dviračių maratonas 2011

norom-nenorom ir dar visai netikėtai, kelionę kaunas-jurbarkas-šakiai-kaunas iškeičiau į vilniaus asmenines lenktynes laikui „aplenk laiką“, paskutinį plento maratonų taurės 2011 etapą. situacija gavosi labai kurioziška – save buvau nuteikęs sekmadienį pasivėžinti virš 200 km savo gimtojo miesto, jurbarko, vietovėmis, bet akis užkabino „aplenk laiką“ starto sąrašas, kuriame radau ir savo pavardę – trauktis jau nebebuvo kur. pasirodo, kartais yra visai naudinga iš anksto užsiregistruoti ir susimokėti už visus etapus simbolinę sumą, kad vėliau dėl to netektų nagų graužtis.

sporto renginys vyko netoli kenos miestelio, ~25 km nuo vilniaus. šios varžybos man patiko, nes čia buvo galima išmatuoti tikrą dalyvių fizinį ir sportinį pajėgumą, nes varžybos vyko ne kartu išleidžiant dviratininkus, o kiekvieną atskirai, kas minutę ir ant rato čia jau nebepasėdėsi. važiavimo distancija 15 km, t.y. 7,5 km į vieną pusę ir apsisukus tuo pačiu keliu atgal. kelias superinis, jokių duobių ir nedaug kelio lopymo, todėl riedėjimo kokybė man labai patiko. pats kelias nebuvo nuobodus, apsuptas miško, su vingiais, kalniukais ir nuokalnėmis bei vėju. man patinka, kai būna vėjuota, nes tada jauti, kad dirbi/reikia dirbti.

preliminariais rezultatais dabartiniame stovyje aš esu patenkintas, slaptus savo siekius įvykdžiau, na o per žiemą norėčiau įgauti geresnę formą. 2011 m. sporto sezonas uždarytas, o laisvalaikio sezonas tęsiasi toliau!

kadangi šiais metais vasara buvo su$ikta, tai oras dviračių šventėje vilniuje buvo atitinkamas. dviratininkų sporto grupė vandens gavo daugiau nei reikia, nes daugiau nei pusę varžybų lijo kaip iš kibiro, kas mušė vidutinį greitį ypatingai slidžiuose posūkiuose, o balų liūnai didino važiavimo pasipriešinimą. tokios varžybos buvo ir savotiškai įdomios, kitokios nei dažniausiai įprasta. keletas mano apibendrintų įspūdžių iš šios plento varžybų šventės:

  • šį kartą savaitę prieš varžybas nevartojau jokio alkoholio 🙁
  • vandens buvo sočiai – lijo kaip iš kiauro kibiro, vėjas palei upę nebuvo mažas, o šlapios gedimino pr. grindinio trinkelės buvo lyg čiuožykla plonoms dviračių padangoms. posūkiuose iš arba į trinkelėmis grįstą dangą tekdavo ženkliai sumažinti važiavimo greitį, kad sugebėti išimti posūkį, o važiavimas gedimino pr. pradžia nuo seimo rūmų buvo ypatingas, nes nedidelėje įkalnėje galinis ratas kasdavosi ir slidinėdavo. daugelyje tiesiųjų, ypač upės g., buvo balų plantacijos, kad tikrai ne nuodėmė buvo apie baidares ir irklus galvoti.
  • praeitų metų svajonę-tikslą įvykdžiau ir dalyvavau su plentiniu dviračiu, su kuriuo dalyvavimas plento varžybose buvo visiškai kitoks, nei su ne tam pritaikyta važiavimo technika.
  • per tokį lietų nebuvo karšta važiuoti, o šilto vandens buvo sočiai iš priešais važiuojančio varžovo galinio rato, tad akiniai, kaip ir visada, buvo nepamainomas varžybų pagalbininkas.
  • važiavau su grupe, kuri tikrai šauniai mynė, nors vietomis atrodė, kad tinginiavo. pateisinama, kai vienas ar keli veda, o kiti sėdi „ant rato“. o norėjosi šiek tiek didesnio važiavimo greičio.
  • mano numeris buvo 115, lyginant su praeitų metų 110-u. tas šį tą sako.
  • uždusau – ne, pompa – ne, jėgų trūkumas -taip, traumos – taip, mažai treniruočių – taip. jaučiu, kad dar turiu potencialo.
  • liūdniausia dalis – pavedė dešinės kojos trauma (kairė važiavo su girnelės centravimo įtvaru), nusiėmiau 8-ame rate. spidometras tada rodė 57,7 km ir 38,1 km/val. vidutinį greitį.

sveikata – pirmoje vietoje, o renginys buvo įdomus, šaunus ir man tikrai patiko.

reklamos šiais metais vilniaus maratonui netrūksta, nes informacijos kanalai užkimšti taupkasės reklama ir kvietimu dalyvauti. reklama savo padarė ir į dviračių plento maratoną užsiregistravo beveik 4000 dalyvių, o organizatoriai suskubo iš anksto dalinti startinius varžybų paketus. kad ir kaip bežiūrėčiau ir lyginčiau su praeitų metų paketu, šiemetinis yra apgailėtinas. pagrindinis renginio rėmėjas bankas swedbank į vokelį nuo savęs nieko neįdėjo, net reklaminio šlamšto. o startinio paketo turinys štai toks: be privalomų starto numerių, laiko matavimo daviklio, sąvaržėlių ir tvirtinimo instrukcijų, įdėtas vienas reklaminis lapas ir dovanų kuponas 10 lt kojinėms įsigyti, kurių kaina prasideda tik nuo 38 lt. mėgėjai, mačiau, dar parox maišelį gavo – nuostabus banko rėmimas.

praeitais metais startiniame pakete buvo energetinis gėrimas, atstatomasis tepalo mėginėlis kojoms, nuolaidų kortelė kurui emsi degalinėje ir dar kažkas. dabartinis rėmimas be to, kad yra ypatingai skurdus, dar trenkia ir dalyvių įžeidimu.

džiaugiuosi, kad buvo suorganizuotas toks renginys, bet savo pačių klaidų ateityje kartoti nereikėtų, nors dviračių maratonai lietuvoje ne pirmus metus yra organizuojami. pasidalinsiu savo pastebėjimais ir nuomone ir norėčiau, kad ateityje organizatorių klaidų būtų kiek įmanoma mažiau.

pliusus aš mačiau štai tokius:

  • labai gera trasa ir kelio danga, kelios likusios duobės buvo sutvarkytos, danga nuvalyta, o pati trasa labai patiko – nenuobodi, bet smagi;
  • nusisekęs nuostabus oras – saulė ir šiluma (organizatoriai čia nė prie ko).

neigiamų dalykų buvo ženkliai daugiau:

  • kelias turėjo būti užtvertas nuo 8:00 ryto, bet 8:30 dar net kelio užtvarų nebuvo, o 9 val. dar pavieniai automobiliai važinėjo;
  • atsiimti numerius teoriškai buvo galima nuo 8:30, bet 9 val. palapinėse dar vyko neaiškūs ginčai, o laukiančiųjų eilė vis didėjo;
  • starto tiesiojoje kas pirmesnis, tas gudresnis – vilniaus maratone buvo bent minimalus rikiavimas pagal eilės numerius, kurie čia buvo dalinami pagal pavardę;
  • startas vyko gerom 5 minutėmis anksčiau;
  • sporto grupėje starto iš tiesų ir nebuvo, nes nebuvo šūvio – pradėjo važiuoti dviratininkai, vieni šaukė, kad faltstartas, kiti – kad važiuokite. visiškas chaosas, kol galų gale pradėjo ir visi gale stovintys važiuoti, gerokai atsilikę nuo savo nelegalių priešininkų;
  • vanduo dviratininkams atsigaivinti buvo pilstomi į vienkartinius popierinius indelius, kurie numesti į gatvės kelkraštį, vėliau buvo renkami, plaunami ir vėl naudojami (žiūrovų informacija) kitiems dalyviams vandeniui tiekti (!!!);
  • tarp grupių starto europos pr. sėkmingai važinėdavo autobusai į kauno botanikos sodą (žiūrovų informacija), tad toje vietoje organizatorių nebuvo užtikrintas dviračių maratono dalyvių saugumas;
  • mėgėjų grupės startas virto parodija, joje startavus toli gražu ne mėgėjams ir po jų važiavimo nemažai daliai organizatoriai net neleido apsukti paskutinio 4-o rato, todėl visi jie yra laikomi kaip nebaigę trasos, nors taisyklėse buvo visai kitaip parašyta. nusivylusiųjų buvo daug, o kai kurie dėl savęs važiavo 4-ą ratą;
  • visose grupėse mažiau nei numatytą ratų skaičių apvažiavę dalyviai negali sužinoti savo laiko, kaip kad buvo vilniaus maratone 2010-aisiais, nors visi važiavo su davikliais – gaila jiems tų laikų ar kaip? atsirado laikai, tik dalyvių eiliškumas neatitinka tikrovės, nes vieni pravažiavo didesnį ratų skaičių, o kiti – mažesnį. gaunasi taip, kad mažiau ratų ir lėčiau važiavęs dalyvis, reitingų lentelėje stovi aukščiau už greičiau važiavusius. daro ir nedadaro iki galo.

pasigedau policijos – jos niekur nemačiau, nors jos gal ir nereikėjo, bet man trūko saugumui užtikrinti, ypač ties kiekviena kelio užkarda girdint vairuotojų keiksmus. greitosios medicinos pagalbos ekipažas buvo tik (net?) vienas. verta pagalvoti apie norintiems pasiplėšyti trumpesnę nei 10 ratų distanciją.

liko savaitė iki šiųmečio dviračių maratono kaune, tad kada išbandyti trasą, jeigu ne dabar. nors vilniuje ryte ir lijo, iki kauno visas kelias buvo apsiblausęs, bet nelietingas, kelio danga sausa, o temperatūra lauke buvo +17 laipsnių šilumos. savo mokslų dėka susivėlinau, tad kaune buvau ~17 val. štai ir mano įspūdžiai. iš pradžių apie trasą.

iš debesų išlindusi saulutė, nedidelis automobilių eismas – visa tai žadėjo gerą laiką ant dviejų ratų. vanduo lyg gyvybės eliksyras, pasiėmiau net 2 gertuves, sumoje 1,7 litro skysčių, kurių buvo nei per daug, nei per mažai – pats tas. pradėjo nuo oficialaus starto – aludė „kaunakiemis“, nors prieš užkylant ant naujojo tilto per nemuną, važiuojamojoje dalyje kiek toliau viena nuo kito nutolusios 2 nemalonios duobės, esančios arčiau viaduko krašto, todėl varžybų metu sunkiai išvengiamos. iki jų – viena iš nedaugelio vietų, kurioje minu atsistojęs. viadukas per nemumą lengvai išgaubtas, turi nedidelę įkalnę ir malonesnę nuokalnę, kurioje galima paspausti pedalus. nepamišiu paminėti, kad kaip ir numaniau, čia gerai švilpia vėjai visais gyvenimo sezonais.

pasibaigus viadukui trumpa ir neilga įkalnė, kuri mane priversdavo 2 bėgius numesti, bet po to, prieš patį kalną, seka nuolydis, kuriame vieną bėgį kompensuoju ir juo. pati įkalnė nėra sunki, bet atstumu ir savo nuolydžiu gerai sunkianti jėgas. tuo pačiu bėgiu kylu iki jos posūkio, kuriame ten vėl lėtinti apsukas. įkalnės statumo laipsnis toks, kad atsistojus minti neapsimoka, nors norėtųsi, o sėdint ne vienas bėgis per lėtas, o kitas – per sunkus.

viršus jau matomas ir likus 5-7 elektros stulpų iki viršūnės, užsimetu aukštesnį bėgį ir valios pastangų dėka didindamas greiti atsiduriu prie šviesoforo, kurį šiandien man norėjosi tik prakeikti. iš 10-ies ratų, kuriuos šiandien įveikiau, berods tik 4-as buvo toks, per kuri vos vos spėjau pralėkti. visi kiti ratai buvo žalio šviesoforo signalo laukimas ir nesvarbu, ar lėtinau greitį, ar greitėjau – šviesoforas man kišo koją.

viršūnėje, kairėje pusėje besitęsiant naujiems daugiabučiams, tęsiasi nedidelė įkalnė, bet labai nedidelė – joje taip pat galima greitai važiuoti, o pasibaigus namams seka nedidelis ir ilgas nuožulnumas – čia jau būtina spausti. apsisuku prie veiverių g. esančio šviesoforo, iki kurio seka nedidelė įkalnė,  ir minu toliau. apsisukus tenka minti atsistojus. ši vieta man tinkama gėrimams atsigaivinti, nes greitis kritęs ir važiuoti tenka trumpa nuokalne prieš ilgesnę nedidelę įkalnę.

kelias tiesus, greitai pasiekiamas įkyrusis šviesoforas, nuo kurio seka riedėjimas nuokalne. su mano hibridu ir galine kasete mano išspaustas maksimumas tesiekia tik ~52 km/val. – daugiau nė per kur. geriausią riedėjimą žemyn fiksavau 7, 9 ir 10 ratuose. su plentiniu dviračiu ši vieta įveikiama ~60 km/val., o man patiko tai, kad labai greitai žemyn nenusileisi, nes taip pat visur skersai pučia vėjai, o ir pati nuokalnė nėra tokia ilga kaip iš žemėlapio atrodo.

rimtas posūkis žemyn ir lindimas po viaduku. čia svarbu per daug neįsibėgėti ir suvaldyti savo vairuojamą technika, taip pat svarbu sukant dešinėn pusėn nepasikabinti ant žalių kelio turėklų. teisingas kampų išėmimas čia groja. daug maž neutralus kelias iki kito šviesoforo su minkovskių g. 180 laispnių apsisukimas, mynimas atsistojus ir įkalnė užkilimui ant tilto per nemuną. prie užkylant ant tilto dar viena nemaloni kelio duobelė, kurią verčiau aplenkti.

grįžimas nemuno tilto man dar viena vieta atsigaivinti gėrimais. tilto apačioje staigus posūkis dešinėn nuo jo nusukimui. čia reikia atkreipti dėmesį į viduryje kelio esantį slidų šulinio dangtį, kurio bandymas didesniu greičiu posūkyje įveikti gali baigtis nevaldomu slydimu. geriau ratą sukti asfaltu.

įvažiavimas į karaliaus mindaugo pr., trumpa atkarpa ir posūkis dešinėn, prasidedant užkilimui ant tilto – mynimas atsistojus. štai ir įveiktas vienas velomanijos kauno maratono 2011 ratas.

pojūčiai, savijauta, mintys ir aplinkybės. pirmi 2-3 ratai man nėjosi, posūkius išimdavau bet kaip, muisčiausi. vėliau įsibėgėjau ir nuotaika pakilo. pirmąjį ratą įveikiau 31,8 km/val., greičiu, visus ~31,2. keista, bet visus ratus pramyniau labai stabiliu greičiu. nuo pirmųjų ratų mačiau besivėžinantį liną iš maratono organizatorių, man link pabaigos sukant ratus, pastebėjau ir barzdą su gyčiu bei kitus pažįstamus velomanų veidus. važiuojant paskutinius ratus jaučiau suintensyvėjusį brangiu kuru važinėjančių ir namo grįžtančių kauno gyventojų automobilių eismą – pora valandų ankstesnio važiavimo būtų buvę pats tas. trasa man tikrai patiko, nėra monotoniška ir yra vėjuota. aš mėgstu įkalnės, tad apie šią galiu pasakyti tik tiek, kad jai įveikti reikia šiek tiek smarvės, o ji mane įveikė, nes ji man kiek per ilga (arba aš per silpnas). laikas buvo tiesiog fantastiškas, kaip ir mano savijauta – jėgos manęs neapleido, tik link pabaigos nugarą paskaudo. labai patiko.

pabaigai mano matavimai – įveikiau 10 ratų, 79,13 km, pilną maratono trasą, važiavau 2:35 val., vidutinis greitis 31,0 km/val., maksimalus greitis 52,4 km/val.

ir visai pabaigai lengvas pokalbis su velomanais ir jais prijaučiančiais, zulinančius padangas trasoje ir besiruošiantiems varžyboms.

keletą foto dar galima rasti čia.