darbas

klaidinga yra galvoti, kad yra tik vienas sprendimas mūsų problemoms gydyti, kai dažniausiai reikia bent 2-jų ar daugiau priemonių norimam rezultatui pasiekti. anksčiau rašiau apie ergonominę varier kėdę, kuri iš tiesų man patinka ir iki šiol aš ją naudoju, bet naudojant ilgesnį laiką atsiranda „šalutinis poveikis“, kurio aš anksčiau nebuvau įvertinęs. šioje situacijoje puikiai tinka dietologų pasakymas, kad maistas turi būti įvairus. mes esame linkę prie visko adaptuotis, todėl su laiku vaistu laikytas sprendimas nebūna toks veiksmingas ir netgi turi šalutinių ydų, kuriomis aš, iš savo patirties, ir pasidalinsiu.

pasakymas, kad norime taisyklingai sėdėti, nėra tikslas pats iš savęs, nes šiuose žodžiuose nėra motyvacijos. tik motyvacija gali mums imti įvairių priemonių kažką keisti, todėl tikslas turėtų būti įvardintas kaip „tiesi nugara“, „nugaros skausmų sumažinimas“ ir t.t. o kad keisti reikės – tai jau faktas.

  • paprastą kėdę pakeisti ergonomine buvo vykęs sprendimas, bet nepakankamas. gan greitai sėdėjimas ant varier kėdės tapo vienu malonumo ir nekeldavo jokio nepatogumo. aš atradau keletą sėdėjimo pozicijų, nes viena būdavo per daug nuobodi ir kartais įkyri. standartinė, sūpynių, pozicija, ir paprastos kėdės, kai kojomis remiuosi žemę. 2 pozicijos – jau neviena ir tas gerai, bet per keletą sėdėjimo metų pastebėjau, kad pas mane nuo sėdėjimo vieni kojų raumenys sutrumpėję, o kiti – pailgėję, o tai jau nėra gerai, nes turi būti balansas. taip, nugarai viskas gerai, bet šalutinis poveikis atsirado kojoms, kurį reikėjo spręsti.
  • o sprendimas buvo – didelis pripučiamas kamuolys, kuo didesnis, tuo patogiau sėdėti. sėdėjimas ant kamuolio lavina lygsvarą, o ir sėdėjimo pozicija nėra sulenktomis kojomis. priklausomai nuo darbe naudojamos aprangos, sėdėti ant kamuolio galima ir kojomis neliečiant žemės. kamuolys, kaip ir ergonominė kėdutė, neturi porankių, todėl nugarai tas yra sveika. bet svarbiausias momentas yra ne kėdutės pakeitimas kamuoliu, bet pakaitomis abiejų naudojimas – dabar aš vieną savaitę sėdžiu ant kėdutės, o kitą – ant kamuolio. nenustebčiau, jeigu ateityje dar ir 3-ia sėdėjimo priemonė atsiras. darbe sėdėti ant standartinės kėdės man nesinori, nes visur aplinkui vien tik jos – namie, kavinėje, automobilyje.
  • grįžtant apie raumenų sutrumpėjimą ir pailgėjimą, kitas mano labai rekomenduojama priemonė yra keisti sėdėjimo vietą, ypač jeigu sėdima šonu į duris. nuo ilgalaikio tokio sėdėjimo mūsų kaklo raumenys taip pat adaptuojasi, todėl kaklo pasukimas į priešingą nei durys pusė turi mažesnę eigą, t.y. mažiau pasisuka. ir visa tai nuo ilgalaikio sėdėjimo. todėl kas 1-2 metus stengiuosi pakeisti darbinio stalo padėtį taip, kad į duris sėdėčiau priešinga nei prieš tai veido puse.

mes visi siekiame turėti tiesią nugarą ir taisyklingai sėdėti, bet vienos priemonės, dažniausiai, tam nepakanka, o jeigu ir pakanka, atsiranda anksčiau nenumatytų ir neįvertintų savybių, su kuriomis taip pat reikia užsiimti. namie taikomos priemonės yra per trumpos ir aplinkui per daug demotyvuojančių veiksnių, todėl darbas – puiki aplinka tokiems sprendimams realizuoti.

mano rytas prasideda nuo defaultinio periodiškai darbo dienomis nustatyto mobilaus telefono žadintuvo 6:30, kurio niekada negirdžiu. kitas budilnikas įsijungia iš vakaro nustatytu laiku pagal situacija, dažniausiai apie 7:20. tiesa ta, kad be 3-jų snūzų nieko iš to neišeina. dergiuosi kol užsiveda vidinis biologinis žadintuvas ir būtinybė traukti darban. tiesus kelias vonios kambario link ir pirmas veiksmas – karšto kriauklės krano atsukimas pilna eiga ir ėjimas baltos gulbės link. rytais šaltas vanduo nėra mano rankų draugas. sėdžiu, medituoju, budinuosi ir laitveitinuosi. kitas žingsnis, tikrąja to žodžio prasme, ant svarstyklių – kas rytą ir visada. dušas fifti-fifti, tada dantų pasta. nuogas einu inventorizuoti skalbinių kalno ir konfiskuoti apatinių, po kurio seka mankšta ir arbatinio aktyvavimas. aš žinau, kad jis pilnas vandens, nes tokį visada palieku. kelnės up ir porinių kojinių paieška. jungiu lygintuvą ir ieškau baltinių lyginimui. užpilu vienkartinį puodelį vandeniu su bet kokia arbata, dangtelio neuždarau – verdančios nemėgstu. einu prosinti. šakutė medaus į vėstelėjusią arbatą, chaotiškas pamakalavimas ir dangtelio uždarymas. laikas pro duris.

prieš keletą metų buvau kažkokioje it konferencijoje ir ten dalyvavo lietuvos pašto atstovas. jau tada man ta kontora atrodė keista su atminties monitorinimu, bet gal čia tokia jų specifika, kad niekas hardwaro nepyzdintų. anyway, periodiškai jie ieško it grupių vadovų, bet taip įdomiai – truputį ieško, tada pauzė kokios savaitės, ir žiūrėk – vėl ieško tos pačios pozicijos. vasarą, žinoma, visa tai yra px. štai nesenai aš pabandžiau kandidatuoti į vieną panašią poziciją. procedūra standartinė – nusiunčiau cv, laukiu žinių. cv jie išėmė, žinių nesulaukiau. bala nematė to laiško į niekur, bet po kurio laiko atsirado intriga – vėl tą patį skelbimą paleido, spėju, kad iš nevilties. atsirado smalsumas, bet aš tyliai ramiai sėdžiu, geriu alų ir kvėpuoju. keista, bes šį kartą gavau meilą – norime susitikti. no probs, sutarėme datą ir laiką. atvykstu, sėdžiu, laukiu ir galvoju „ką aš čia veikiu“. aš galiu palaukti potencialių darbdavių 10 minučių vėlavimo, nes mano riba yra 15 minučių. neįprastai pasirodė tai, kad susitikau su kitu konkursantu, kuris iš salės išėjo ir palinkėjo man sėkmės. ką aš apie pašto lygį pagalvojau, pasilaikysiu, vis tik, sau. jeigu aš būčiau renkamas į inžinieriaus poziciją, tai dar dar suvokiama, bet kai kandidatuoji į vadovaujančią poziciją, nesinori išgirsti, kad bendravimas turi tilpti į 30 minučių, kai tokia riba iš viso neturėtų būti užbrėžta, net įvertinant tai, kad jų pokalbiai nevaldomai ir neprognozuotai užsitęsia. mano mintys – „ką aš čia veikiu“ (didžiosiomis raidėmis). pakalbėjome, pokalbio vinis buvo tokia, kad projektų vadovu būti aš nenoriu.

viso to reziumė – nuo cv išsiuntimo praėjus 7 savaitėms gavau atsakymą, kad ačiū viso gero. ačiū jiems už tai! – džiaugiuosi, kad neatitikau jų aukštų reikalavimų.

spartus žingsnis ir skubėjimas vytis chaotiškų minčių gausą ant kaktos spaudžia prakaitą, o batai trina koją. greita pietų pertrauka, atstovėta nuobodžioje eilėje prie pilvo dopingo, nerimastingai verčia jaustis kaltu. žinau tą periodą, kai pradeda skaudėti galvą ir savaitės atostogos nieko nesprendžia, nes nėra nei atostogų, o kelių dienų nedarbas nėra poilsis. liftu aš nevažiuoju, kad nereikėtų pasikartojančiai badyti aukšto mygtuko stengiant greičiau judėti, nenoriu eiti greitu žingsniu, nes bėgioti darbe man nepriklauso. tas trečdalis gyvenimo gali būti puikus laikas, bet tik toks jis gali būti tada, kai nėra baimės jį prarasti.

jeigu pramogos trukdo darbui, reikia mesti darbą.

kantrybė ir valia yra nūdienos sveikatos eliksyras, tik žmonės patapę egoistiškai demokratiškais materialistais. nepasisveikinti su bendradarbiu, nes jis pirmas turi tai padaryti. praeiti pro numestą šiukšlę, nes ją išmesti yra valytojos darbas. ir kolegai nėra laiko padėti, nes dar neperskaityta daugelis pramoginių straipsnių internete. todėl darbe mes bėgame nuo bendradarbių ir savęs, bėgame ir nuo problemų sprendimo tikėdami, kad kitą dieną jos bus kitų išspręstos. laikomės oriai ir išdidžiai, nors aišku, kad esame nieko verti povai.

ėjimas skatina kūrybinį mąstymą, kai bėgimas lavina jau esamus įgūdžius.

antrą dieną iš eilės, su vienos dienos pertrauka, man skauda galva. kaip ir viską gyvenime, taip ir šią pasekmę, būtų galima nurašyti klimato kaitai arba kitoms mažai įtikėtinoms teorijoms. laiko galvai prie orlaidės pravėdinti nebuvo, bet jo radosi orlaidei pravėdinti labiau tyrame ore tarp šiųmečių lapų. kai vieni keliavo, kiti lyg gaidžiai kapstė pridergtas lysves ir rodėsi lyg patys nesmirdėtų, nors šūdas lyg ir ne savas. man, kaip ne ekspertui, taip švietėsi.

man rodos, kad viską galima pritraukti prie tikslų siekimo arba tų tikslų nebuvimo, o tai jau galima laikyti tikslu. kiek mes bedažytume žalią žolę, ji vis tiek teptukais neataugs. darbe panašėja, kad tikslas yra nepasiekti tikslo, bet kaip smagu yra žmonėms pakalbėti ir pajusti savyje poeto plunksną. gaila, kad lubos nėra tokios aukštos, galva jiems greitai atsiremia į jas. tai yra taip smagu, kaip nostalgija smėlio dėžei. tikslas dėl skaičių ir priedėlių – geriau, greičiau, daugiau taip pat nėra tiesioji. ta betoninė konkurencija iki kauliukų paralyžiuoja galūnes, o vertės nesukuria.

darbe turiu daug stalčių, didžiausiame apatiniame laikau darbo tikslus ir ten, lyg į pašto dėžutę, metu tuos tikslus. realiausia vieta jiems pildytis. raktelį pamečiau. kitus tikslus paverčiau judriais, kad būtų patogu juos stumdyti, kita dalį – laikau arti savęs prisirišęs prie pavadėlio, kurį vis reikia patrumpinti, nes per daug atsilaisvina.