antbačiai

visa tai buvo vakar, o kadangi ruduo šiais metais prasidėjo birželio mėnesį, tai apie naktinius dviračio važiavimus galima galvoti pradėjus anksti temti. lyg ir nenorėjau aš vakar niekur važiuoti, bet laikas badė šonus ir vertė nuo fotelio. rugpjūčio viduryje neturėtų būti netikėtumų, bet jų išvengti nepavyko:

  • neabejojau, kad važiuoti šortais būtų tolygu nuogam žiemą vaikščioti,tad pradėjau ieškoti ilgos aprangos kojoms. pamenu, kai pirkau vėjo neperpučiamą windstopper’į, vos savo rudąją ten įspraudžiau, o vakar man dar būtų reikėję pagalvę vidun įsidėti, kad kelnės nesmuktų. tas yra gerai, mažiau svorio nešioti man patinka. teko rinktis ilgas termo kelnes ir dviratininko šortus ant jų – išbandyta kombinacija. kojoms buvo patogu ir dilgėlės nedilgino, bet snarglius į kojas valyti nebuvo teisingas pasirinkimas – šaltos ir drėgnos vietos jautėsi kojoms. kaip vėliau paaiškėjo, lauke buvo tik ~13 laipsnių šilumos.
  • nesigailiu, kad pasirinkau kauliukus dengiančias ir šiltesnes kojines, nes per šilta tikrai nebuvo. žolė garavo, o nuo lietaus ir rasos ji buvo šlapia, todėl mano kojos greitai tapo tokiomis pačiomis – per šlapias kojines pradėjo smelktis šaltis, todėl jau žinau, kad kitą kartą reikia važiuoti su neperšlampamais antbačiais.
  • ilgos rankovės vakarais is a must ir po apačia, dėl visa ko, kontroliniai marškinėliai. o miške buvo šalta ir vėjas pūtė kiaurai kaip pro rėtį. išvada – su windstopper’iu man buvo šalta, ko pasekoje vėl sušalusi ir įsiskaudusi peties mentė.
  • nepramečiau, kad važiavau su pošalmiu, tai nors galvos neperpūtė.

šio sezono naktinių pasivažinėjimų pradžia buvo šalta, o mano bosch and muller liustras, lyginant su magicshine, deja, bet buvo tik spingsulė.

netikėtai ir nelauktai šiandien kaune atidariau šių metų plento dviračių sezoną. jau vakar sukau uodegą apie išvažiavimą už miesto, o šiandien kaip tik tam pasitaikė tinkamas momentas.

važiavome taip vadinamą „sriubos“ ratuką, kurio ilgis ~50 km. temperatūra kaune rodė +3 laipsnius šilumos ir mieste judėjome gan smagiai, o ir saulutė pavasariškai kaitriai švietė. važiuotojų viso buvo 4, todėl kelionė liūdna nebuvo. kelio danga puikiai sausa, nesusidūrėme ir su mano tikėtu nuo žiemos kelkraščiuose užsilikusiu žvyru, tik važiuojant plentu, vingiuojančiu zapyškio miškeliu, danga buvo visiškai padengta sniegu ir ledu, nes pavėsyje šis žiemos paveldas ilgai užsilaiko. kelio danga nuo žiemos neišgadinta, su duobėmis susidūrėme tik nuo kačerginės link kauno judant, visur kitur kelias geras, o automobilių eismas retas.

pusę kelio nuvažiavę visi užgėlėme kojų pirštus, o su rankomis beveik taip pat. man visam kūnui nebuvo šalta, vėjas neperpūtė, bet kojoms ir rankoms buvo liūdesys, negelbėjo nei žieminiai antbačiai, nei super storos žieminės dviratininko pirštinės. gelbėjo tik vieno iš mūsų su savimi vežtas termosas su šilta arbata, paskaninta medumi (už ką jam ir ačiū). manau, kad važiuoti dar į plentą ankstoka, nes gaila galūnių, verčiau dar keletą savaičių palaukti ir tada dumti.

kelionės statistika skurdi – 58.2 km per 2:22:14, vidutiniu 24.6 km/val. greičiu. skurdumą atperka gera nuotaika gaiviame ore su teisingais bendraminčiais. džiaugiuosi, kad dviračių sezonas jau atidarytas, dabar svarbu tik gerai paruošti formą.

o dviratininko drabužių džiovinimas po važiavimų tiek lauke, tiek ir panevėžio treke, atrodo štai taip:

ryte nebepriežasčių lengvai nebuvo sveikatos, ypač atsikėlus prieš 8 val. ryto. rytinė saulė pavėsyje rodė -2, o tiesioginiuose saulės spinduliuose +22, kas lengvai motyvavo ieškoti dviratininko aprangos. ilgai brandintas sprendimas pradėjo vystytis ta teisinga linkme, kuriai jau anksčiau reikėjo rasti drąsos.

galinį scott’o kaliošą reikėjo dapūsti, nes oro buvo tik viršuje, o priekinis ratas per žiemą išlaikė jam inžinierių suprojektuotą formą ir turinį. dviratis neplautas, nevalytas, tepalo ant grandinės dar rasta, prašosi testdraivo, o на скорость не влияет. gertuvė nuo rudens buvo užpildyta kažkokia chemija, kurią išpylęs pusei buto teko kvapo pavojų skelbti. mankštos taip pat nepamišau, kuri pusė velnio gavosi.

apranga – klasikinė kopūstinė su iš anksto nustatytu eiliškumu: raudoni berankoviai sportiniai marškinėliai, ant viršaus juodi berankoviai, po to žali dviratininko trumpomis rankovėmis, ant jų windstopper’is ilgomis rankovėmis, dar vieni dviratininko marškinėliai ilgomis rankovėmis, kuriuos vainikavo šiltas juodas jumperis. viso 6 vnt. dviems šalčio atmušti. apatinė dalis – ilgos neperpučiamos dviratininko kelnės, žieminės slidininko kojinės iki kelių, dviratininko batai ir antbačiai. ausinukas ir pošalmis yra must bet kokiu sezonu. sezoną pradėjau 4713 km spidometro rodmeniu.

išriedėjau. pirmi pojūčiai geri, tik šalta ausims ir veidui. refleksai iškabinti batus iš klipsinių pedalų niekur nedingo. standartinę savo trasą lengvai modifikavau, kad išvengti miegamųjų rajonų gatvių duobių. minasi maloniai, ne per karšta, bet ir ne šalta, nuo šalto vėjo gelbsti odinės pirštinės. mindamas tiesiąja buvau didvyriškai savimi patenkintas, na o įkalnėse vienareikšmiškai buvo жопа – kojų raumenys dega, ištvermės kiauras nulis, o žodis „jėga“ likęs tik prisiminimuose. liūdesys kaip reta, prarastos 2-3 galinės žvaigždės. kvėpavimui šaltas oras  iš pradžių buvo negailestingas, vėliau apsipratau ir oras jau nebebuvo toks šaltas gerklei. sunkiai yriausi į kalnus, kuriuose kojos degė, bet išdidžiai važiavau lygumomis. pirmasis nemalonumas priminė prie valakampių tilto – galinis kaliošas, kad jį kur velnias ir pirmas pitstopas. šį kartą buvau apdairus, pasiėmiau kuprinę su dar vienu šiltu apdaru, šaliku ir pompa. atsiradau mieste, kuris pilnas liaudies su šalikais. nors tikslas buvo lengvas pasivėžinimas, bet jis de fakto virto į nevykusią treniruotę. pasukiojus porą ratų centre, pajudėjau link vingio parko, kuris buvo tarpinė grandis maršrute link gariūnų kalno, mano treniruočių vietos. dar vienas sustojimas ratui dasipūsti – tai pradėjo erzinti.

šiandien vėjuota ir savanorių pr., kurį pradėjau 28, o baigiau 23 km/val. greičiu ir be jėgų savo reaktorių aušindamas paprastu šaltu vandeniu. slabakas. nors galvojau apsukti tik savanoriais ratą, pagunda nugalėjo, nors titnago g. yra pavėsyje ir tai atsiliepia temperatūrų skirtumui. žengus vieną koją, reikia įtraukti ir kitą – pajudėjau link gariūnų kalno su mintimi, kad apsiribosiu tik žvilgsniu į jį svajodamas, kaip prisirijęs žalių obuolių namie žaliai dažyčiau klozetą. vietoje atsiradau bejėgis ir dar padangą teko dar kartą dasipūsti. čia aš ir miriau – neskaitant to, kad į kalną vos užropojau, matydamas, kaip sraigės ir ežiai mane lenkia, tai kalno apačioje dūsavau tuščiu ratu ir degančiais kojų raumenimis. planai pasikeitė ir iki karoliniškių naujuoju vilniaus apvažiavimu kulniavau pėstute, tempdamas raišą savo žirgą. prisipūtęs datraukiau iki šeškinės, kur vėl teko refilinti orą. prie namų pajaučiau ir kojų šlaunis, kurias skaudėjo (!), spidometras rodė 53,05 km, o vidutinis greitis 18,3. čia norėjau tik vieno – maisto! duše kojomis pamakalavęs geltoną vandenį ir nusiprausęs prakaitą, kelionėje buvau numetęs 1,3 kg. grįžau apspangęs, pavalgiau ir pamiegojau, bet galvos žvairumas liko, kaip mano patirtis rodo – rytoj ryte viskas jau bus gerai.

apibendrinimas: forma prarasta, greičiau važiuojant šala ir rankos, kojos su antbačiais, ausys ir veidas, pagrinde kakta. reikia naujo maitinimo elemento galiniam mirksiukui ir naujos kameros. vis tik keista važiuoti sausu plentu, kai aplinkui sniegu nuklotos pievos ir laukai. skauda užpakalį. o važiavimas dviračiu – žavi ir tai anksčiausiai mano atidarytas dviračio sezonas.

taip taip, iškeičiau keletą alaus butelių į važiavimą dviračiu, kas nesutrukdė lietuvos rinktinei laimėti pasaulio krepšinio čempionų bronzos medalius. oras šiandien buvo nuostabus, lauke debesuota ir +20 šilumos. buvau jau spjovęs į šiandienos treniruotę ir pasirinkęs lengvą riedėjimą mieste, bet eigoje persigalvojau, o ir prisipompavęs šiandien buvau – lengvas angliavandenių tirpalas ir acetyl l-karnitinas artėjančiam sezono uždarymui. prakaitas šiandien liejosi laisvai, beveik kaip ir vasarą, o tai motyvavo dar labiau pasitempti ir pedaliuoti toliau.

gariūnų kalnas parodė visus faktus apie mano fizinę būseną ir maloniai mane nustebino – tik beveik 3% formos praradimas, juo labiau, kai paskutinė treniruotė buvo prieš beveik 2 savaites ir šiandien svoris mano didesnis. laikas neprailgo, buvo gera jo realizacija. rugsėjį važinėju su ilga dviratininko apranga, o ir antbačius įsisavinau, tik kad tie vaude mokasinai yra gaidis, nes prieš 3-ią kartą naudojant pastebėjau, kad viena siūlė jau prairus – tapšnojau aš ant tokios kokybės.

pridedu šiandienos važiavimo matavimus:

šiandien dar dirbau ir prie šiokios-tokios technikos:

  • stabdymas – 2-ame rate vos nenuriedėjau į pievą, kituose buvau apdairesnis, stabdydavau vis arčiau ir arčiau rato apsisukimo vietos;
  • posūkio išėmimas – vis dar laikau atsargumo rezervą, kurį po truputį mažinu.

grįždamas dar ir tautį iš velomanų su draugais grįžtantį sutikau, persimetėme keletu žodžių – kol orai leidžia, reikia mėgautis šia dvirate priemone.

sluoksniuotas dviratininkas šiandien – tai aš, o toks buvau todėl, kad atvėsus orams ir atėjus rudeniui važiuojant dviračiu nebūna per šilta. mano pavasarinis komplektas iš 3-jų marškinėlių, šiandien buvo papildytas dar vienais, todėl sutiacija atrodė taip: 2 marškinėliai be rankovių, vieni trumpomis rankovėmis ir vieni ilgomis. šiandien buvau tikra lazanija, pilnai aptemptas ir sluoksniuotas. nuo rugsėjo šaltis ir daktarai man nedraugai, todėl su šalčiu tenka kovoti tokiais būdais. kai vakare lauke temperatūra nukrenta iki +10 laipsnių šilumos, o vidutinis važiavimo greitis stengiasi siekti 30 km/val., nori to ar nenori, reikia šiltai rengtis, ypač esamais resursais, papildomai į tai neinvestuojant brangaus pinigo. todėl ir rengiuosi kaip meška, o paskutinė investicija į antbačius mane vis dar stebina savo efektyvumu.

ne tiek jau daug ir beliko kur investuoti – trūksta windstopper’io ilgomis rankovėmis ir veido kaukės, kad vėjas kaklo kiaurai nepūstų. kaukės kaina aiški – iki 20 lt, o dėl kito aprangos aksesuaro kainos dar reikės pasiaiškinti. nekantraudamas laukiu šių pribumbasų atsiradimo ant mano dviratininko inventoriaus lentynėlės, kad važiavimas rudeniniu oru būtų dar malonesnis.

nors kūnas ir šiltas, kai kurios galūnės styro lauke, todėl šiandien važiuodamas dviračiu snarglius ant rato vyniojau – atvėsus orams suaktyvėja mano chroniška sloga, todėl pusę kelio viena ranka ant vairo, o kita – ant šnirpšlės. menkas malonumas, kai dar ir gerklė neleidžia apie save pamiršti – visas rudeninis dviratininko rinkinys.

šiandien susivėlinau, todėl daug nemyniau, tik niekingus 48,61 km vidutiniu 24,6 km/val. greičiu pasiekiant maksimalų 50,0 km/val. greitį. vis tik 1:58 val. kelionės laiko neprailgo, net ir suprakaituoti spėjau, bet čia reikia labai atsargiai, kad vėjas ir vėsi temperatūra nepadarytų žalos, o kiekvienas sustojimas prie šviesoforo – dar viena šalčio vinis į kūną, nekalbant apie fizinės jėgos praradimą kojose. trumpai kalbant – patiko!