blog’ai

atsiradus veidaknygei, blogai beveik išmirė – tai, kas liko, tai arba komercija, arba idėjiniai. o ir visuomenė pasikeitė – atsirado kitos realizacijos priemonės. bet kad jau atėjo tų dinozaurinių blogų paplepėjimo savaitė, tai pasidalinsiu ir aš savo likusiais favoritais, kuriuos retkarčiais peržvelgiu ir laikau vertais dėmesio,

  • alkoholikai ir niekšai (supista bokalo magija) – truputį dingusi iš eterio, bet rašo žmogiškai, taip kaip yra, o ne kaip šypsodamiesi kalba aplinkiniai. nepagrąžinti tikrovė.
  • strelka belka – maistas man nei ten, nei kitur nėra neįdomus, nes gal ne vyrams kukinti, bet be maisto yra keistų temų, kuriomis smalsu akiratį praplėsti. ir iliustracijos dar gražios.
  • periodiškai akį užmetu į pamiršta.lt, nes kai norisi dviračiu kažką naujo be nuzulintų mtb trasų pamatyti, čia galima rasti užuominų. o paturistauti man patinka, tik laiko tam labai trūksta.

o dabar pailsinsiu kojas.

    pasiduosiu ir sureaguosiu. nominaciją gavau iš mariukasm.lt, kuri trumpam mane atitraukė nuo prisnūdusio ir užsikirtusio gyvenimo. smagu kai tave skaito ir komentuoja ir kai tylus skaitytojas nejučiomis linkčioja galvą. džiugu, smagu, dėkingas mariui. apie save neminėsiu, nes visas mano internetinis dienoraštis yra apie mane, tad nesikartosiu.

    mažai aš ką skaitau, bet paminėsiu tuos kelis dar likusius naršyklės nuorodose, su kuo juos ir sveikinu:

    • mariukasm.lt – paprastai ir su objektyvu ant dviračio. važiuodamas negaliu sau leisti per daug žvalgytis aplinkui ir stoti įamžinti, o tą šauniai atlieka šio dienoraščio autorius. aš kartais pabandau, bet mano bandymai nueina velniop, o kelionės virsta treniruotėmis. lietuvoje graži gamta ir ji visai šalia mūsų, ten kur mes gyvename. pavydžiu jo foto kelionių dviračiu.
    • supista bokalo magija – todėl, kad pats panašiu buvau. buvo geras laikas ir daug alkoholio, balkonais lipdavome į bendrabutį į gaisrininkų šlangomis leisdavomės nuo jų. savo atgėriau, liko kitų atgerti.
    • evaldas liutkus – fotografija mieste ir už jo. smagu pamatyti įamžinta tai, kam nerandu laiko.

    žinau ir ko neskaitau.

    rašliavystės diena šiais metais, galbūt net ir ne viena. aplinkui girdisi pezalai apie santa barbaros įvykius ir nedidelis ratas kabinasi sau medalius. priežastis paprasta – kai norisi mėsos, o šaldytuve tik varškė. nevertinsiu, kokia ta diena šiais metais, bet ir aš jau daug ko neskaitau. nepatinka man google paieškai parašytos terlionės, kiti nors ir atviri, bet per ilgi. balų liejimas ir informacinių technologijų aukštinimas, mano supratimu, iš viso yra religija, o ne dienoraštis. jaučiu, kad ir aš į lankas pilu, nors bandau iš to su irklu išgrėbliuoti.

    tuščia kalbos galvoti apie autorių minčių audras ar girtas venas, bet tyliai spjaunu aš į juos visus. ir vėl grįžtu, lengvai, lyg nusikaltęs iš po krūmų, žvilgsniu pripažindamas savo kaltę. nevertas laikas to plunksnos prisėdimo dėl keleto unikalių ip adresų, kaip vienkartinė dozė suprastos klaidos.

    suprantame, kad maža tų pastovių mūsų skaitytojų, kurie rytais refleksiškai valosi dantis.

    keistai žiūrėjau į beraščius blog’ų autorius, bet dabar jie man kitokie. renkantis iš beraščių ir veidmainių rašytojų, renkuosi beraščius, kuriuose aš matau žmones, o ne politinį verslą, savanaudiškus interesus, nukreiptus asmeninių poreikių tenkinimui. veidmainiai, tikslingai dirbantys savo tikslo link. nors aš ir nedaug laiko leidžiu blogosferos erdvėje, pasidalinsiu viena mintimi:

    rudas kaip šūdas, bet musės neapgausi.

    nesakau, kad visada yra lengva atskirti pelus nuo grūdų, bet visais atvejais tai apsimoka. kaip ir politikoje – kuo daugiau apsišikęs, tuo didesnis pilvas, o bmw vairuojami su pimpalu.