bendravimas

nesinaudojau, nors žinojau, bet nebuvo smalsumo. juo labiau windows phone platformai instragram apps’o irgi neskelbė. įkalbėjo. neįprastas socializacijos įrankis, suprantama, kad kitoks nei facebook, kuri yra rimčiausias televizorių konkurentas. o man naujas socialinis tinklas keistas tuo, kad tu esi stebimas nepažįstamų personų. atrankos kriterijai #hashtag’ai, bet iš tokio srauto gausos tai nedaugiau kaip loterija. tas foto kvadratas turi savo savybių, originali forma su savo apribojimais ir privalumais. blog’ai †, facebook per daug asmeniškas ir paranojiškas, o instragram atviras komunikavimui. o fotografijos – tik priedanga. žiūrėsma.

mokytoją, kad ir koks jis mokytas būtų, galima apgauti, pagauti jo silpnumo akimirką ir tuo pasinaudoti. neklystančių nebūna, kaip ir vienodos nuotaikos oro. natūralumą maskuojantys žmonės slepiasi nuo savęs ir panašu, kad bijo savojo „aš“, bet aš jiems menkas mokytojas. žvelgdamas į tokius veidus aš matau tamsą, kurioje nematau savęs. ugnies dievas prometėjas jau kartą mirė ir tai buvo gera pamoka.

jūra, į kurią įkėlęs koją, skęsti neapčiuopiamoje galybėje pojūčių, kai aplinkui tiek nepažintos tikrovės, kuri skatina žingeidumą. ir nesvarbu pavojai, kurie tuo metu plaukia pro šoną ir nėra baisūs, kaip vaikystėje išaugti baubai. kai laikas tirpsta ir aplinkui tvyro jautrumas. tokie žmonės sėdi iki nuospaudų mindžiodami sau koją. jie spinduliuoja nekantrumą, kurį nesėkmingai bando slėpti. šilti žmonės.

prisimenu to vėsaus vakaro atmosferą, kai durys nukabintos skambučiais ir belstukais, viduje dega šviesa, bet namuose nieko nėra. užrakinta iš vidaus. ryškiai matomas taikinys sėkmingai išsisukinėja ir slepia savo veidą. perdėtas mandagumas, nenatūrali šypsena ir kančia veide išduoda jų gyvenimo būdą. tai išpuikimas, kai nespėji pasakyti „viso gero“.

labas, šimtas metų, kaip laikaisi? – ai, taip pat gerai, kaip yra vakar, kai tavęs klausiau. žinoma, suprantu. kadaise kartu praleisti ištisi metai smėlio dėžėje, negarantuoja, kad nūdienos bendravimas bus panašus. suaugęs gyvenimas, nuomonę įtakojanti aplinka, kiti žmonės su savais interesais – deja, bet suartėjimas beveik neįmanomas. net ir prabėgomis persimetant keletu žodžių, abi pusės supranta, kad jie jau nebe tokie, jie jau nebe vaikai. taip, emigrantai labai retai atgal grįžta į tėvynę, nes po tiek metų jų čia niekas nelaukia – nėra draugų, nepažįstami žmonės, klaiki bendruomenė ir socialinis gyvenimas – maksimaliai viena diena užimtumo. iš vaikystės išlikęs posakis:

kas buvo, tas pražuvo.

išaugtas bendravimas dar ir darbe. bendradarbiai dalinasi šypsenomis, o tu žinau, kas už jų slypi iš tikrųjų. kartais tenka daryti ratuką, kad išvengti tų žmonių veidų ir to dirbtinio dėmesio. gerai, kai tokių nėra daug, nors darbe asmeniškumai neturėtų dominuoti. kasdienės situacijos ir pritrauktas mandagumas skamba kvailai, nors be to situacijos atrodo nemandagiai, nekultūringai. paprasčiau ignoruoti.

dar yra vampyrai. tai tokie žmonės, su kuriais bendraujant jauti, kaip dingsta jėgos lyg oras pro kiaurą balioną. tokie vampyrai sunkia visas teigimas ir šiltas savybes, save pateikdami aukomis. kas kartą tie patys kontroliniai klausimai ir tie patys atsakymai. čia bendravimo išvengti nepavyks, o duoklę reikia atiduoti, kaip vėliau ir mums ją atiduos. nekaltinų jų, nesakau, kad jie blogi, galbūt tik vieniši ir nelaimingi.

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

lengvai ir įprastai žingsniuoju pievele ir stebiu aplinkinių žvilgsnius į save. aš esu svečias ir tą kartą jaučiau, kad pirmam pasisveikinti ne man derėtų, nors per daug mandagumo šioje situacijoje gal ir nebūtų buvę. matau, kaip aplinkinių akys sminga į mane, bet aš nepasiduodu jų provokacijai ir su šypsena ir net džiugesiu viduje aš tyliai atlaikau jų žvilgsnius. nemandagu taip žiūrėti tiesiai į akis, nes tai nėra meilė, o pagarba šiuo metu atostogauja. aš nei kandu, nei spiriu jiems, stengiuosi tylėti, nes kalbėdamas aš labiau skatinu tų žmonių neigiamą nusistatymą vietoj tų tikslų, kuriuos kartu reikėtų siekti. mačiau aš ten tuos tylenius, bet su jais nesusitikau, o su savanaudžiais žmonėmis bendrauti aš nesu linkęs.

nedaug aš ten su jais ką nuveikiau ir neteisinu savęs. tas vakaras buvo generalinė repeticija kitiems žingsniams žengti. negaliu aš ant jų pykti, kad buvo tik keli, o gal tik vienas, rankos paspaudimas, nes neturiu tam pagrindo. rankų kelti į viršų nebesigaus, nes jos buvo pakeltos ir priverstinai buvo nuleistos. matomai, geri tai žmonės savo aplinkoje, kompanijoje.

aš galėjau numanyti, ką jie apie mane galvoja. tą kartą aš buvau išsišokėlis ir tikiuosi, kad jau paskutinį kartą.