gėlės

kaunas, prekybos ir pramogų centras „mega“, 2-as aukštas, 5 lt bilietas ir visa tai – egzotinių augalų paroda „žali horizontai 2012“. šiais metais paroda kiek vėlesnė nei praeitais metais, nors asmeniškai man šiltomis dienomis nesinori parodose lankytis. lyginant su praeitais metais, šiais metais paroda man pasirodė skurdesnė – daug laisvo ploto ir iš pažiūros mažesnis augalų asortimentas. daug erdvės liko neužpildyta net ne egzotiniais augalais, nors egzotikos suvokimas yra trivialus. kaip visada buvo daug orchidėjų ir kaktusų, pasigedau lapuočių augalų. pardavėjų asortimentas manęs nesudomino, neradau nieko sau net iš tolo tinkamo. deja.

šiais metais mėgavausi tais augalais, kurie patraukė mano dėmesį ir buvo neįprasti mano akiai. šį kartą ilgiau užtrukau prie vabzdžiaėdžių augalų, kur jų augintoja su manimi pasidalino savo asmenine patirtimi juos auginant, laikant, dauginant ir prižiūrint. nematytas man buvo ir šalia augantis skendenis, o visi jie man – vandeniai. pamačiau ir labai gražių sanpaulijų, kurioms pas mane nėra auros augti.

nė trupučio nesigailiu apsilankęs, nes pamačiau ne tik labai gražių augalų, bet ir iki šiol man dar nematytų. kaip visada, po žalių horizontų, likau geros nuotaikos ir teigiamos energijos matant kiek pastangų žmonės įdeda į savo laisvalaikį, kad mes galėtume tuo pasigrožėti. įvertintų augintojų pastangas galima ir mano įspūdžių fotografijose.

panašu, kad žiemą maniškiai augalai vienaip ar kitaip pergyveno, o man buvo patirtis juo stebint, kas ką mėgsta ir ko nelabai. teisingai yra sakoma, kad chlorofilas yra augalas, kuris auga net neprižiūrimas. šį augalą mes gerai pažįstame iš tėvų, o dar dažiau – senelių augalų, nes man jis asocijuojasi su pensininkais, nes tie, kurie augina bent kokį augalą, jų tarpe chlorofilas yra dažnai sutinkamas.

chlorofilas (iš gr. chloros – žalias, phyllon – lapas), liet. žãlymas – grupė žalių, magnio turinčių augalų pigmentų, porfirino dariniai. dalyvauja fotosintezėje. sugeria raudoną ir mėlyną šviesą, kurios energija per tarpines grandis panaudojama angliavandenių gamybai. chlorofilas gerai atspindi žalio spektro šviesą, todėl augalų lapai atrodo žali. (wikipedia)

kuokštinis „bonnie“ (nes susiraitę lapai) chlorofilas (lot. chlolophytum comosum) pas mane apsigyveno dar rudenį, o persodintas atrodė leisgyvis, bet šio augalo savybės sakė, kad jis auga bet kur ir bet kokiomis sąlygomis. nenusiminiau, o jis save pateisino. ši žiema manau augalams buvo tikras iššūkis, nes jiems skyriau mažai dėmesio, t.y. ir beveik nelaistydavau. chlorofilas, kur man savo išvaizda yra labai panašus į varputį, vandens stoką parodydavo sukdamas lapus ir džiūstančiais jų galiukais, o tokius ženklus sunku ignoruoti. palaistytas augalas jau po keletos dienų pradeda atsigauti, todėl teisingiausia yra palaikyti drėgną, bet neperlaistytą dirvą. sausas oras augalui nėra palankus, nebent esate pasiruošę dažnai purkšti jo lapus ir periodiškai laistyti. beje, didelis jis neužauga, 30-40 cm aukščio.

šis augalas mane žavi ir tuo, kad gali sėkmingai augti bet kurioje vietoje – tiek pavėsyje, šešėlyje, pusiau saulėje ar tiesioginiuose saulės spinduliuose, kaip ir dideliame temperatūros skirtumų diapazone – nuo vėsios iki šiltos vietos. maniškis pavasarį išleido ilgą ataugą, ūglį, kuriais jis yra dauginamas ir kurio gale yra sėklos su nuodingomis medžiagomis. dauginti galima ir augalo kuokšteliais.

anot tyrimų, kuokštinis chlorofilas yra antras po alijošiaus kambarinių augalų tarpe, kuris geriausiai švarina orą. chlorofilas absorbuoja ore esantį benzeną, formaldehidą, anglies monoksidą ir ksilolą.

periodinis leisgyvių augalų gaivinimas įgauna pagreitį, ypač kai jie jau ne vienus metus nebuvo persodinti ir dėl to priaugo prie savo molinių kiautų. šiandieninė mano auka – kaktusas plokščiastiebė hatiora, kuris, pažiūrėjus, jau baigia šaknis pakratyti. iš pirmo žvilgsnio šį augalą vadinti kaktusu nelabai apsiverčia liežuvis, bet tai yra tiesa. plokščiastiebė hatiora (lot. hatiora gaertneri, rhipsalidopsis gaertneri) yra iš drėgnų ir lietingų brazilijos miškų kilęs augalas, kuriam auginti reikia atitinkamų sąlygų, visiškai skirtingų auginant įprastus kaktusus. šio kaktuso skiriamasis bruožas – gausus svyrančių ūglių žydėjimas, kurių žiedai su laiku perauga į lapelius ir taip kaktusas auga. žydint kaktusui nerekomenduojama keisti jo padėties, nes dėl to gali pradėti kristi žiedai. dėl savo ilgų ūglių, augalas gražiai atrodo kabančiuose vazonėliuose, kurie leidžia gražiai ūgliams svirti.

plokščiastiebė hatiora mėgsta pavėsį, šviesią arba pusiau šviesią aplinką, todėl vasarą šį augalą laikyti priešais tiesioginius saulės spindulius nėra išmintingas pasirinkimas. žiemą šiam augalui svarbu, kad būtų bent 10 laipsnių šilumos, todėl jis gerai jaučiasi ir vėsiame klimate, nors šiluma ir drėgmė jam – privalumas, o aš, dažniausiai, arba visai nelaistau, arba ženkliai perlaistau, tad viliuosi, kad jis pas mane dar pagyvens. kaip matosi nuotraukose, hatiorą jau senai reikėjo persodinti, nes iš šaknų susiformavo dar vienas vazonėlis. tokius „prikepusius“ augalus nėra paprasta iį vazono iškrapštyti, o tam praverčia tvirtesnis peilis (kurio negaila) ar atsuktuvas. man pasisekė, kad hatiora augo „kibiro“ formos (v) vazonėlyje, nes iš tokių augalus išimti yra kur kas paprasčiau, nei iš viršuje gaubtų, nupjautos „o“ formos, vazonų. deja, po ranka persodinimu kaip tik patį netinkamiausią vazoną ir turėjau, o noras persodinti buvo didesnis už norą eiti pirkti tinkamos formos ir spalvos – manau, kad po metų būsiu tinkamai pasiruošęs plokščiastiebės hatioros persodinimui.

svyrantis kaktusas persodintas, vonia išplauta, belieka laukti tik augalo ūglių gausėjimo ir ilgėjimo.

tikrasis alavijas (lot. aloe vera) – tai kaktusas savo povyza ir sukulentas priežiūroje. manija augalus sodinti į didelius, t.y. jiems per didelius, vazonus, dažnai nepasiteisina visomis prasmėmis, tad dideliame vazone pasodintas alavijas gan senai gulėjo parvirtęs ant šono. beje, durpinė žemė jiems nelabai – džiūti nenudžius, bet augimo taip pat nesulaukti. lot. aloe arborescens lietuviškas pavadinimas – alijošius.

mažumėlė istorijos. alavijas yra kilęs iš afrikos regiono, užauga nuo 5 iki 100 cm aukščio. 95% alavijo sudaro vanduo, todėl šaltis jiems yra mirtis. alavijas nėra reiklus augalas, jų lapai yra stori, stangrūs ir mėsingi, pilni tirštų, blankiai žalių sulčių, o šonus puošia aštrūs spygliai. alavijas yra vertinamas ir dėl gydomųjų savybių – nudegimams gydyti, skausmo malšinimui tepant sumuštas kūno vietas, palengvina niežėjimą vabzdžiams įkandus. apie visas kitas gydomąsias ir sveikatinamąsias savybes mes matome iš televizijos reklamų – kremai, šampūnai plaukams ir pan. nasa tyrimų duomenimis, alavijas puikiai valo ir švarina orą.

alavijo priežiūra elementari – neprižiūrėti, tuo viskas ir pasakyti – visada žalia ir kraštais dygliuota vaistinė puošmena tinginių namuose ar gyvenimo užimtiems žmonėms. aloe vera prižiūrėti (beveik) nereikia, juo reikia mėgautis. dar tais giliai tarybiniais laikais dauguma iš mūsų pamena šį augalą, kai jį buvo galima sutikti bet kuriuose namuose. iš ties, priežiūra ir auginimas paprastas ir nuspėjamas: kaktusams skirta žemė, saulėta vieta ir retas laistymas. nors geriausias metas persodinti alavijus yra vasario-kovo mėnesiais, šį darbą aš atliksiu rudenį, t.y. dabar. dauginimas vyksta atskiriant šoninius ūglius ir juos persodinant į naują vietą.

vėstančio oro įtakojama, rusvai žydinti storalapė urkė (lot. codonanthe crassifolia) pakeitė dislokacijos vietą. visą vasarą mirkusi vandenyje, dabar ji gyvens kiek sausiau. iš pietų amerikos, kosta rikos, kilusioms urkėms patinka drėgmė, todėl su vandeniu persistengti beveik neįmanoma, o teisingiausias vandens dozavimas yra reguliarus laistymas bent kas 2-3 dieną minkštu kambario temperatūros vandeniu, o savaitgaliais galima palepinti ir vandens purkštuku.

mano nepriežiūros dėka, per vasarą storalapė urkė praretėjo, bet mes tikimės per artimiausius kelis mėnesius atgauti prarastą formą. tinkamiausia vieta urkei laikyti yra šviesi arba pusiau šešėlinė, apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių, nors mano atvejis rodo, kad tiesioginė saulė, jeigu augalas pastoviai gauna vandens,  nėra baisi. urkė – svyrantis augalas, todėl ypač gražiai atrodo kabantys vazonai. augalas geba užauginti net iki 60 cm ilgio ūglius, kurie prižiūrimi nuo vasaros iki rudens pasipuošia mažais oranžinės spalvos vaisiais, panašiais į spanguoles.