gamta

laikui bėgant nukrypti nuo įprastos vagos tėkmė tampa vis sudėtingiau ne dėl techninių detalių, bet dėl noro ir tingėjimo. net ir esant norui, dažnai numoji ranka ir pasirenki tą pažįstamą estafetę, nes anksčiau mano taip nesuprastas komfortas, dabar garsiai apie tai kalba ir aš jį pradėjau suprasti. keičiasi prioritetai, o taip dažnai krentantys rudeniniai lapai tampa periodiškai įsiterpiančiais pusryčiais, per kuriuos kartais net ir knygos nebespėji perskaityti, o tai primena senai gerai žinomą posakį apie rūdis, bet iš tiesų viskas rūdija, tik mes nenorimai apie tai kalbėti ir girdėti.

argumentas buvo priverstinai surastas, kaip mes visada po ranka turime savo poelgių pateisinimą. ateina toks suvokimas, kurį supranti ir stengiesi jo nerasti, nesklaidyti skaitytos knygos lapų, nors elgiesi kitaip, nuosaikiau. patylėti man patinka, nes tada būnu stebėtoju tik ginčas ne apie tai, o su kuo. gamta yra geras ramintojas, ypač ruduo – pasyvus oras, gaivūs lapai ir vėsus grindinys. ir dabar aš noriu, bet nenoriu ir sunku man dėl to, kad argumentai per silpni.

4-ių dviračių teorija tęsiasi, tad šiandien buvo ta diena, kai daugmaž išbandžiau man iki šiolei nebandyto kalnų dviračio (angl. mtb – mountain bike) funkcionalumą. mano testavimo objektas – fuji tahoe kalnų dviratis, o kalnų dviratis be klipsinių batų (angl. clipless pedals) yra nepilnavertis. kol nuo savo hibridinio scott’o nusukau kiaušinių plakėjus, teko sugaišti kur kas daugiau laiko. kinietiškas šešiakampis, 6 mm, pasidavė, tad teko važiuoti įsigyti vokiškos produkcijos  „wera“, kuriai net minčių nebuvo prasisukti – trekšt ir pedalas sukasi.

atsukant pedalus yra ypač svarbu žinoti, į kurią pusę reikia sukti raktą. dešinysis (prie žvaigždės) yra normaliu sriegiu, o kitas – atvirkštiniu. taisyklė atsukti pedalus yra paprasta – raktą reikia sukti priešinga mynimui kryptimi, o tai žinant ir turint reikiamus raktus, pedalų atsukimas nebus problema.

karšti mano pastebėjimai tik ką grįžus iš pasivėžinimo:

  1. full’as – pirma ir ilgai galvoje užstrigusi mintis, nes važiuojant kalnų dviračiu be galinio amortizatoriaus, man pasirodė, kad per daug krato net ir važiuojant nepiktais miško keliukais;
  2. mtb kalnų dviratis sugeba taip įtraukti vairuotoją, kad net nėra laiko kada atsigerti, o gerti yra būtina, kad organizme atstatytume skysčių pusiausvyrą, o mūsų inkstai nebadautų;
  3. diskiniai stabdžiai yra labai efektyvūs, todėl be jų būtų tikras vargas;
  4. nors važiavimas stovint minant pedalus šiandien man nebuvo labai dažnas, bet jo buvo pakankamai, kad suprasčiau, jog priekinės šakės lockout’as ant vairo yra būtinas;
  5. darbas su bėgiais yra įtemptas ir nuolatinis, todėl bėgių permetimo tikslumas yra ypač svarbus, nes nuo jo kenčia ne tik laikas, bet ir važiavimo kokybė;
  6. prieš įkalnes yra svarbu įvertinti savo jėgas ir tinkamą pavarą, nes vėliau minant į kalną ir sparčiai krintant greičiui permesti abi žvaigždes ilga užtrunka, o tai gali kainuoti virtimą ant šono;
  7. nespėjus ar neapdairiai nepatogus aukštesnio (sunkesnio) bėgio, jo įmetimas dažnai nebūna švelnus, nes švelnumui nėra laiko, o techniką reikia tausoti;
  8. įgūdžiai vs technika – yra reikalinga tiek viena, tiek ir kita. daug kas sužinoma ir yra išbandoma savo paties kailiu, o dalis išmokstama važinėjant su labiau įgudusiais kalnų dviratininkais. štai kad ir nusileisti nuo stataus šlaito galima ne vienu būdu, bet šiandien atradau nusileidimą slystant šonu užblokavus galinį ratą;
  9. šiai sporto šakai reikia daug ištvermės ir fizinio pasirengimo, nes besikeičiantys kalnai ir pakalnės reikalauja daug pastangų. šiandien beveik užsilekavau;
  10. ir paskutinis, visa vainikuojantis jausmas – noriu!

kalbant apie kelionę, tai šiandien blūdinau po verkių parko ir žaliųjų ežerų apylinkes. prie žaliųjų ežerų užklydau miško takelį, kurio ir pasileidau važiuoti. buvo ir įkalnių, buvo ir nuokalnių, bet takelio galo-krašto ilgai nesimatė, kol neišlindau prie sodų, kur vėliau buvo parašyta pagubė. važiavimas kalnų dviračiu mane žavi ir tuo, kad visą laiką būni gamtoje.

šiandien fuji tahoe dviratis matė nemažai, o manęs viskas dar laukia prieš akis. keletas mano kelionės akimirkų.

pievomis ir miškais privažiavau upeliuką ir tiltelį per jį.

pertrauka prie žaliųjų ežerų.

matyta žuvytė.

nuokalnė miške.

dviračio tempimas į kalną.

geros nuotaikos ir šaunaus laiko savaitgalio plaukimas baidarėmis žeimenos upe šiandien davė savo vaisius. plaukimo metu protarpiais pasitaikydavo įkyrių uodų plotų, bet tai ir visos tos dienos nemalonios emocijos. šventa tiesa, kad rytas už vakarą yra protingesnis, o sekanti diena – dar labiau. šiandien pastebėjau, kokie gausūs buvo uodų būriai mums besiiriant baidarėmis. po uodų įkandimų atsiradusios raudonos dėmės ant rankų manyje sugeneravo klausimą – iš kur ten tas raudonumas ir kodėl tas vietas taip niežti (na taip, klausimas vertas trečioko).

uodai prie įkasdami (o tiksliau – tik uodės), įkandimo vietą suvilgo savo seilėmis, kurios laikinai slopina skausmą ir praplečia smulkiausias žmogaus kraujagysles – kapiliarus. patelių seilės ir jose esančios medžiagos yra nuodingos ir savyje turi alergenų, kurie yra ypač pavojingi tiems žmonėms, kurie yra jiems alergiški, nes sukastos vietos pradeda smarkiai tinti, atsiranda galvos svaigimas, silpnumas ir pykinimas. tokiose situacijose padės tik gydytojas, greičiausiai išrašęs vaistų receptą alergijai slopinti. visiems kitiems žmonėms, kurie nėra hyper alergiški, tiesiog pasireikš raudonos įkandimo vietos niežėjimas.tai – organizmo imuninis atsakas.

patepęs įkandimo vietą, uodas įkiša savo straublį tam, kad galėtų siurbti žmogaus kraują. blogiausia šioje situacijoje yra tai, kad uodo straublys yra lyg nesterilizuotas švirkštas, kuriame nežinia kokios ligos ar bakterijos gali veistis. nors lietuvoje ir nėra sutinkama maliarija ar geltonoji karštinė, bet labai nesinorėtų užsikrėsti hepatitu, živ ar aids ligomis. vienas uodo įkandimas gali sutrikdyti žmogaus sveikatą visam gyvenimui, todėl visiems palinkėsiu sėkmės.