augalai

kaunas, prekybos ir pramogų centras „mega“, 2-as aukštas, 5 lt bilietas ir visa tai – egzotinių augalų paroda „žali horizontai 2012“. šiais metais paroda kiek vėlesnė nei praeitais metais, nors asmeniškai man šiltomis dienomis nesinori parodose lankytis. lyginant su praeitais metais, šiais metais paroda man pasirodė skurdesnė – daug laisvo ploto ir iš pažiūros mažesnis augalų asortimentas. daug erdvės liko neužpildyta net ne egzotiniais augalais, nors egzotikos suvokimas yra trivialus. kaip visada buvo daug orchidėjų ir kaktusų, pasigedau lapuočių augalų. pardavėjų asortimentas manęs nesudomino, neradau nieko sau net iš tolo tinkamo. deja.

šiais metais mėgavausi tais augalais, kurie patraukė mano dėmesį ir buvo neįprasti mano akiai. šį kartą ilgiau užtrukau prie vabzdžiaėdžių augalų, kur jų augintoja su manimi pasidalino savo asmenine patirtimi juos auginant, laikant, dauginant ir prižiūrint. nematytas man buvo ir šalia augantis skendenis, o visi jie man – vandeniai. pamačiau ir labai gražių sanpaulijų, kurioms pas mane nėra auros augti.

nė trupučio nesigailiu apsilankęs, nes pamačiau ne tik labai gražių augalų, bet ir iki šiol man dar nematytų. kaip visada, po žalių horizontų, likau geros nuotaikos ir teigiamos energijos matant kiek pastangų žmonės įdeda į savo laisvalaikį, kad mes galėtume tuo pasigrožėti. įvertintų augintojų pastangas galima ir mano įspūdžių fotografijose.

periodinis leisgyvių augalų gaivinimas įgauna pagreitį, ypač kai jie jau ne vienus metus nebuvo persodinti ir dėl to priaugo prie savo molinių kiautų. šiandieninė mano auka – kaktusas plokščiastiebė hatiora, kuris, pažiūrėjus, jau baigia šaknis pakratyti. iš pirmo žvilgsnio šį augalą vadinti kaktusu nelabai apsiverčia liežuvis, bet tai yra tiesa. plokščiastiebė hatiora (lot. hatiora gaertneri, rhipsalidopsis gaertneri) yra iš drėgnų ir lietingų brazilijos miškų kilęs augalas, kuriam auginti reikia atitinkamų sąlygų, visiškai skirtingų auginant įprastus kaktusus. šio kaktuso skiriamasis bruožas – gausus svyrančių ūglių žydėjimas, kurių žiedai su laiku perauga į lapelius ir taip kaktusas auga. žydint kaktusui nerekomenduojama keisti jo padėties, nes dėl to gali pradėti kristi žiedai. dėl savo ilgų ūglių, augalas gražiai atrodo kabančiuose vazonėliuose, kurie leidžia gražiai ūgliams svirti.

plokščiastiebė hatiora mėgsta pavėsį, šviesią arba pusiau šviesią aplinką, todėl vasarą šį augalą laikyti priešais tiesioginius saulės spindulius nėra išmintingas pasirinkimas. žiemą šiam augalui svarbu, kad būtų bent 10 laipsnių šilumos, todėl jis gerai jaučiasi ir vėsiame klimate, nors šiluma ir drėgmė jam – privalumas, o aš, dažniausiai, arba visai nelaistau, arba ženkliai perlaistau, tad viliuosi, kad jis pas mane dar pagyvens. kaip matosi nuotraukose, hatiorą jau senai reikėjo persodinti, nes iš šaknų susiformavo dar vienas vazonėlis. tokius „prikepusius“ augalus nėra paprasta iį vazono iškrapštyti, o tam praverčia tvirtesnis peilis (kurio negaila) ar atsuktuvas. man pasisekė, kad hatiora augo „kibiro“ formos (v) vazonėlyje, nes iš tokių augalus išimti yra kur kas paprasčiau, nei iš viršuje gaubtų, nupjautos „o“ formos, vazonų. deja, po ranka persodinimu kaip tik patį netinkamiausią vazoną ir turėjau, o noras persodinti buvo didesnis už norą eiti pirkti tinkamos formos ir spalvos – manau, kad po metų būsiu tinkamai pasiruošęs plokščiastiebės hatioros persodinimui.

svyrantis kaktusas persodintas, vonia išplauta, belieka laukti tik augalo ūglių gausėjimo ir ilgėjimo.

kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, aplankiau šiais metais gan ankstyvą egzotinių augalų susirinkimą parodoje „žali horizontai“, kuri vyko kaune, laisvalaikio ir pramogų centre mega. lyginant šių ir praeitų metų parodas, šiais metais paroda yra ženkliai didesnė ir joje galima jaukiai pasivaikščiojant apžiūrėti visus eksponatus. nors daugelis augalų ir matytų, bet atradau ir naujų. buvo organizuojami ir seminarai įvairiomis augalininkystės temomis, kuriems, deja, pristigo laiko.

pasidalinsiu keletu man užstrigusių dalykų:

  • erdvė buvo per didelė, jautėsi tuštuma. esant didelėms erdvėms, gal vertėtų esamą ekspoziciją sudėlioti ant didesnio stalų kiekio, nes dabar prie prie vieno eksponato pilnai telpa tik 2 žiūrovai, o galimybė apžiūrėti iš visų pusių gal būtų visai ir praktiška;
  • aš esu lapuočių augalų mėgėjas ir jų pasigedau. taip pat man trūko žemiškų ir močiutiškų augalų, nes dominavo orchidėjos (tas yra suprantama), kaktusai ir sukulentai, buvo musgaudžių ir keletas karpažolių;
  • jausmas toks, kad trūko įvairovės, net ir tų pačių prekybos centrų parduodamos augmenijos – juk mes nežinome, kokie nuostabūs augalai iš jų gali išaugti.

pagiriamasis žodis organizatoriams – lietuvos orchidėjininkų draugijai ir visiems prisidėjusiems už šį nuostabų renginį, skirtą visai lietuvai, o susisiekimas su kaunu yra labai patogus daugumai mūsų krašto gyventojų. o štai ir mano foto reportažas.

ir kaip visada dovana pačiam sau – crassula muscosa, kainavusi 5 lt. tiek pat kainavo ir bilietas į parodą.

ši veislė man yra klasikinis karpažolės pavyzdys – karpažolė nuo šaknų iki stiebo viršūnės. žiemą vazonėlio turinys sparčiai augo vėsioje temperatūroje, ~10 laipsnių šilumos ir augalas jautėsi nuostabiai. reti liejimai vandeniu ir pastovus vėsus pavėsis be tiesioginių saulės spindulių, šiai karpažolei buvo lyg dopingas. džiaugiuosi, kad šiam augalui vieta, klimatas ir mano pasyvus laistymas patiko, ką ne visada yra lengva suderinti.

augalo stiebas yra įmantrus, besiraukšlėdamas sukasi aplinkui ir stiebiasi viršun, iš šonų formuodamas naujas ataugas kurios elgiasi identiškai. ši karpažolė-kaktusas man nereikalauja daug dėmesio, tik bėda tame, savo plokščiu stiebu renka dulkes, kurias, teoriškai, reikia valyti, bet praktiškai jos pačios nenukrenta. turiu įtarimą, kad stiebas formuojasi priklausomai nuo šviesos šaltinio, todėl vazonėlį kartais pasukioju, kad pasikeistų apšviestoji augalo pusė. kiek teko matyti panašių karpažolių, pusė metro joms nėra riba ir beveik tiek pat jos išsišakoja ir į šonus – reikia tikėtis, kad manoji manęs nenuvils.

toliau tęsiant karpažolių temą, pristatysiu dar vieną augintinį, kuriam mūsų kalbininkai suteikė spirginės karpažolės vardą (lot. euphorbia lophogona lam). šis, madagaskaro kilmės, sukulentas-karpažolė, kuris užauga iki 1.2 metro, yra lepus priežiūrai, nes tik kas jam nepatiks, greitai nukris, kurių šis augalas ir taip ne per daugiausiai turi. visada žalias augalas lapus augina tik ūglių galuose, kuriuose juos pastorina ir numesdamas lapus toliau juos formuodamas ilgina. todėl dėl pavienių gražių lapų praradimo neverta baimintis, taip ši karpažolė auga.

spirginė karpažolė yra tolerantiška karščiui ir sausrai, ir visiškai draugaujanti su perlaistymu, todėl su laistymu nereikia persistengti, lieti galima tik šiltuoju sezonu, o žiemą galima labai retais atvejais, jeigu pradeda vysti lapai. purkšti vandeniu augalo nereikia. sėkmingam augalo gyvavimui jį reikia laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose, kuriuose labai būna dideli ir gyvybingi, o kad jie neprisviltų, augalą reikia sukioti, kad būtų vienodas lapų įdegis. nepakankamas saulės spindulių kiekis ar per žema temperatūrai – dažniausios visų lapų praradimo priežastys. dauginimas galimas tiek ūgliai, tiek ir sėklomis, nors gėlininkai rekomenduoja dauginti sėklomis, iš kurių išauga ir susiformuoja galantiškesnis augalas. ši karpažolė taip pat nuodinga, nukritus lapui ūglis išskiria baltą nuodingą skystį, kuris patekęs ant odos ją smarkiai sudirgina. vasaros-rudens sezonu vieną kartą per mėnesį augalas norėtų būti patręštas kaktusams skirtomis trąšomis.

spirginės karpažolės priežiūra nėra paprasta, todėl jos augintojus augalas apdovanoja mažais žiedeliais, kuriuose yra formuojamos sėklos.