demokratija

sušikta demokratija, kai visi ponai ir daro ką nori, o kiti, dar labiau demokratiški, iš to pinigą daro ir kvailina tautą. ir panašu, kad tuoj žiniose naujienų bus tik mažuma, o didžioji eterio  dalis bus skirta nusikaltimams ir nelaimėms. demokratinis nihilizmas neleidžia net rankos pakelti priperstam orui nuvaikyti, nes tuoj būsi apkaltintas girtų paauglių psichologiniu smurtu, kurie atvirai visus bybi4i$ šeria, o įstatymai jiems tokie palankūs, kad jų žiaurūs nusikaltimai yra niekis prieš laukuose be teisių ariantį kaimietį. populiaru dabar vairuoti išgėrus, bėgti iš įvykio vietos, nes mol smegenys tuo metu buvo suminkštėjusios, priešintis ir bėgti nuo policijos jau senai nieko nestebina, nes už tai beveik nieko negresia, o pramoga savo chebrai garantuota ir pimpalas dar pailgėja. tautos pragertas jautrumas. o politikai pateisina rinkėjų lūkesčius ir elgiasi kaip tikri kuiliai, o tais pavyzdžiais gausybės rago nepripildyti – kas slapstosi, ką teisia, kas snukį tranko ar greičio matuoklių serialuose vaidina. ir tai, tik gėlytės. žiaurumas keliuose lygiai toks pat kaip ir gyvenime, o dabar baladojami ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, nes tai yra kieta, nes dabar demokratija. belenkur numesti šiukšlę ir kancarą tapo kultūros dalimi, savotišku etiketu. tiesa, mes juk visai nesikeikiame, netgi tie, kurie rusų kalbos nemoka.

mūsų demokratija šūdu tepta, šūdu dar ilgai ir šildysimės, o kojomis įlipę dar ir rankas sugebame išsišūdinti. chuliganizmo sinonimas ta demokrašija.

demokratija – kai piliečiai gali ir nori.

lietuva – demokratinė valstybė (juokas).

nemaišykime, laisvė ir demokratija nėra sinonimai. keletas mano refleksijų demokratijos tema:

  • kapinėse augantys metalinio kapo perimetro saugomi pomidorų ir asmeninių suoliukų darželiai, nors rombai, klombos ir augalų kompozicijos vis dar perspektyvios. su laiku gali atsirasti šuliniai, kebabų kioskai šlagbaumai;
  • jokiu pvm ir kasos aparatais neapmokestinamos bažnyčios primygtinės rinkliavos prieš komuniniu ir kitais proginiais momentais;
  • jau nebe nėščios su vežimėliais per visą tako plotį yra labai svarbios ir reikšmingos personos avėdamos aukštakulniais ir mintančios makiažo kalorijomis, su priverstiniu žaislu joms dar pačioms to nesuvokiant;
  • išrinkti teistą tipą tikint jo 6000 litų mėnesinio atlygio pažadais;
  • „darbas“ darbo biržoje be atlyginimo yra žavingas ir tuo, kad 8 darbo val. per dieną galima skirti nedarbui;
  • žodyne žodžius kaltas, vagis, prievartautojas ir pan. pakeisti vienu – tariamai;
  • nepilnamečiams savo teisių be pareigų žinojimas;
  • teisinis nihilizmas – darbo partijos byla, kedžiai garliavoje. jackaitytės byla veikiau išimtis;
  • lietuvos nepriklausomybės signatarai be lietuvos pilietybės;
  • apsišikę, prisišikę, prisilakstę ir prisilakę seimo nariai;
  • ne tik girti policininkai, bet ir kyšininkai po kamerų objektyvais;
  • teisė nekelti šalies vėliavos tam skirtomis dienomis, o juodą kaspiną parišti iš šiukšlių maišo.

prašau atleisti, kad tiek daug nepaminėjau.

tikrai, mes esame stačiokų valstybė, nors ir turime barclays. bendriniu požiūriu tai nieko neatspindi, tik sukuria papildomas darbo vietas. nesiginčysiu, tai yra gerai. būdami išradingais vienoje ar kitoje srityje, valstybės mastu mes esame atsilikėliai. partinė disharmonija verčia mane manyti, kad esame ožiai ir melžėjai – ožiui paranku ir smagu nuleisti jį laikant karve. greičiausiai būsiu teisus, sakydamas, kad seime mes koncentruojame mūsų visuomenę. beprotiškai kantri veislė, demokratija šikti, bezdėti ir riaugėti. ai, dar bybi4i$ per šokių projektą visus apšerti. nieko naujo, nieko neįprasta, smirdime toliau.

langas į klozetą.

pripažinsiu, kad rytinei mankštai esu visiškai abejingas, kai tuo tarpu važiuoti dviračiu į darbą man patiko. rytiniai privalumai patys sau, bet grįžimas namo patiria rimtų išbandymų, nes piko metu grįžti dviračiu namo – tikrai keblu.

grįžimą dviračiu po darbo dienos sunkina tamsa, nes prasukus laikrodžio rodykles, tiek darbo pradžia, tiek ir darbo pabaiga, būna apgaubtos tamsos. verkių parke šviestuvų nėra, todėl sutemus vienam važiuoti yra ne tik kad nejauku, bet ir pavojinga. be to, norint tamsoje važinėti dviračiu, reikia bent kelių šimtų litų investicijų į dviračio lempas. standartiniai „mirksiukai“ save pilnai pateisina – mirksi jie gerai, bet šviečia apgailėtinai. mano seniau įsigytas sigma blade, kainavęs kone 50 lt, geriausiu atveju tiktų tamsoje rakto skylutei raktui pasišviesti. o net ir turint gerą šviesos šaltinį, pavojaus jausmas parkuose, ar tamsiuoju paros metu retai lankomose vietose, nedingsta.

važiavimas piko metu, tiek šviesoje, tiek ir tamsoje, yra ypač pavojingas, nes dviratininkų dalis vairuotojų nemato arba nenori matyti. vairuotojų skubėjimas, lėkimas, vairavimo kultūros stoka yra tos priežastys, dėl kurių tuo metu važiuoti keliu yra pavojinga. likęs šaligatvis arba vietomis pasitaikantis šaligatvis su dviračių juosta, slepia kitus pavojus:

  • žema pėsčiųjų kultūra netrukdo jiems eiti tose retose, dviračių juostomis pažymėtose, atkarpose. negana to, dažnas iš jų net nesupranta, nei kas yra dviračių takas bei ženklai, nei ko iš jų norima. demokratija viską leidžia;
  • nuvažiavimai nuo šaligatvio per važiuojamąją kelio dalį ne visur yra pritaikyti dviračiams – statūs borteliai kartais verčia sustoti ir nusikelti dviratį;
  • visuomeninio transporto sustojimai yra žudikai, nes iš jų pabyra nevaldoma ir neprognozuojama banda. tai lyg išlietas vanduo, kuris stengiasi per kuo trumpesnį laiką neprognozuojamai užimti kuo didesnį plotą. bandos jausmas valdo.

gaila, bet susisiekimas dviračio takais sostinėje yra tik atkarpomis – nėra nei ištisinio žiedo aplink miestą, nei apvažiavimo. visa tai kartina važiavimą dviračiu.