fenix

bėgikų stovyklos jau senai susiskaldžiusios į 2 grupes – suunto sportinių laikrodžių gerbėjų ir garmin fenix. aš, kaip senas garmin vartotojas, jau senai norėjau išbandyti tą bėgikų stebuklu vadinamą suunto ir dabar tam atėjo laikas – visai nesenai pasirodė naujais jų flagmanas suunto spartan, kurį ir įsigijau, nepaisant labai blogų interneto rašytojų komentarų ir jau anonsavus garmin fenix 5’ą modelį. kaip smalsus pilietis, norėjau argumentų, kodėl bėgikai taip myli suunto ir nemyli garmin. vienintelis man jų žinomas argumentas – tikslumas, kas, mano subjektyvia nuomone, yra nulemta programinės įrangos – firmware. specifikacijos ir techniniai duomenys sau, o aš pasidalinsiu praktiniu savo palyginimu, kaip vartotojas, naudojęs garmin forerunner 610, fenix 2, o dabar naudojantis fenix 3 ir suunto spartan sport. sport o ne ultra todėl, kad jau sport versija lietuvoje smarkiai overprice’inta, o pirkti už papildomus 100+ eurų termometro ir altimetro funkcijas nemačiau prasmės. ar per varžybas mano įveiktą distanciją laikrodys įvertins 500 ar 550 metrų, nuo to ta distancija nepasikeis, o gražių skaičių aš nesivaikau. temperatūra, iš esmės, yra nice to have ir mano treniruočių (nes jose praleidžiame daugiau kaip 95% laiko) kokybės tai neįtakoja. prieš apžvalgą dar trumpai – lyginti spartan su fenix 3 jau nederėtų, kai yra fenix 5. taigi, suuntu spartan ir fenix 3 palyginimas – žiūrime ką turime.

  • bėgioju atkarpas ir tam garmin’e yra workout’ai – susistatau programa, kad žinočiau kada bėgti lėtai, kada greitai, kokiu tempu bėgti ir pan. kiekvieną žingsnį kokiu tempu ir kaip bėgti sako laikrodis. jeigu bėgu per greitai – vienaip vibruoja, jeigu bėgu lėtai – vibruoja kitaip. parametrų daug – laikas, tempas, hr, pace ir t.t. nes negi žiūrėsi į laikrodį ar prabėgai tuos 800m ar dar reikia kapoti? spartan to neturi – atkarpų treniruotės gaunasi laikrodžio stebėjimas. automatiškai ir strava analizuoti negali, nes strava rodo garmin sukurtus workoutus. aišku, galima iš akies spartan’e spausti lap, bet dar ir spaudinėti kažką reikia. nenoriu.
  • mėgstu maršrutus bėgti pagal gpx track’us – nusikopijuoju į fenix 5, užstatau ir bėgu. likus 30-50m iki posūkio, jis man suvibruoja ir ekrane parodo už kiek metrų ir į kurią pusę bus posūkis. maloni funkcija, kurios spartan taip pat neturi, o vėl ištisai stebėti žemėlapį laikrodyje nenoriu, nes tada padidėja tikimybė pasigauti zuikių.
  • fenix’e nuklydus nuo track’o laikrodis informuoja „off course“ – saprtan’ui mano nukrypimas nuo kurso visiškai neįdomus – čia mūsų nuomonės kardinaliai skiriasi.
  • žemėlapio zoom’as – garmin’e galima nusistatyti ar zoom’as būtų automatinis, ar pasirinktas. trail bėgimams aš naudoju konkretų zoom’ą, kuris visą kelią man toks ir išlieka. jeigu labai reikia, bėgant aš pasididinu ar pasimažinu žemėlapio mastelį, kuris vėliau grįžta į mano nustatytą. spartan mastelio dydžio keitimo funkcijos neradau. nepatogu.
  • spartan žemėlapis tamsus – net dieną sunkiai matosi track’as, o saulei pašvietus dar ir ekranas blizga. prasikeikimas. fenix 3 žemėlapis ryškus ir baltame fone – viskas kaip ant delno.
  • žiemą truputį bėgiojau kalnuose, tai prasikeikiau su suunto spartan touchscreen’u – net forerunner 610 jis buvo geriau reaguojantis. nei su pirštine, nei be pirštinių žiemą jis labiau neveikiantis nei veikiantis. o kai šilta lauke, tai sunkiai reaguoja dėl prakaituotų rankų. irgi negerai.
  • su tapšnokliu spartan ekranu dar ir kita problema kartojasi – neina užrakinti ekrano, kad laikrodis būdamas po pirštine ar ranka braukiant prakaitą neužsimaigytų ir nepasikeistų norimas ekranas – tokios funkcijos aš irgi neradau, o kartą parbėgau su užpauzintu bėgimu. beje – vibravimą po paskutinio atnaujinimo patvarkė, dabar jis geriau veikia ir labiau jaučiamas.
  • rudenį ir žiemą dažnai bėgu tamsiu paros metus, todėl fenix’e naudoju apšvietimo režimą, kai ekrano pašvietimas užgęsta ne po x sekundžių, o tada, kai aš paspaudžiu mygtuką – bet kada pakėlęs ranką matau apšviesta ekraną su man aktualiais duomenimis. suunto spartan to vėl neturi.

suunto spartan vs garmin fenix 3 palyginimas

dar keletas smulkmenų, bet vis tiek:

  • spartan pagal laiko zonas nepakoreguoja laikrodžio – būnant svetur tai erzina, fenix 3 tai turi.
  • spartan paskutinis žadėtas atnaujinimas vėlavo mažiausiai mėnesį – just in case, žinojimui.
  • spartan duomenų nukrovimui reikia naudoti laidą, kai fenix 3 duomenis perduoda wifi – kol nusiprausiu, duomenys jau būna perduoti.
  • spartan sport baterija yra visiškai gaidys – net nieko nedarant išsikrauna per savaitę.
  • garantinis aptarnavimas – garmin fenix 2 teko kartą nešti į garantinį, po savaitės gavau naują laikrodį, nes garmin neremontuoja, o iš karto keičia naujais ir tai daroma tiesiai per atstovą lietuvoje. su suunto garantiniu lietuvoje dar nesusidūriau, bet teko girdėti atsiliepimų, kad nenori priimti, kad siunčia į estiją mat per juos perka – tai trunka labai ilgai.
  • subjektyviai – labai nepatogus ir neintuityvus valdymas, nors po paskutinio atnaujinimo valdymas tapo šiek tiek aiškesnis.

ir pabaigai, turbūt pagrindinis bėgikų argumentas – tikslumas. šiandien bėgau su kolega – jis bėgo su suunto ambit3 peak, aš su garmin fenix 3. per 1:40val. bėgimo, man sukilimo rodė 598, o jam – 600m.

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.