dviratis

ką gi, šį sezoną nukaliosinau 299 valandas – galima sakyti įpusėjus sezonui. not bad, žinant, kad per visus 2017 metus prisukau 340 valandų. viso labo. kaip aš jaučiuosi? – gal optimistiškai, nors koja vis dar neina. pamenu, anksčiau per varžybas įkalu vieną, kitą kartą ir „draugai“ nusikrato, o dabar nei įkalti eina, nei nukratyti. ta linkme ypatingai dirbu antradieniais, nes minu hiit’ą. jaučiu, kad tas padeda, bet jaučiu, kad koja neina. visai nesenai problema buvo startas – dabar bent pirmas minutes neišplaukiu, bet išplaukiu ant kalniukų. džiugina, kad bent ne pirmuose. grįžtant prie valandų, tikslingas darbas duoda savo rezultatus. atsisakiau visko, kas man patiko – bėgimo, skvošo, riedučių, irklavimo ir crossfit’o. liko 3: ėjimas, dviratis ir dviratinis irklavimas varžybose. šį sezoną noriu atidirbti, ką ir darau. ne vienas, su konsultantu. sezonas įpusėjo ir 8 varžybos jau apturėtos. šiandien buvau pasiremontuoti – teks perdažyti kėbulą, senas rūdis išgyvendinti. strava su stravistix rodo stagnaciją, tad reikia dar įkalti. matomai alaus šį kartą.

užpraeita savaitė buvo sunki, nes daug myniau, hiit’inau ir leidau laiko ant dviračio. praeita savaitė buvo panaši, tik intensyvesnė – save lesinau kiek galėjau ir kiek leido blaivus protas. žinau, kad galėjau daugiau, bet jau ir taip tą savaitė buvo didesniu valandų kiekiu nei ispanijoje. buvo momentų, kai vos grįžau namo ir griuvau miegoti. buvo, kai ilgai ariau viršvalandžius ir trūko miego. bet buvo smagu, nors tos sunkios sunkios savaitės pabaigoje dalyvavau mtb varžybose ir koja nelabai ėjo, bet tai buvo investicija į formą. šiais metais ne vienas daug laiko praleido kažkur šilčiau rinkdamas kilometrus, tad mano suminti 2000km akis bado lyginant su kitų 4000-5000km. aš nė kiek nenusimenu, nes šį sezoną man viskas dar prieš akis. tad kad nesirgti ir neatgulti į patalą, po 2-jų nusilesimo savaičių reikia pailsėti. galvojau apie 10val. per savaitę ribą, bet poilsiui užteks ir 5-ių valandų. lengva mankšta į darbą pirmyn ir atgal, lengvas pariedėjimas kažkur į mišką vakare ir gana. noriu minti, bet nereikia. todėl laiko gausybė atsirado, kurį galėjau skirti įvairiems geriems dalykams. ir net alaus per daug neišgėriau. lengva poilsio savaitė – atgaiva kūnui ir sielai. rytoj varžybose druskininkuose, todėl sėdžiu gamtoje, geriu arbatą ir kepu mėsytę. nes taip norisi. ir kai gerai jautiesi, varžybose irgi viskas būna puikiai.

buvau suplanavęs imti juodšilių duatloną, normaliai ir pilną – bėgti, minti ir vėl bėgti, bet likimas pakišo koją. koja jau šiek tiek apgydyta, mynimui beveik netrukdo, tai su kolega bėgiku nusprendžiau sudalyvauti estafetėje. kadangi bėgti aš negaliu, tai man teko minti. nors praeitais metais praleidau šias varžybas, bet prieš tai 2 metus dalyvavau, tai ir šį kartą tradicija buvo savo eiga numinti iki vietos ir grįžti atgal – valanda pirmyn ir valanda atgalios, neskaitant pačių varžybų. oras šiandien buvo na ne tas žodis koks šaltas – važiuojant termometras rodė šilčiausią +3 laipsnių šilumą, o vėjas savęs netaupė. varžybų išvakarėse buvo lengvas tempo 3 valandų saulėtekyje mynimas ir dar valanda transportavimuisi namai-darbas-namai, taigi vakare nulūžau greitai ir be dejonių. negana to, saulėtekyje irgi buvo kiek per vėsu mano apsirengimui. taigi iš vakaro padarius mynimo apšilimą, ryte su kolega dviratininku vėsiai numynėme į duatlono starto vietą.

startas duotas, laukiu savo porininko. koja medinė, guminė ir dar ledinė. išminu į trasą. organizmas reaguoja keistai ir nestabiliai – pavarą lyg išsuku lyg ir nelabai, plaučiai kažkaip buksuoja, koja nesisuka, tempas svyruoja, nėra dinamiškumo ir pan. nėra ko norėti, kai šiais metais esu numynęs tik 60 valandų, kai prieš mėnesį savaitę pamyniau ispanijoje ir prieš varžybas 2 savaites lietuvoje. o kur dar kojos trauma ir savaitė visiškai be jokios fizinės veiklos. taip pat akivaizdus varžybinių kilometrų trūkumas ir organizmas nėra adaptuotas tokiems krūviams. ištvermė dar pusėtinai – valandai užteko, bet dvejoms – abejoju. bet tas 2 savaites vidutiniškai renku po 12 valandų mynimo 5 kartus per savaitę. atrodo įkvepiančiai.

pradžia

trumpa ta kažko stovykla, kai atvažiuoji savaitei su trupučiu ir iš tų dienų dar 2 išbrauki dėl kelionės pirmyn ir atgal. per trumpas laikas tokiems pinigams išleisti, tad jeigu trenktis čia, tai ne trumpiau kaip 2 savaitėms. mynimas gerai, jeigu ne audra ar uraganas, bet vakariniai alkoholio vartojimai, nors ir su miela kompanija, sekina labiau nei pačios treniruotės, o ir kuria vien nuostolį, o ne naudą. viena kita knyga šioje apelsinų respublikoje yra tinkama alternatyva alaus dusinimui ir kepenų naikinimui. nors lietuvių tuo metu buvo bent 20 piliečių, visi mina su savo draugais ar kolektyvais, sau patogiu laiku ir su savo kolegiškai asmeniniais plepalais, todėl nereikėtų tikėtis, kad iš dangaus čia nukritus, bus miškas rankų norinčių kartu paminti, nebent esi profesionalas. taip ir mes mynėme savo mažoje kompanijoje, su savais juokeliais. keli šios kelios kelionės aspektai, kuriuos aš įsisąmoninau:

  • jeigu vykti, tai bent 2 savaitėms;
  • maitinimas pigesnis gyvenant apartamentuose su virtuve;
  • 2 skrydžiai lėktuvu ir bent 100km automobiliu yra blogis;
  • dviračio gabenimas su persėdimais yra didelis nepatogumas ir galvos skausmas;
  • plentinio dviračio nuoma savaitei už 125 eurus yra tikrai geras variantas;
  • skrydis per londoną yra laiko gaišinimas.

viską sudėjus, kitais metais planuoju į italiją – vienas nebrangus tiesioginis skrydis ir tik keliais laipsniais vėsesnė temperatūra.

nors 4 dieną esu ispanijoje, denia kaime, bet vis dar nedaeina kur čia tas dviratininkų rojus. lyginant su prancūzija čia yra visiškai kitaip. pradedant nuo to, kad atsibelsti iki šio pasaulio krašto reikia su 2 persėdimais, kas man truko 2:40 + dar 2 valandos ir 100km automobiliu, o tai reiškia daug laiko, daug laukimo laiko oro uostuose ir daug įtampos lėktuvams vėluojant, nes būtinai kas nors streikuos ir lėktuvai vėluos. net ir beveik 5 valandos kratymosi lėktuve atima sveikatą ir nuotaiką. denia, tai vietinė palanga, dviratininkų kaimas, nes dviratininkų čia tikrai daug. žiūrime, ką turime atmetus 2 gyvenimo dienas atskristi čia ir grįžti atgalios namo. tolerancija dviratininkams čia pagirtina, nes jautiesi asfalto dievu, temperatūra kovo mėn. irgi džiugina – vietoj lietuviškų +2 ir šlapdribos, čia +25 ir kaulų tai nelaužo. kai mūsų žvilgsniai atbukę nuo obelų ir obuolių, tai šiame regione dominuoja apelsinai ir apelsinai su šiek tiek greipfrutų ir visai mažai citrinų, kurių nenusiskinti minant dviratį lietuviška širdis neleidžia. keliai lygūs, asfaltas geras, tik dažnai vėjuota, bet užtat saulė šviečia – vienas malonumas minti, bet kad vertėtų dienos kelionės – abejoju. mano dienotvarkė čia tokia: minti, bėgti, miegoti, minti, vakarienė, alus. paskutinįjį ne prošal būtų prakeisti, bet jei esi su kompanija, imunitetas tam tampa labai silpnas. aš darbe tiek nedirbu, kiek čia reikia sportuoti: 2-3 valandos dviračio, tada 1+ valanda bėgimo, 1 valanda recovery miego ir 1 valanda recovery mynimo. vakare maistas ir labos nakties. sekina, alina, o po 2 dienų koja vis dar neina, bet ir naivu po tiek laiko kažko tikėtis. nesvarbu kokios, bet 2 treniruotės per dieną jau yra nevaikiškas užsiėmimas, reikalaujantis fizinių pastangų ir vidinės motyvacijos. šiandien minant kažkas plaukė, kažkas pulso limitus mušė, bet visi pasikolioję liko patenkinti važiavimu. stovykla tęsiasi, tik norisi ir į aplinkines apylinkes pažiopsoti, o ne vien minti galvą nuleidus ir kartais bėgti išpiltam prakaito.

toliau