dvaras

nesportinis-turistinis pasivėžinimas dviračiais yra lygiai tiek pat reikalingas, kiek ir treniruotė, tiek vienas reikalingas sielai, o kitas yra būtinas kūnui.  šiandien užmanytas maršrutas kaunas-vilkija-seredžius eigoje buvo pakoreguotas į kaunas-vilkija-seredžius-veliuona-seredžius-vilkija-keltas per nemuną-zapyškis-akademija-kaunas, kurį įveikė net 10-imt entuziastų. o dabar apie kiekvieną etapą šiek tiek detaliau.

kaunas-vilkija atstumas ~30 km buvo greitai įveiktas, pertrauka miestelyje ant nemuno kalno šlaito ir parduotuvės gėrimų siaubimas. smagu nuo vilkijos stataus ir ilgo kalno nusileisti geru greičiu – vienas malonumas. kelias iki vilkijos nebuvo labai apkrautas, bet eismas jautėsi, dažniausiai važiavome viena vorele.

kelias nuo vilkijos iki seredžiaus neprailgo, nes atstumas nebuvo didelis – apie 15 km. pakeliui aplankėme nemažą kalna prie saulėtekio gyvenvietės.

seredžiuje pirmu dalyku aplankėme maisto prekių parduotuvę ir dviračius laipteliais užsinešėme ant vieno iš seredžiaus piliakalnio – vaizdas iš tiesų gražus, o ir vėjas gausiai pučia. prieš judėdami veliuonos link, smagiai išsimaudėme nelabai šiltuose dubysos vandenyse, kurie puikiai atgaivino oro temperatūrai esant +32 laipsniams šilumos ir nuplovė sūrų dviračių vairuotojų prakaitą.

atsigaivinę patraukėme link belvederio dvaro – kadaise gražus plytinis dvaras su oranžerija ant nemuno šlaito, o dabar visiškai apleistas. aplink dvarą žolė nušienauta, pats dvaras apgailėtinos būklės, nors kabo lentelė, kad xix a. statinys yra saugomas valstybės. nuo dvaro link apačios driekiasi ilgų ir tiesų laiptelių virtinė lyg iš mistinio filmo.

po apsilankymo dvare nusprendžiame aplankyti šalia, už 10 km,  esančią veliuoną – čia taip pat aplankėme šio miestelio dvarą. veliuonos dvaras nė iš tolo neprilygsta belvederio dvarui – didesne medinis namas ir tiek, bet susipažinti vertėjo.

nuo veliuonos mūsų kelias buvo į vilkijoje esantį keltą per nemuną, kuris žmogui kainavo 2 lietuviškus pinigus. grįžimas atgal buvo kitoks, nes priešais pūtė šoninis vėjas, todėl mažiau patyrusiems dviratininkams reikėtų į tai atkreipti dėmesį. vienintelis pasitaikęs žvyrkelis buvo kitoje nemuno pusėje nuo kelto iki pagrindinio plento, gal koks puskilometris. kelias nuo ten iki zapyškio buvo vienas malonumas – visiškai neapkrautas, platus ir kokybiškas, lopų dar nematęs asfaltas – čia važiavome 2-omis eilėmis.

zapyškyje paskutinis sustojimas papildyti maisto atsargas ir traukiame link kauno. dar prieš zapyškį, kur įsiliejome į 140-ą plentą, einantį nuo šakių, eismo sąlygos pasikeitė – siauras kelias ir tikrai didelis automobilių eismas nebuvo labai malonūs. tokia pati situacija išliko iki akademijos gyvenvietės, kuri jau ribojosi su kaunu, su galutine mūsų tikslo vieta.

kelionė buvo pilnai turistinė – lengvas tempas, daug sustojimų, t.y. subalansuota visiems dviratininkams ir tikrai nėra nuobodi, o penemunė yra nuostabi. statistika – nuvažiuota 113,3 km, važiavimo laikas 4:47 val. (iš kauno išvažiavome 11:00, kaune buvome prieš 19 val.), vidutinis greitis 23,6 km/val., maksimalus greitis šioje kelionėje 66,3.

5-adienį vis tik radau laiko nuvažiuoti iki egzotinių augalų parodos „žali horizontai“, kuri vyko raudondvaryje, šalia kauno. raudondvaryje teko ratais pasivėžinti, kol radau raudondvario dvarą, nes rodyklės a nė vienos nebuvo. bilietai nebrangūs – suaugusiems 7lt, o man, kaip studentui bet dar ne pensininkui, kainavo tik 5lt. paroda buvo išdėstyta dvaro oranžerijoje, 3-jose nedidelėse patalpose, o viena iš jų su medžiais ir vandens baseinėliu. pirmoje patalpoje ekspozicijos vietoje buvo kaktusinių šeimos augalai, už kuriuos buvo galima balsuoti prie įėjimo gauta maža kriauklele, o paskutinėje patalpoje vyko balsavimas už gražiausią orchidėją. parodoje buvo eksponuojami sukulentai, kaktusai, orchidėjos, sanpaulijos, vabzdžiaėdžiai.

parodoje dominavo šiltųjų kraštų augalai, t.y. kaktusai, nors nemažai buvo orchidėjų bei sanpaulijų. buvo iš tiesų labai gražių kaktusų:

šis kaktusas man 1:1 žvaigždžių ir planetų observatorija:

buvo ir ne labai gražių kaktusų (panašus į vijoklinį augalą):

auginant kaktusus ne tiks svarbu juos prižiūrėti (na, simboliškai sakyčiau, bet vis tiek reikia), bet ir žinoti jų kilmę:

parodoje, šalia kaktusų, puikavosi pinigų medis, kuris reikalauja tikrai ne daugiau dėmesio nei kaktusai:

štai įdomesnių formų augalai, kaktusų giminaičiai:

radau ir pažįstamų gėlių – tokią gėlytę prieš keletą mėnesių iš kretos parsivežiau, vadinasi aeonium sukulentas:

o štai tie augalai patiko: tokie kaip akmenukai – kampuoti ir storais lapeliais, lyg žaislinės kaladėlės, tik norėtųsi, kad didesni išaugtų:

pasirodo, kad ir naminių berželių būna:

į bonsą man nelabai panašu, bet tebūnie:

tikrasis storalapis „hobbit“ (crassula ovata „hobbit“) aka pinigų medžio oficialus pavadinimas:

štai dar keletas man simpatiškų augalėlių, užmatytų parodoje:

o štai šis augalėlis vienareikšmiškai sulaukė visų lankytojų dėmesio, o ypač fotografuojančiųjų. šeimininkė pasakojo, kad jį maitina mažomis musytėmis ir vabaliukais. augalas iš tiesų gražus, tik labai jau mažas:

parodoje buvo galima pasigėrėti ir orchidėjomis:

o kad tuščiomis rankomis negrįžti, reikia ir save palepinti lauktuvėmis po 5lt (pachyveria ir adenium obesum star of yellow dream) kiekvienas:

o dabar pats laikas naujuosius gyventojus iškraustyti į padorius vazonėlius.