grigiškės

vieną vakarą paspangau, kitą rytą atsikėliau ir nenorėjau dienos vėjams paleisti. ta diena buvo ilgasis mindauginių savaitgalis, 3 laisvos nuo darbų dienos. kaip visada man sunkiausia pajudėti iš vietos, o tą rytą dar nebuvau kažko konkretaus suplanavęs, nes tingulys ir karštis traukė prie žemės. penktadienio rytą leidau sau iki 9 val. pamiegoti ir iš lovos išlipus dar pamedituoti, ką doro tą dieną nuveikus. velniop viską ir nusprendžiau dieną skirti dviratizmui. kelionės tikslas – iš vilniaus dviračiu nusigauti iki jurbarko. iš akies buvau primetęs, kad turėtų susidaryti ~220 km, bet jaučiau, kad 250 km tikrai bus. lengvai užkandau, pasiėmiau ne daugiau kaip įprastam važiavimui imamų reikmenų ir pajudėjau. tiesa, hematogenus namie palikau, tad išjudėjau tokios sudėties:

  • kalninis 29′ dviratis;
  • suspausto oro balionėlis ir kamerų remonto komplektas;
  • 0,75 litro gertuvė ant dviračio rėmo ir 1,5 litro vandens bambalis galinėje dviratininko marškinėlių kišenėje;
  • akiniai nuo saulės, šalmas savaime suprantama;
  • 2 energetiniai geliukai;
  • 100 litų grynaisiais;
  • pilnai pakrautas mobilusis telefonas;
  • daugiau nei buvau apsirengęs jokios papildomos aprangos neturėjau.

išvažiavau. maršrutas buvo pasirinktas ekspromtu – važiuoti „viršumi“ pro elektrėnus ir vievį netraukė, tada kitas kelias liko grigiškės-trakai ir kažkur į reikiamą pusę. taip ir padariau. kelio dangos sau nesunkinau, nes ir taip buvau nusiteikęs, kad tą dieną bus kas veikti, tad rinkausi lengviausius kelius, t.y. asfaltuotą kelio dangą, nors buvo ir bekelės. kaip ir tikėjausi, morališkai sunkiausia buvo dasigauti iki kauno. vilnius-grigiškės-trakai kelias buvo aiškus, nors trakuose tikėjausi greičiau būti. nuo trakų totalus ekspromtas – kelią aukštadvario link aš žinojau ir dviračiu jis man nelabai tinkamas atrodė, tad važiavau link semeliškių, o nuo ten neišvengiau ir aukštadvario. visiškas plentas ir stabilūs 35 laipsniai šilumos pavėsyje. čia aš kepiau ir adaptavausi karščiui, o toliau jau tik kepiau. pirmas sustojimas aukštadvaryje ir pirmasis skysčių pasipildymas. šokoladinis batonėlis ir judu toliau.

birštonas – gražus miestelis, mielas ir malonus. nuo birštono palei nemuną miškeliu eina asfaltuotas takelis iki prienų. prienuose sėkmingai grybavau ir kelią link skriaudžių iškeičiau į bekelę „kažkur link kauno“. prienuose gėrimų papildymas ir „ta“ kryptimi besikratydamas žvyrkeliais atsidūriau prie juragių, netoli kauno. čia jau vietos buvo žinomos, o vandens atsargų papildymas dar labiau įkvėpė stimulo. skaitliukas jau rodė nuvažiuotus 150 km. juragiai-mastaičiai-zapyškis buvo greita atkarpa, nes buvo jau važiuota ir žinoma.

nuo zapyškio tikėjausi greitai atsirasti jurbarke, bet čia aš klydau, geras asfaltuotas kelias iki kriūkų buvo tiesioji mano tikslo link, bet po to asfaltas kilo link lukšių, kurie yra netoli šakių miestelio, vadinasi man gautųsi nemažas lankas. nuo kriūkų dar bandžiau vazžiuoti bekele, kaip man atrodė laikiausi upės pusės, bet čia aš susimaišiau. žemėlapio po ranka nebuvo, o gelgaudiškio (neminėki to žodžio be reikalo) link jau judėjo dviratė pagalba iš jurbarko.

nemesk kelio dėl takelio.

būtent taip aš ir padariau – grįžau į plentą ir judėjau lukšių link, nuo kurių iki šakių buvo 8 km, o šakiai-jurbarkas buvo 28 km. nebuvo kur dėtis, nes vakaras lipo ant kulno, o kantrybė stebėtinai greitai sekė. mano klaida buvo, kad nuo kriūkų žvyrkeliu nevažiavau link plokščių, bet gyveni ir mokiniesi. dar nuo šakių pasukau link briedžių pasitikti savo pagalbos, tai sudarė dar papildomus 14 km. netoli jurbarko kadrai jau pradėjo šokinėti ir dar nespėjome į kebabinę, kuri prieš nosį duris užvėrė. bet spėjome į degalinę kiduliuose, kuri manęs laukė su karštu submarinu, šalta coca-cola ir rojaus skonio bounty batonėliais. lauke temo, tad maudynes karjere bendru sprendimu atidėjome ateinančioms kartoms.

ne kiek pavargau, kiek gale viskas užpi$o. nuvažiuota lygiai 280 km per 10:37 val., vidutiniu kadensu 88, hr 108/186. išgėriau 8 litrus skysčių, suvartojau 2 energetinius geliukus, 2 bananai, 2 šokoladiniai batonėliai, 1 karštas submarinas su 3 x bounty on final destination. galutinis tikslas dar buvo papildytas šašlykais.

prisimenant ankstesniu važiavimus ir lietų per juos, šiandien nusprendžiau gamtą motulę apgauti – 16:00 išmyniau nuo namų, kad spėčiau iki lietaus kažką su dviračiu nuveikti. maps.lt man padėjo parodyti mano šios dienos nuvažiuotą atkarpą: vilnius, grigiškės, vievis, dūkštos, sudervė, avižieniai, vilnius:

šiek tiek susivėlinau išvažiuoti, nes nuo 16val. vilniuje prasideda kamščiai, nors labai norėjosi išvengti važiavimo su bendru srautu siauriais arba remontuojamais keliais:

  • miesto pervažiavimas – važiavau savanorių pr., nes ten pakankamai platu, po 3 eismo juostas kiekviena kryptimi, todėl savanoriuose bus patogu pedaliuoti;
  • užkilimas ant kalno ir išvažiavimas iš miesto – kilti savanorių pr. tiesiai į kalną – per didelis eismas tokiu metu, kalno viršūnėje sunku važiuoti tiesiai, nes visi suka dešinėn, trakų kryptimi. kalno kelio pirma juosta siaura, ne pačio geriausio stovio, o sunkiasvoriai automobiliai, prasilenkiantys labai nedideliu atstumu, nemotyvuoja juo judėti. pasirinkau važiavimą titnago gatve, vėliau kaip per treniruotę kilau į gariūnų kalną pro elektrinę ir keliu beveik be eismo išlindau ties gariūnų statoil degalinę, posūkis dešinėn ir judu grigiškių link.

išvengiau ne tik kamščių, bet ir keletą nervų ląstelių kitam kartui sutaupiau. grigiškėse buvo 2 nemalonios atkarpos – pradžioje, kur eismo susiaurėjimas, ir pabaigoje, prie viaduko, kur taip pat vyksta kelio darbai – daugiau nepatogumų nebuvo.

kelias grigiškės-vievis labai gerai žinomas (studijuoju kaune, todėl į savaitė min 2 kartai vilnius-kaunas-vilnius), ne monotoniškas, vievį pasiekiau greitai, nes greitį laikiau ne mažiau 30km/val. šioje ypač gerai kepino saulė, važiuodamas mačiau, kaip nuo nosies, veido, antakių laša prakaito lašai ant žemės ir dviratininko akinių ir kartais gauni prakaito lašo gurkšnį. praeitą kartą, kad išvengti grigiškės remontų sudarytų automobilių spūsčių, į kauną iš vilniaus judėjau pro sudervę ir vievį, tai dėmesį atkreipiau į kalnuotą vietovę, kuri daugiau įkalnių turi važiuojant iš vievio pusės – taip ir gimė mintis išbandyti šią atkarpą, nes ir keletą dviratininkų važiuodamas pastebėjau – sugundė. atkarpa nuo vievio iki neries tilto – prastos kelio būklės, duobės užlopytos, bet lopas ant lopo, kuriame dar lopas, o kitos duobės su kranu iškeltos. kelias panašus kaip kaune jonavos g. tik šiek tiek prastesnis. nusileidimas nuo 1-ojo didelio kalno, keletas nedidelių įkalnių – nieko ypatingo, tik lašinius atsikračiau. kelias nuo tilto per nerį – jau geras, iki posūkio į kernavę kelias turi kokia ~30cm asfaltuotą kelkraštį, puikiai tinkantį dviratininkams. nuo neries buvo keletas didesnių įkalnių, bet ne tai, ko aš tikėjausi. pasukus keliu dūkštos link, nuomonė pasikeitė – visą laiką kelias veda šiek tiek į įkalnę su periodiškai pasitaikančiais didesniais kalniukas, kuriuos įveikti tenka pedaliuojant atsistojus. pradėjo jaustis, kad jėgos reikia ne tik įkalnėms įveikti, bet ir pastoviam judėjimui į priekį. šioje atkarpoje dar buvo geros 2 įkalnės. įvažiavus į avižienius, kelias toks pat, kaip atkarpoje vievis-neries tiltas, žodžiu, prastas ir kratantis, bet miestelio ilgis įspūdingas ir kartu su kalniukais ir vingiais. pravažiavus avižienius, kelias iki vilniaus vienas malonumas, nes judant kita kryptimi jis vėliau patampa automagistrale (greitkeliu).

dar vienas pastebėjimas – jau ne pirmą kartą pastebiu, kad rimčiau atrodantys dviratininkai, pasisveikina: kas galva linkteli, kas, kaip šį kartą, ranką pakelia, o tai, iš tiesų, mane nuteikia labai optimistiškai.

kelionėje sunaudojau 0,7l vitargo, 0,5l mineralinio, šokoladinį batonėlį „nomeda“ – 1vnt., treniruotės važiavimo laikas 2:51val., nuvažiuotas atstumas 79,98km, vidutinis greitis 27,9km/val., prieš važiavimą svoris buvo 85,3, po važiavimo – 83,2kg. leškoms jau jaučiasi, kad ne š malė.

p.s. nelijo