ateitis

kultinis filmas matrica, sutraukęs minias žiūrovų, sužavėjo savo nauju požiūriu į kinematografiją ir ateities suvokimą. kartoti šio filmo peržiūras yra tikras malonumas, o nematyti turinio yra tolygu blondinei, kuri į kiną ateina su viltimi, kad traukinys pavėluos. visai nesenai buvau apšviestas, kad kosmosas yra baigtinis, nors mokslininkai ilgą laiką buvo įvairių nuomonių, aš užduodu sau klausimą – o kuriais gi tikėti? esant galimybei jų tarpe nebūti tikrovės arba mums suvokiamo situacijos, šioje retrospektyvoje lieka neaišku kas yra už to borto.

tariant, kad hipotezės yra ne kas kita kaip nepagrįstos svajonės ar netikęs sapnas, mūsų piešiama ateitys lyg stumia mus ją tokią kurti, nors keturmatėje erdvėje, jeigu tokia egzistuoja, svarbūs yra kiti klausimai. grįžtant prie temos apie interneto metamorfozes, profesoriai dažnai mato standartų rubiko kubiką, nors ginčas gali būti įdomesne tema. štai kad ir kvapas tų sausakimšų internetinių dienoraščių, prisotintų riebiomis bandelėmis ir grietininiu padažu, paįvairintas prisvilusios keptuvės fonu – kam man visa tai, jeigu negaliu paragauti ir įmesti pelnyto lito per darbo pietų pertrauką.

artėjant žiemai vis daugiau laiko skiriu treniruočių alternatyva šaltu žiemos metu, o savo jėgas tikrai būtų smalsu išbandyti su autoriais rankų lenkime ir gyvoje temos diskusijoje. per vasarą užkirmijusiam sporto inventoriui papildoma interneto fizinė jėga būtu neprošal, kaip ir vienas-kitas būtino dydžio veržliaraktis. dabar pagalvojau, kad 4-adienį po alaus procedūrų, internetas galėtų mane ir mano transporto priemonę pargabenti namo netgi be būtinybės užsisegti saugos diržą. aš viliuosi, matomai kaip ir visi neįgalūs žmonės, kad sveikieji gebės būti jų rankomis ir kojomis, kraujo perpylimui nebereikės sterilios taros ir reikiamos temperatūros laikymui, nes visa tai sugebės internetas.

stebiu apple kompanijos šlovės spindulius, kurie man primena ankstyvąsias infobalt parodas, kurių jau nunyko. nieko naujo, kam yra būtinas vartotojų įpročių pasikeitimas, o be interneto net piktų paukščių nepažaisi – išsipildžiusi mums suvokiama matricos interpretacija, būti prijungtam, kad net einant į tualetą pasižymi, kur randiesi – dėl viso pikto, maža ką. dabar esame prijungti ir tuo patenkinti, bet internetas negali apsiriboti laidais, erdve ar įrenginiais. būsiu pasmerktas biologų, sakydamas, kad iš vienos ląstelės dabar esame kažkas tokio, technologinį progresą matau tik biologinį – prisiminkime pseudo žmogaus simbiozę su medžiu filme avataras.

aš galiu tai vadinti ir kitu vardu, kai mes eidami svajojame apie rytinės kavos puodelį nesusimastydami kaip juda mūsų kojos ir kodėl mes prisimerkiame nuo saulės spindulių. galiu, tik nemoku įvardinti. pasyvi smegenų dalis pretenduoja būti veiklia iš išnaudojama.

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

norų ir galimybių kepimo gamyklą riboja tik miegas, nors ryte kartais atsikeliame su šviežiomis naujomis idėjomis ir puolame jam fiksuoti. papildant gyvenimiškų norų virtuvę gurmaniškais delikatesais, esame apriboti laike, galimybėse, socialinės visuomenės ir, žinoma, savo gebėjimų, į kuriuos įeina į mūsų kūnas.

sveikame kūne – sveika siela

daug mes pritingime, bet nemažai ir norime. gera savijauta yra tvirtas pagrindas tolimesnei gyvenimo statybai, o kraštutinumai yra lyg girtas statybos darbų vykdytojas. matyt mažai kas pagalvoja apie sveikatos sutrikimus, kurie yra užprogramuoti ir garantuoti, tik mes nežinome tos datos. kai gyvenimas čia ir jis yra vėjas, sunku sustoti ir pagalvoti, kaip tai atsilieps ateityje. ranka numotas negalavimas, asmeninių ambicijų tenkinimas yra ne kas kita kaip dar vienas oro įpūtimas į invalido vežimėlį, kurio mes nenorime matyti ir kuris fone išskysta.

žinau, sunku yra save motyvuoti ir argumentuoti, kad sveikatos deficitas mane aplenktų.

vienas mūšyje ne karys,

tam yra ta artima visuomenė, kuri turi įrankius protui įkrėsti – kojomis, balsu, pasakomis, argumentais ir visais kitais įmanomas būdais. vis dar galvoju.

ateitis visiems mums nėra išvengiama, neskirstant mūsų pagal lytį ar politinę orientaciją. žmonės, individai, todėl ir yra unikalūs, kad yra unikali jų siekiamybė – kas galvoja apie pasodintą medį, pastatytą namą ir užaugintą sūnų, kai kitas galvoja apie pelningas akcijas, jachtą ežere, o dar kitas – tik rytojų, nes jam to gana, jį tai tenkina ir nekuria papildomų gyvenimo, bet ne egzistavimo, problemų. sutinku, kad kai kam gali būti galvos skausmas neplauti indai ar neblizgantis tualetas, bet kiekvienas savaip supranta ir interpretuoja smulkmenas kaip ir jų reikšmę savo gyvenime. na štai ne vietoje padėtas puodelis vieniems yra gyvenimo tragedija, nes kažkur giliai jų dievas yra tvarka, o ne pilnavertis aplinkos įsisavinimas, todėl minėtasis puodelis yra rimtas gerbūvio konkurentas, užgožiantis visas kitas su ateitimi susijusias mintis, realias svajones. taip taip, kai kas sugeba nurauti galvą ir pavogti svajones, tik ar „tas/ta“ to verti?