gariūnai

purpurinio kedžio istorija, rodos, yra be pabaigos, kai teismo sprendimai nėra vykdomi, kaip ir istorija su sabonio boteliais neringoje. periodiškai vykstančius teisėsaugos veiksmus su gariūnais ir taksi firmomis belieka vadinti tik politine viešąja akcija, kurios staigus užbangavimas sugeba dar greičiau nurimti ir dingti. vilniaus meras zuokas su žadėtais 6000 lt atlyginimais ir pažadais apie sumažintas šildymo kainas rado argumentų situacijai pateisinti, o vidaus reikalų ministras palaitis pradėjo žaisti myliu-nemyliu žaidimą. liberalios politinės jėgos nevertos mano balso ir dėl kitų jų superinių ministrų neliberaliomis pažiūromis. prezidentė dalia neišku kuom užsiima, bet uodegos į snoro ir fntt reikalus nekiša. snoro istorija man negražiai kvepia ir primena graikų priėmimą į europos sąjungą. o ponia prezidentė koketuoja. prišalo ir uspaskich sprendimo priėmimas, o neva tai naivios ir neva tai aktorės jackaitės nėštumo afera uždaryta gėdingai simboline bauda. bent kaune teisėjai gandonešių įvaryti į kampą atsistatydino.

po viso to kaip ir nelabai yra pagrindo nei tikėti teismų objektyvumu, sprendimų teisėtumu ir teisingumu, o apie pagarbą jiems net nepagalvojau.

ryte nebepriežasčių lengvai nebuvo sveikatos, ypač atsikėlus prieš 8 val. ryto. rytinė saulė pavėsyje rodė -2, o tiesioginiuose saulės spinduliuose +22, kas lengvai motyvavo ieškoti dviratininko aprangos. ilgai brandintas sprendimas pradėjo vystytis ta teisinga linkme, kuriai jau anksčiau reikėjo rasti drąsos.

galinį scott’o kaliošą reikėjo dapūsti, nes oro buvo tik viršuje, o priekinis ratas per žiemą išlaikė jam inžinierių suprojektuotą formą ir turinį. dviratis neplautas, nevalytas, tepalo ant grandinės dar rasta, prašosi testdraivo, o на скорость не влияет. gertuvė nuo rudens buvo užpildyta kažkokia chemija, kurią išpylęs pusei buto teko kvapo pavojų skelbti. mankštos taip pat nepamišau, kuri pusė velnio gavosi.

apranga – klasikinė kopūstinė su iš anksto nustatytu eiliškumu: raudoni berankoviai sportiniai marškinėliai, ant viršaus juodi berankoviai, po to žali dviratininko trumpomis rankovėmis, ant jų windstopper’is ilgomis rankovėmis, dar vieni dviratininko marškinėliai ilgomis rankovėmis, kuriuos vainikavo šiltas juodas jumperis. viso 6 vnt. dviems šalčio atmušti. apatinė dalis – ilgos neperpučiamos dviratininko kelnės, žieminės slidininko kojinės iki kelių, dviratininko batai ir antbačiai. ausinukas ir pošalmis yra must bet kokiu sezonu. sezoną pradėjau 4713 km spidometro rodmeniu.

išriedėjau. pirmi pojūčiai geri, tik šalta ausims ir veidui. refleksai iškabinti batus iš klipsinių pedalų niekur nedingo. standartinę savo trasą lengvai modifikavau, kad išvengti miegamųjų rajonų gatvių duobių. minasi maloniai, ne per karšta, bet ir ne šalta, nuo šalto vėjo gelbsti odinės pirštinės. mindamas tiesiąja buvau didvyriškai savimi patenkintas, na o įkalnėse vienareikšmiškai buvo жопа – kojų raumenys dega, ištvermės kiauras nulis, o žodis „jėga“ likęs tik prisiminimuose. liūdesys kaip reta, prarastos 2-3 galinės žvaigždės. kvėpavimui šaltas oras  iš pradžių buvo negailestingas, vėliau apsipratau ir oras jau nebebuvo toks šaltas gerklei. sunkiai yriausi į kalnus, kuriuose kojos degė, bet išdidžiai važiavau lygumomis. pirmasis nemalonumas priminė prie valakampių tilto – galinis kaliošas, kad jį kur velnias ir pirmas pitstopas. šį kartą buvau apdairus, pasiėmiau kuprinę su dar vienu šiltu apdaru, šaliku ir pompa. atsiradau mieste, kuris pilnas liaudies su šalikais. nors tikslas buvo lengvas pasivėžinimas, bet jis de fakto virto į nevykusią treniruotę. pasukiojus porą ratų centre, pajudėjau link vingio parko, kuris buvo tarpinė grandis maršrute link gariūnų kalno, mano treniruočių vietos. dar vienas sustojimas ratui dasipūsti – tai pradėjo erzinti.

šiandien vėjuota ir savanorių pr., kurį pradėjau 28, o baigiau 23 km/val. greičiu ir be jėgų savo reaktorių aušindamas paprastu šaltu vandeniu. slabakas. nors galvojau apsukti tik savanoriais ratą, pagunda nugalėjo, nors titnago g. yra pavėsyje ir tai atsiliepia temperatūrų skirtumui. žengus vieną koją, reikia įtraukti ir kitą – pajudėjau link gariūnų kalno su mintimi, kad apsiribosiu tik žvilgsniu į jį svajodamas, kaip prisirijęs žalių obuolių namie žaliai dažyčiau klozetą. vietoje atsiradau bejėgis ir dar padangą teko dar kartą dasipūsti. čia aš ir miriau – neskaitant to, kad į kalną vos užropojau, matydamas, kaip sraigės ir ežiai mane lenkia, tai kalno apačioje dūsavau tuščiu ratu ir degančiais kojų raumenimis. planai pasikeitė ir iki karoliniškių naujuoju vilniaus apvažiavimu kulniavau pėstute, tempdamas raišą savo žirgą. prisipūtęs datraukiau iki šeškinės, kur vėl teko refilinti orą. prie namų pajaučiau ir kojų šlaunis, kurias skaudėjo (!), spidometras rodė 53,05 km, o vidutinis greitis 18,3. čia norėjau tik vieno – maisto! duše kojomis pamakalavęs geltoną vandenį ir nusiprausęs prakaitą, kelionėje buvau numetęs 1,3 kg. grįžau apspangęs, pavalgiau ir pamiegojau, bet galvos žvairumas liko, kaip mano patirtis rodo – rytoj ryte viskas jau bus gerai.

apibendrinimas: forma prarasta, greičiau važiuojant šala ir rankos, kojos su antbačiais, ausys ir veidas, pagrinde kakta. reikia naujo maitinimo elemento galiniam mirksiukui ir naujos kameros. vis tik keista važiuoti sausu plentu, kai aplinkui sniegu nuklotos pievos ir laukai. skauda užpakalį. o važiavimas dviračiu – žavi ir tai anksčiausiai mano atidarytas dviračio sezonas.

taip taip, iškeičiau keletą alaus butelių į važiavimą dviračiu, kas nesutrukdė lietuvos rinktinei laimėti pasaulio krepšinio čempionų bronzos medalius. oras šiandien buvo nuostabus, lauke debesuota ir +20 šilumos. buvau jau spjovęs į šiandienos treniruotę ir pasirinkęs lengvą riedėjimą mieste, bet eigoje persigalvojau, o ir prisipompavęs šiandien buvau – lengvas angliavandenių tirpalas ir acetyl l-karnitinas artėjančiam sezono uždarymui. prakaitas šiandien liejosi laisvai, beveik kaip ir vasarą, o tai motyvavo dar labiau pasitempti ir pedaliuoti toliau.

gariūnų kalnas parodė visus faktus apie mano fizinę būseną ir maloniai mane nustebino – tik beveik 3% formos praradimas, juo labiau, kai paskutinė treniruotė buvo prieš beveik 2 savaites ir šiandien svoris mano didesnis. laikas neprailgo, buvo gera jo realizacija. rugsėjį važinėju su ilga dviratininko apranga, o ir antbačius įsisavinau, tik kad tie vaude mokasinai yra gaidis, nes prieš 3-ią kartą naudojant pastebėjau, kad viena siūlė jau prairus – tapšnojau aš ant tokios kokybės.

pridedu šiandienos važiavimo matavimus:

šiandien dar dirbau ir prie šiokios-tokios technikos:

  • stabdymas – 2-ame rate vos nenuriedėjau į pievą, kituose buvau apdairesnis, stabdydavau vis arčiau ir arčiau rato apsisukimo vietos;
  • posūkio išėmimas – vis dar laikau atsargumo rezervą, kurį po truputį mažinu.

grįždamas dar ir tautį iš velomanų su draugais grįžtantį sutikau, persimetėme keletu žodžių – kol orai leidžia, reikia mėgautis šia dvirate priemone.

jau senai bebuvau rimtai dviračiu pasivėžinti – tai kritinė dviračių masė kaune, tai vėjuoti kalniukai iki maišiagalos. dviratininkų tarpe paplitęs žodis „dirbti“, kas reiškia tempą, jėgų eikvojimą ir prakaito lašus. važiuoti tiesiąja, žinoma, yra savo malonumai, bet didelės naudos sau aš tame nematau, nors retkarčiais patinka važiuoti ilgesnes nei 100 km distancijas – taip aš geriau susipažįstu su lietuva, atrandu ją kitokią. „dirbti“ man savotiška kančia ir malonumas, geresnis laikas nei „nedirbti“, bet tai labiau susiję su sportine, fizine forma.

nors pauzė tarp važiavimų šį kartą buvo nemaža, buvau nusiteikęs ženkliam savo formos praradimui ir labai nustebau, kad to nebuvo. nuo pačio pradžios šiandien važiavosi sklandžiai ir stebėtinai lengvai – gal dėl mažesnio mano kūno svorio? nors termometras ant saulės rodė +30 laipsnių šilumos, balkone jautėsi vėsa, o nusileidus saulei žinojau ko tikėtis, todėl viršutinę dalį apsirengiau kaip pavasarį buvau įpratęs – 2 marškinėliai be rankovių ir apranga ilgomis rankovėmis – windstopper’is, kurio vėjas neperpučia. leidžiantis saulei tikrai nebuvo per karšta taip važiuoti, juo labiau ir vėjelis šioks toks buvo.

gariūnų kalnas vilniuje man vis dar patinka, bet mano jo išnaudojimas jau nebe, nes nėra tikslo. ar 10-imt ratų, ar daugiau, tai yra tik skaičiai, kurie neparodo mano fizinio tobulėjimo ar degradavimo. menka vertė yra numinti 50-60 km ir apie tai rašyti, vertę aš matau tame „kaip numinti“, o man aktualus dalykas – kalno įveikimo laikas ir, žinoma, to greitis. ne šios rašliavos tema yra kaip tai kenkia/nekenkia širdžiai, koks pulsas ir t.t. – apie visa tai vėliau. taigi va, šiandien matavau 10-ies ratų kalno įveikimo laiką, o jis toks:

laukiu nesulaukiu kitų išvažiavimų, kad būtų ką palyginti. nors lauke jau buvo vėsu ir saulutė jau nebešvietė, ne vieną prakaito lašą iš savęs išgręžiau, galvojau apie laikus, techniką, sportinę formą, todėl visa tai susikoncentravo į šiais detales:

  • reikia dirbti posūkiuose – svarbu tiek teisingai juos išimti pasirenkant tinkamą važiavimo trajektoriją, tiek ir jausti, kada dviratis pradeda slysti, bėgti, kad balansuojant ant šios ribos būtų galima pasiekti geresnių rezultatų;
  • greitis nuokalnėje ir stabdymas – aš visada įpratęs su atsarga stabdyti, o šiandien pamačiau, kad stabdyti reikai taip pat ant ribos, prieš patį apsisukimą – taip išlošiamos dar kelios sekundės brangaus laiko. to dėka kalno apačioje pasiekiau tikrai hibridiniam dviračiui neblogą maksimalų greitį;
  • kvėpavimas labai ženkliai veikia tempą – jeigu ritmą pametei, tai praradai ir laiko;
  • trūksta jėgos daugiau ištraukti – mintys sukasi apie kojų raumenų stiprinimą buitinėmis ar sporto salės priemonėmis.

šiandien man patiko, geras laikas ir beveik vėsus oras, nebloga fizinė forma, bet nepatiko tai, kad sušalau kojų pėdas, nors vasara dar ir nepasibaigė – vis tik vėjas ir +12 laipsnių šilumos (tiek man gryžus namo rodė lauko oro termometras) padarė savo. būtų įdomu sužinoti šio neigiamo faktorio šalinimo būdus – gal šiltos kojinės ir polietileninis maišelis ant kojų?negana to, dar ir vieną galvos pusę vėjas šaldė – ne pats maloniausias jausmas ausiai. kaip bebūtų, dideli karščiai greitai dingo užleisdami vietą lietingas rudenėliui. beje, gryžęs pasimatavau kraujo spaudimą – 125/76/96 (viršutinis, apatinis, pulsas), kuris prieš išvažiuojant dviračiu buvo 137/86/49.