodė švyturio alaus daryklos naujas alus – „keltų“. kaip ten bežiūrėčiau, pirmadienis pagal grafiką yra skirtas alkoholiui, tai nusprendžiau užsiimti degustacija. mano akys, liežuvis ir kitos esybės štai ką užfiksavo:

  • papildomas lipdukas ant etiketės „specialios technologijos alus“ man yra aliuzija į mokestinę lengvatą ir pirkėjų viliojimą. tik namie tai pastebėjau. gal aš čia ir klystu, bet nesinori nei eksperimentinių sasyskų, nei specialios technologijos alaus. kažkodėl.
  • skonis. kol geriu, burnoje jaučiu karstelėjusio skonio skystį, o kai turinys atsiduria pilve, burnoje skonis akimirksniu dingsta, lyg bučiau gėręs negazuota mineralinį vandenį. tokį jausmą dar labiau sustiprina alaus skystumas – skystas kaip sysalas.
  • etiketė dar pasipuošusi „english pale ale“ užrašu, kurį matant mintyse tik viena mintis, o ant liežuvio žodžiai „english breakfast“, o tokio alaus ryte mažiausiai norėčiau.
  • kaina 2,99 lt + depozitas, vadinasi primetus dar vieno depozito kainą galima nusipirkti akcijinio murphy’s stout, o čia jau kaip kriaušes su obuoliais lyginti.
  • vienas vnt. prie maisto dar susivartojo, antrą iš nevilties, o likusiems šiandien aš per daug nusivylęs.

išvada – reikėjo kolos pirkti prie brendžio.