fail’ai

keletas susikaupusių fail’ų ir apie tai, kaip mūsų verslininkai nenori klientų.

  • kadaise visai nesenai priverstinai domėjausi mokipay paslauga. įdomi naujovė, bet jau apsupta neigiamų gandų ir paskalų – nieko keisto, kad vėl kažko nepasidalino. kaip ten bebūtų, bet mokipay dar lyg ir veikia, bet su tokiu elgesiu tai kur kas labiau stebina. mano tikslas buvo išsiaiškinti paslaugos sąlygas ir kainas įmonėms ir jeigu jos priimtinos, prie bankinių kortelių terminalo turėti dar vieną galimybę atsiskaityti per mokipay sistemą. mano skambutis informacijos telefonu baigėsi tuo, kad su manimi „šiandien arba rytoj susisieks“. praėjo 2 tylos savaitės. pakartotinis mano skambutis ir tas pats vyriškas balsas vėl pažadėjo, kad „šiandien arba rytoj su manimi susisieks atsakingas asmuo“. 2 savaitės vėl buvo tylios ir tai neįpūtė man noro bandyti loteriją trečią kartą.
  • nors paskutiniu metu omnitel atnaujino išankstinio mokėjimo kortelę ežys ir , mano galva, į teigiamą pusę pakeitė kainodarą, bet ežio vartotojai gali galą gauti norėdami ją papildyti. prie rinkoje esančio išskirtinumo, kad ežio kortelei negalima nusipirkti papildymo kvito, jo nepririšus prie konkretaus vartotojo, daugmaž visi priprato, bet kai ją reikia papildyti, tai čia mirtis alyvose (o dabar jau ruduo). iš ties mažai ežių vartotojų turi sim kortelės identifikacinę kortelę su brūkšniniu kodu, skirtą papildymui, nes ir be jos piniginė pilna nuolaidų kortelių. ne paslaptis, kad toje ežio papildymo kortelės brūkšniniame kode yra, berods, paskutiniai 11-a sim kortelės skaitmenų. tai štai, dauguma imk ir maxima prekybos centrų iš sim kortelės be bėdų sugeba papildyti ežio sąskaitą. statoil degalinių operatoriai turi instrukcijas, bet nemoka jomis naudotis, tad ir sąskaitos papildyti negali. orlen lietuva degalinėse, anot operatorės, iš viso nėra galimybės ranka suvesti sim kortelės skaičius, galima tik skenuoti brūkšninį kodą. apmaudu. vien per degalinių tinklus kiek omnitel praranda mokėjimų, nes tokioje situacijoje man norisi tik pildyk’ą nusipirkti.

yra tokia lietuvos dviračių sporto federacija (ldsf), kuri kartais kažką suorganizuoja. dėl to „kartais“ matomai ir gaunasi tik „kažkas“. o gi istorija štai tokia: federacija organizuoja lietuvos plento čempionatą, kuriame vietos atsirado ir veteranams (čia tie, kuriems virš 30-iems metų). pateikiama ir tokia informacija:

užsiregistravę internetu atvyksta: 2012-06-22 iki 15:00 į starto vietą ir prie teisėjų stalelio pateikę sveikatos pažymą, pasirašę, atsiima starto numerį ir gauna informaciją apie starto laiką.

starto vietoje buvo šiek tiek po 14 val., kad be streso ir eilių atsiimčiau starto numerius ir gaučiau reikalingą informaciją. tokių kaip aš stoviniavo ne vienas, o nei teisėjų, nei jo stalelio horizonte nesimato. laukiame. 14:30 vis dar laukiame. kažkas su kažkuo susiskambino ir atsirado informacija, kad teisėjų stalelis tuo metu dar valgo ir atvyks tik pasimaitinęs. čia mane ir pamušė – visas būrys, kad nepavėluotų, atvyko į vietą atsiimti numerių ir negana to nieko nepešę dar turi nežinia kiek laiko palaukti, kol valdininkai paės, o ne pavalgys. mano vaizduotė per menka įsivaizduoti, koks didelis yra jų uždėjimas ir pochuizmas ant visų laukiančiųjų.

prieš 16 val. atsirado mėlynas mikriukas, visi iš karto sujudo link jo. kaip parašyta aukščiau, niekur man pasirašyti nereikėjo, o medicininės pažymos paprašė, pavartė ir grąžino atgal. mane aptarnavo 2 moterys – viena numerių ieškojo, kita sąrašuose kuitėsi. gavau 2 numerius. gal visiems kitiems natūraliai nuo gimimo yra žinoma, kad atskiro starto varžybose reikia segti tik vieną numerį ant nugaros, o grupinėse – jau abu, ant nugaros ir dešiniojo šono. aš to nežinojau, instrukcijų niekur nebuvo. paklausiau kitų dviratininkų, paaiškino. gavus numerį mano pirmas ponių klausimas buvo – kaip ir su kuo prisisegti? atsakymas vertas valdininko vardo:

čia ne mūsų reikalas, tavo pačio problema.

akimirkai praradau pusiausvyrą. į dantis gavau starto lapą, kur mano startas už 15 minučių. čia stipru. lekiu persirengti, dviratį susitverti ir žiogelių numeriui ieškoti – čia sakau ačiū panevėžiečiams už pagalbą. pasiruošiau, dar liko šiek tiek laiko, sukiojuosi prie starto tiesiosios, kai pribėga vienas pilietis ir klausia manęs, ar man nereikia čipo (magnetinio daviklio). iš kur man žinoti, reikia man jo, ar ne, kai niekas nei man jį davė, nei informavo, kad toks turi būti. rado mane pagal sąrašą, prie dviračio prisegė daviklį ir štai jau mano starto laikas.

kelias šiauliuose tilžės gatve nėar lygus, bet ir ne duobėtas. minu 170 pulsu per balas ir lietų. policija vienoje sankryžoje nesuvaldė sunkiasvorės, tai ji man beveik kelią užtvėrė. išsisukau. finišavau šlapias, be kritimų ir tuo patenkintas. nori grąžinti čipą, norinčių paimti nėra, nes „o rytoj nevažiuosi?“.

gerai, kad visa tiesioji buvo gerai saugoma policijos ir žmonių su ryškiaspalvėmis liemenėmis, nors vienas jų automobilis sugebėjo kitiems pastoti kelią, kad net dviratininkui teko jį apvažiuoti.

nuo pat pradžių ore tvyrojo neaiškumas, vėliau chaosas. su vienais ir su kitais pakalbėjus, jiems toks lietuvos dviračių sporto federacijos renginių organizavimas yra gerai žinomas, tik kas kartą jie vis naujai nusivilia.

sekmadienį grupinėse varžybose nebevažiuosiu, nes nėra motyvacijos, o ir dviratininko batai yra kiaurai šlapi ir nespės išdžiūti. tokio prasto renginio organizavimo dar nebuvau matęs ir patyręs. fail.

aš visais būdais stengiuosi išvengti susitikimo, bet kartais tiesiog esu priverstas tvarkyti įmonės reikalus su omnitel. nesiseka man su jais, nesisekė ir šiandien. štai kaip viskas atrodė.

j.jasinskio g. nėra nemokamos automobilio parkavimo vietos omnitel salono klientams – nemaloni smulkmena, bet išsprendžiama. įėjus į saloną matau vieną konsultantę ir eilių reguliavimo įrenginį – paspaudi mygtuką ir išlenda eilės numerėlis. suglumau, savo kategorijos neradau, taip pat neradau ir mygtuko verslo klientams, kurio man, kaip vip verslo kliento atstovui, norėjosi rasti (omnitel įmonės mobilaus ryšio atstovą paskiria kaip vip klientą). tiek to, gal buvau šiandien išsiblaškęs, jau ruošiausi spausti bet kurį mygtuką, kad tik eilės numerį gauti, bet salės tolumoje pastebėjau dar vieną konsultantą už stiklinę sienos. durys buvo praviros ir man pasiteiravus, ar čia aptarnauja verslo klientus, gavęs teigiamą atsakymą prisėdau priešais. šiandien mano misija buvo paprasta – reikėjo naujos sim kortelės naujam vartotojui. deja deja, lyg tyčia konsultantei buvo pakeistas darbo kompiuteris, kuriame nebuvo reikiamų programų mano norams įgyvendinti, o prisėsti prie kito ir tai sutvarkyti ji negalinti, nes anot jos, ji yra „pririšta“ būtent tik prie savo kompiuterio. laikas eina, nuotaika genda, kantrybė senka. iš konsultantės pokalbio su pagalba supratau, kad tai ilgam. buvo ir teigiamų dalykų – konsultantė man pasiūlė kaip variantą, kad visus popierius ir pajungimą atliktų kitas konsultantas iš veikiančios darbo vietos. mes sutarėme, kad aš gaunu sim kortelę, o ji man numerį ir sąskaitą-faktūrą atsiųs elektroniniu paštu. deja, diena baigėsi, o kortelė vis dar neaktyvuota, numeris neveikiantis, o elektroninės žinutės taip ir negavau. štai tokia ta omnitel kokybė.

prie to pačio paminėsiu ir naują ežio propagandą – užsiregistravus internetu ir praėjus daugiau nei 2-iems savaitėms, užsakytos nemokamos ežio kortelės taip ir negavau, nors buvo žadėta pristatyti per savaitę.

ilgai brandintas prisėdimas, lydimas ypatingo nepasitenkinimo. dviratininko akinių būtinumo įrašas buvo nedrąsi įžanga išsakyti nusivylimą uvex dviratininko akiniais. palyginsiu 2 mano turėtus uvex gaminius – paprastesniu ir pigesnius uvex sgl 101 ir brangesnius uvex radical pro.

  • pirmieji mano naudoti akiniai – sąlyginai nebrangūs uvex sgl 101, vidutiniškai kainuojantys apie 150 litų. lengvi, paprasti – atrodo, kad nėra prie ko prikibti. po ilgalaikio naudojimo keičiant vientisą stiklą, kurį ilgą laiką laikiau privalumu lyginant su atskirais stiklais, pradėjo dėvėtis net stiklo uždedama guminė juostelė, kur man atlaikė tik vieną sezoną. lietuvoje keičiamos antnosies gumomis pardavėjau neprekiauja, o gamintojo svetainė tokios informacijos taip pat nepavyko rasti, nors kitų gamintojų tas gumas teko e-shop’uose matyti. dėl šios priežasties, skurdaus akinių prieinamomis kainomis mūsų kraštuose pavasarį pasirinkimo, teko įsigyti antrą porą tokio pat modelio akinių. tiesa, man pasirodė keista, kodėl skyrėsi nauji ir seni akinių stiklai – naujų akinių stiklas nuo saulės temdė į rudumą, kai prieš tai turėti temdė į juodumą. taip pat vizualiai skyrėsi ir padengimas – labiau blizgantys iš išorės ir mažiau. kaip ten bebūtų, senieji stiklai man labiau patiko, nei naujieji. su šiais akiniais pavažinėjus vėsesniais orais supratau, koks nepatogus dalykas yra akinių rasojimas, „užtraukimas“ iš vidaus, todėl naujiems akiniams tai buvo vienas iš reikalavimų – atskiri stiklai, kad nesidėvėtų nosie guma, ir vėdinimas nuo vidinio akinių rasojimo.
  • nors pirmieji dviratininko akiniai ir buvo uvex gamintojo, nusprendžiau suteikti jiems galimybę reabilituotis su gaminiu uvex radical pro, kainuojančiu kur kas daugiau – 250 litų. naujųjų akinių nosies kojelės yra integruotos į akinių rėmelį ir jų konstrukcija bei forma yra kitokia – guminė, bet turinti mažiau sąlyčio su oda. akinių stiklai, lyginant su sgl 101 modeliu, keičiasi nepalyginamai sunkiau, bet šiuose akiniuose stiklas nebe vientisas, o atskiras stikliukas kiekvienai akiai. radical pro stiklų viršuje turi išėmimus, nedideles angas ventiliacijai, kurių veiksmingumu aš visiškai nusivyliau – užtenka net net keliolikos sekundžių stovint prie šviesoforo, kai akiniai jau būna visiškai aprūkę. prie šių akinių į komplektą įeina tvirta dėtuvė akiniams ir jų stiklams, kai sgl 101 būna tik su paprasta medžiagine. nors tvirtos akinių dėtuvės privalumus aš matau (pvz. galima ramiai užkrauti sunkesniais daiktais, nesijaudinant, kad jie akinius gali sulaužyti), bet praktiškai niekada man to neprireikė.

išvada: uvex sgl 101 yra nepraktiški, nes greitai sudėvima nosies gumelė, o uvex radical pro yra neverti savo kainos, nes tos funkcijos yra tiesiog marketingas. dvigubas fail’as.

kartais tokios dienos yra neišvengiamos. ilgai delsęs ir išsisukinėjęs, šiandien ėjau pusiau sukastais dantimis žmonių minioje pasivaikščioti. apsipirkimas pusiau beveik vykęs, jeigu ne:

  • susidariau nuomonę, kad gyrų jau nebegamina. panoramoje, ermitaže ir akropolyje mano akis tokio daikto neužmatė, nors ir kaip ieškojo. internete radau, kas prekiauja tokia egzotika, o pamačius kainas, noras pirkti iš karto išblėso.
  • suoliuko kojų pratimams daryti radau tik vieną, ketler firmos, bet jis man per brangus – netoli tūkstančio lietuviškų pinigų. teko nuleisti galvą.
  • patiko vienos kostiuminės kelnės zara parduotuvėje – pažemintas liemuo ir siaurėjančios. šio prekės ženklo mano dydžio kelnės man įprastai ir žinomai yra siauros per šlaunis, bet kai ir vienu dydžiu didesnės kelnės taip pat per šlaunis netilpo, man pasidarė neramu. teks vėl siūtis arba į kito gamintojo produkciją dairytis. dar vienas fail’as.
  • ten pat – mano dydžio įliemenuotų marškinių nebuvo, o marškiniais su sąsagomis iš viso nustojo prekiauti. še tau kad nori. pardavėja minėjo, kad persiorientavo į megztinių asortimentą – lietuvių ir informacinių technologijų specialistų skiriamasis bruožas.
  • nusipirkau žieminę striukę – paaugliškai baltą. pamačiau, patiko, pasimatavau, nusipirkau. čia pat ir pasipuošiau.
  • su batais buvo kebliau, nors išėjau ne tuščiomis rankomis. rinkausi iš baisiausių mažiausiai baisius, nes gražūs kostiuminiai bateliai jau senai yra deficitas. o tie lloyd už beprotišką kainą yra baisūs ir yra orientuoti kam virš 50-imt metų, nors kartais būna išimčių. mano pamėgti gino rossi šį kartą mane nuvylė.
  • ėjau pasižiūrėti, kaip gyvai atrodo softshell jacket, nes renkantis žieminę dviratininko aprangą, buvo iškilę klausimų. paprastai – tai pašiltinta neperpučiama striukė, t.y. šiltas windstopper’is.

diena praėjo pusvelčiui.