apžvalga

kai pradedi periodiškai susidurti su maisto virškinimu, iš pradžių numoji į visa tai ranka, nes draugams ir aplinkiniams viskas tvarkoje – kemša aštrias picas užsigerdami coca-cola ar sprite ir laimingi sau gyvena. pirmas kartas nurašomas ant blogo maisto, t.y. seno, antras kartas ant atsitiktinio sutapimo, trečias – ant nuovargio ir pan. bet situacijai nesikeičiant tenka eiti pas medikus ryti žarną (endoskopinis skrandžio tyrimas) ir klausyti rezultatų, kurie tikrai negali būti man skirti. tiesa žiauri. diagnozė, išvados, rekomendacijos, prevencija ir gyvenimo būdo keitimas. aš mėgstu sakyti, kad

maistas yra vienas iš gyvenimo malonumų.

sunku kovoti su malonumais, nes taip jau yra, kad beveik viskas, kad teikia malonumą, yra žalinga (bet apie tai kitą kartą). maistas, gėrimai, dažnumas – trys pagrindiniai akcentai būti pripūstu pilvu ar jaustis žvaliai. su laiku prikimšto pilvo malonumą pakeičia saikingo maisto kiekio patalpinimas į skrandį ir gera savijauta, bet čia kelias netrumpas, nes aš vis dar valgau akimis. taigi va, tai ką mėgau, medikai pasakė šiukštu, o kai kuriuos gėrimus aš ir pats supratau, kad verčiau juos pamiršti savo valgiaraštyje.

  • coca-cola, originalas ar generikas, ar bet kuris kitas gazuotas limonadas, beveik visi jie man beprotiškai skanūs ir labai trokštami karštą vasaros dieną. gėrimas kaip gėrimas, jeigu ne 2 savybės – burbulai ir cukrus. burbulus dar galima nuvėdėti, bet su cukrais pašalinimu jau striuka. po varžybų ar ilgos treniruotės leidžiu sau atsigerti, nes jaučiu kad kraujyje būna nukritęs cukraus kiekis, bet tai iš esmės – cukrus yra blogis ir apie tai daug medžiagos internete.
  • mano taip mėgiama juoda arbata, ir ypač čefyras, neigiamai veikia skrandžio aplinką, todėl persiorientavau į lengvas arbatas, kartais net ir tą pačią juodą. stipri arbata yra stiprus dirgiklis, o taip atrodo neplautas juodos arbatos puodelis, tai galima tik nutuokti, kas darosi skrandyje:
  • man visada patikdavo pienas, ir kuo jis riebesnis, tuo man būdavo skanesnis. jeigu pirkdavau, tai ne silpnesnį kaip 3,2%. pusė litro pieno iš karto – būdavo vieni juokai. ir dabar taip galėčiau, bet prie to pusbutelio dar reikėtų pusdienio virškinimai, blogos savijautos ir išpūsto pilvo. ačiū, bet ne. be to, pienas yra gan kaloringas.
  • gazuotas mineralinis vanduo – kalis, magnis ir kiti mineralai, bet čia vėl burbulai pakiša koją. pradėjo rastis negazuoto mineralinio vandens, bet dėl neskanumo nevartoju.
  • obuolių sultys – visiška kalorijų bomba ir viena stikline sustoti neina.

ir dar stengiuosi laikyti šių taisyklių:

  • pavalgius iš karto negerti, išgėrus iš karto nevalgyti;
  • neprisigerti daug vienu metu;
  • nemaišyti skirtingų gėrimų vienu metu;
  • negerti prieš ar po vaisių vartojimo.

 

kai kojos kreivos, yra būdų joms patiesinti. pasifilmavau savo bėgimą ant takelio, šis tas paaiškėjo, o specialistas rekomendavo bėgimo batelius su didesniu stabilumu. pagūglinus tokį indeksą savo produkcijai radau pateikusį tik salomon gamintoją, nors kaip tik pastarąjį man ir rekomendavo. jei spręsti problemą, tai maksimaliomis priemonėmis, todėl išsirinkau stabiliausius trail (bekelės) begimo batelius salomon s-lab wings. kaina bl%^t, bet px – sveikata brangus malonumas. tai vat, nuo kovo mėnesio jie taip ir gulėjo pas mane lentynoje, iki šios dienos, nes patikrinti trail’o bateliai ilsėjosi darbe (shit happens), o namie esantys „su niuansais“ buvo tinkami max 10km distancijai, bet šiandien – to labai reto long run’o diena.

ką gi – pradedame. pradėsiu nuo detalių:

  • bėgu, abi kojas pradeda mausti. ignoruoju… jau neignoruoju – stoju aiškintis. batų raištukai ploni ir man spaudžia abi kojas per batų liežuvėlį – atlaisvinau. bėgu toliau – situacija pasitaisė. salomon bent raištukai neatsiriša, nors dvigubas mazgas ir likusiems gamintojams išsprendžia reikalus.
  • kaip jau įprasta, bėgu su vidpadžiais – abiejų kojų pėdos kenčia jau nuo 10km. bandau nurašyti kojinėms, bet kad tos pribėgiotos. neįkyriai, bet erzinančiai visą laiką.
  • šiandien drėgnesnė diena, miške viena kita balutė, bet pakankamai sausa. nubėgus 15km jaučiu batuose plaukiančias kojas – žinomas jausmas ir šliuksinčio vandens garsas. balose batų neskandinau, vadinasi batai negarina prakaito, kurį renka kojinės. apsirengiau neperšiltai, bėgau su šortais. as usual. kur jie garins ir kaip ten kas kvėpuos, jei jie beveik guminiai – guma aplieta medžiaga. prieš savaitę pribėgiotais batais bėgau 20km – nieko panašaus nebuvo.
  • tai pirmi batai, kurie nutrynė niekada netrinančią koją. nei bėgimo, nei kasdienio naudojimo batams tokios incidentas nebuvo nutikęs. ir abiejų kojų mažuosius pirštelius. bet ir pirmieji, kurie nė vieno kulno nenutrynė.
  • man patiko kaip jie gripina – slidžiose vietose buvo stabilu.

reziume: batai už kosminius pinigus, kurie nuvilia iš karto – salomon s-lab wings. būna vienas-kitas niuansėlis, bet ne tiek iš karto. ir man nesvarbu, elitas ar profai su jais bėgioja, bet maniškiai inov race ultra 270 tapo dar mielesni. o čia track’as.

otepää, müük, tallinn, eesti ir kt. – taip, tai estija. rečiau nei mūsuose apgyvendintas kraštas su aplink žiojinčiais pelkynais, mandagiais gyventojais ir raidžių švaistymu. 10 gyvenimo dienų tame krašte buvo sunkus išbandymas mano inkstams, kepenims, skaudančiai galvai ir nusportuotoms kojoms. visą šią sporto stovyklos avantiūrą galima pradėti nuo to tartu dviračių maratono, kurio startas otepaa miestelyje, o finišas elva gyvenvietėje, t.y. kalbant skaičiais 30km nuo tartu. tolokai iki pavadinimo. beveik panašiai ir su haanja neriedančių pievų varžybomis, kur startuojama ir finišuojama voru mieste, kuris yra 15km nuo pavadinimo, tik šį kartą bent trasą per tą haanją eina. estiška logika su geru varžybų organizavimu ir nepriekaištingu trasų žymėjimu. o raidžių jie netaupo beveik visur ir mano suvalkiečio akys tai pastebi – jų raidės, jų daržas. žmonės ten gyvena mandagūs – pavieniai sutikti žmonės labinasi, net ir tie, kurie mano bomžais buvo palaikyti. matys apgaulingai jie rengiasi. tame kaime kur gyvenau visi sveikinosi. aplink jį 30km spinduliu dominuoja avys, kai mes kultivuojame galvijus. daug ten tų avių, visur elektriniai piemenys, užtat grįžus lietuvon akis bado karvės su grandinėmis ir gyromis prie jų. daug tų avių, namukų ir ežerų ir tas suprantama, nes aplink ten vienos pelkės. namukai nuo mūsiškių skiriasi langų apvadais ir stogais, kurie padaryti iš medinių lentelių arba šiaudų. dauguma tokių stogų. automobilių eismas nedidelis, net ir tartu mieste, kuris yra 2-as pagal dydį estijoje. alus skanus, maistas geras. kas dar svarbaus iš estiško kaimo? aplankyti šūdkaimiai turi savo sporto stadionus, krepšinio ir teniso aikšteles. visi jie sujungti dviračių takais, plotis kaip automobilinio kelio viena juosta. dviračių prirakintų nemačiau – numesta ir tiek. skanūs ledai, kurių skonių pas mus nėra. raudonas vynas gerai į galvą kala, ypač po 2,5 butelio – oktoberfest repeticija vynu. žolė visur nupjauta, asfaltuoti ir žvyro keliai geri, vairuotojai mandagūs. gal tiek žinių.

buvo pas mane kieme rūšiavimo konteineriai – išvežė dėl nesuprantamų tikslų. valdžia priėmė taros depozito (užstato) įstatymą, tai mano krautuvėje tokios taros supirkimo savitarnos įrenginio nėra. kai priduodu kraujo, mėgstu raudono vyno bonkę išgerti (reikia skysčių pusiausvyrą atstatyti), kurios tara nedepozitinė. Kartais neatsispiriu alaus poreikiui, tai pirkti 0,5l taroje, kai sumoki užstatą, laikau savęs negerbimu – einu prie bambalių lentynos ir tai nevadinčiau blaivybės skatinimu. dažnai vartoju marinuotus burokėlius, tai slovikai nedepozitiniai, nors per metus sugeneruoju nemažą jų kiekį – jie niekam nereikalingi. kartais kai sportinu, lesu varškę su uogiene (sako reikia), tai ta tara irgi eina į konteinerį. sakyčiau, gal čia depozitas alkoholiui užmanytas, bet kad vyno stiklo bonkės taromatams irgi neįdomios. hmmm. kai trūksta gliukozės ar burbulų, pirkdavau mažą pepsi skardoje – ta irgi depozitinė net už 0,33 litro: po paskutinio pirkimo grįžau su 1,5 litro tarchūno bambaliu. ok, tarkime pirkimo skatinimas, bet prisigėriau kaip tankas ir burbuliavau visą  naktį – negerai. man taip ir neaišku, koks čia tikslas tos reformos. suprantu tik kad kažkas iš taromatų įrengimo ir priežiūros gerą biznį virina. ir bomžams lengvi pinigai. nu.

atsiradus veidaknygei, blogai beveik išmirė – tai, kas liko, tai arba komercija, arba idėjiniai. o ir visuomenė pasikeitė – atsirado kitos realizacijos priemonės. bet kad jau atėjo tų dinozaurinių blogų paplepėjimo savaitė, tai pasidalinsiu ir aš savo likusiais favoritais, kuriuos retkarčiais peržvelgiu ir laikau vertais dėmesio,

  • alkoholikai ir niekšai (supista bokalo magija) – truputį dingusi iš eterio, bet rašo žmogiškai, taip kaip yra, o ne kaip šypsodamiesi kalba aplinkiniai. nepagrąžinti tikrovė.
  • strelka belka – maistas man nei ten, nei kitur nėra neįdomus, nes gal ne vyrams kukinti, bet be maisto yra keistų temų, kuriomis smalsu akiratį praplėsti. ir iliustracijos dar gražios.
  • periodiškai akį užmetu į pamiršta.lt, nes kai norisi dviračiu kažką naujo be nuzulintų mtb trasų pamatyti, čia galima rasti užuominų. o paturistauti man patinka, tik laiko tam labai trūksta.

o dabar pailsinsiu kojas.