gydymas

be kelių dienų 5 savaitės po traumos. praėjus 2 savaitėms po traumos pasidariau magnetinio rezonanso tyrimą, kuris nieko labai blogo nepasakė – kažkas paplyšę, kelios cistos ir tiek. paskirtas pasyvus gydymas – tepti koją tepalu 2 kartus per dieną (kuo aš netikiu ir ko nedariau), procedūros su bemer ir elektra (neturėjau laiko bet reikėjo) ir kojos ramybė. daktaras lengvai leido minti dviratį, tik tas „lengvai“ jam ir man nėra vienas ir tas pats. šiandien jau vaikštau be elastinio binto ir savijauta visai gerai – gal tik kartais lengvai nudiegia traumuotą čiurną.

bėgioti negaliu ir tą pats gerai suprantu, todėl reabilitaciniu periodu kiek daugiau vaikščiojau. vieną savaitę vaikščiojau su vienais bėgimo bateliais, kitą su kitais. gal kiek ir keista, bet skirtumas buvo juntamas. su stabiliais nike structure 19 jokių problemų nebuvo, bet su inov-8 race ultra 270 po 3 dienų prasidėjo skaudamos vietos maudimas. su tais pačiais aš ir patyriau traumą – vis tik patogumą reikėtų sverti ir lyginti su kitais batų parametrais, kurie ateityje gali įtakoti traumų prevenciją.

batų patogumas džiugina, bet sveikata vertingesnė

grįžus atgal prie maksimalų stabilumą turinčių nike batelių, maudimas išnyko. abiem atvejais vaikščiojau su tais pačiais batų vidpadžiais, kurie individualiai pagaminti pagal mano kojų formą.

nike structure 19

praėjus savaitei bandžiau sėsti ant dviračio – nesėkmė: per daug skausmingas kojos įkišimas į klipsinį batą. atidėjau kelioms dienos. po 10 dienų jau daug geriau – koja tilpo, nors per elastinį bintą vos vos užsegiau bato sagtį. minti buvo gerai – nemaudė, neskaudėjo, tad ir pradėjau kas dieną važinėtis dviračiu. po 2 savaičių dalyvavau juodšilių duatlone – kojos neskaudėjo, bet reikėjo saugotis kojos išsegimo ir ant jos nulipimo nuo dviračio. taip pat ir mėlynė po tiek laiko dingo. po truputį įsibėgėjau ir atsargiai pradėjau stipresnes mynimo treniruotes. o bėgti dar anksti.

simptomai visų panašūs – skaudanti galva, silpnos kojos ir nenoras eiti į darbą, o pažiūrėjus pro langą ima krėsti drebulys. kaip visada tos pačios mintys kur mano protas buvo vakare, kai ryte jau šaukštai po pietų. vakarinis arbatos kaušas su medumi ir viltimi, kad ryte bus geriau nei praeitą kartą, paguldo ant menčių jau tą pačią dieną, kai reikės anksti keltis. o būna tokių rytų, kai galva blaivi, bet turinys verdantis – nieko gero nežadanti aukštesnė nei įprastai temperatūra, o kaulų laužymas objektyviai sako viena – čia ilgam.

su laiku ateina patirtis ir nuojauta, kada tie džiaugsmai jau artėja. tada išmoksti dėti visas pastangas tam išvengti, kai mintys sukasi tik apie tą brangų ir prarastą laiką sergant. mano veiksmai būna tokie:

  • arbatos, arbatos ir dar kartą arbatos. galima ir vandens, gal net ir geriau, bet vanduo šaltas ir nuo jo greitai atšimpa liežuvis. vandenį sunku normuoti, o vėsdama arbata gurkšnojama po truputį ir kas kartą galima pasidaryti vis kitokios arbatos. saikingai medus yra yra gerai. galima gerti ir kisielių, bet tai geriau daryti per kalėdas.
  • antras dalykas – imuniteto stiprinimas. dabar daug ligų, kurioms reikia laiko, o ne antibiotikų. tokie jau tie virusai. vitaminas c visada geras ir pigus dalykas, kuriuo galima nesaikingai piktnaudžiauti, tik šį kartą žaidimui su tabletėms nėra laiko. net ir 1 gramas ar daugiau nepadės, bet 2 ampulės į veną per dieną daro stebuklus, o jeigu kartu dar puslitris fiziologinio tirpalo su gliukoze, tai akys pradeda regėti naujas spalvas, o po keletos dienų savęs jau neina atpažinti – eina sau kokia gera savijauta būna.
  • miegoti naktį, per pietus, po darbo ir prieš naktį – reikia laiko regeneraciniams procesams ir smegenų ląstelėms nuo veiklos atitrūkti. kūnas prašosi poilsio kurį mes privalome suteikti.

po nidos klimato praėjo savaitė ir viena diena, kai visą tą laiką užsiimu tuo, apie ką net galvoti nenorėčiau. kaip lavinti kantrybę aš jau žinau, o kaip aštrinti abejingumą dar esu paieškose, nes vienas mūšyje ne karys. aš gyvenu sveikatai kenksmingoje terpėje, kuri pilna pagundų ir kurioje kefyro deficitas. jaučiuosi lyg landšafto dizaineris, bandantis suderinti šaldančius įvairiaspalvius skysčius su kieta konsistencija mažame pavidale man dar nematytos formos. arsenalas dar neišsemtas ir turi potencialo improvizacijai. mano palėpėje tvenkiasi cholesterolio pilni debesys, kurių negaliu išvėdinti, nes negaliu individualiai su savimi pabūti ir sudėlioti veiksmų plano. sunku būti neįgaliam, kai negalia varžo minčių laisvę.

sėdžiu skaudančia koja ir skaitau knygą apie bėgimą. štai taip.

netikėtai ir nelauktai tapau šlubu ir laiko skleistinėje teigiamų pokyčių beveik nesimatė, todėl reikėjo imtis priemonių tam spręsti ne tik pasyviai gulint ant sofkutės. pradžiai apie priešistorę. rugsėjo mėn. 29 dieną panevėžyje dalyvavau duatlono varžybose, po kurių kojos nestreikavo, nemaudė ir neskaudėjo. kitą dieną po varžybų lengvu žingsneliu prabėgau „atsibėgimą“, po kurio buvo labai silpna užuomina vienai kojai prie čiurnos. dienos pertrauka visiems sportams, savijauta gera. 3-ia diena po varžybų buvo paskirta bėgimui, kuris man apkarto, nes bėgant paskutinius kilometrus koja su užuomina tiesiog įsiskaudo – nebuvo nei griuvimo, nei nikstelėjimo ar patempimo. po bėgimo jau pradėjau šlubuoti, o išorinė kojos vieta ties čiurna ištino. man ne pirmas kartas, vakarinio ištinimo ryte visiškai nebūna, bet tai būdavo su sąnariais. su čiurna aš pasikankinau – nei sekantis rytas, nei ateinančios dienos situacijos nekeitė – koja skaudamoje vietoje buvo ištinusi, o vaikščioti galėjau tik šlubuodamas. gerai, kad minant pedalus skausmo beveik nesijautė, bet krūvio didinimas kojai atsiliepdavo, todėl dviratį tam laikui pastačiau kiek toliau nuo savo akiračio. skausmas buvo gan įkyrus ir gan stipriai koncentruotas pėdos kulne, nes stojantis ant kulno skausmas padidėdavo. kojos visa pėda ties kauliuku iki pirštų buvo sutinusi ir liečiant skaudėdavo gan didelį plotą, bet tik išorinėje pusėje, vidinės pusės neskaudėdavo. dabar gerai nepamenu kurios kojos, bet vaikystėje žaidžiant krepšinį buvau patyręs traumą, kai buvau labai stipriai pasitempęs raiščius, galbūt tai ta pati koja.

taip pasikankinau savaitę – jokio pagerėjimo. skaudamos vietos tepimas fastum gel ir dolobene tepalais (tai, ką radau namie) taip pat nebuvo efektingi. kitos savaitės pabaigoje teko vykti pas specialistą apžiūrai.ortopedas-traumatologas paminkė, pasukiojo mano pėdą, rankomis spaudė skaudamą vietą ir aplink ją. po medikų apžiūros, štai ką aš išgirdau:

  • patempti raiščiai;
  • skausmo priežastis – didelis krūvis. spėju, kad duatlono bėgimas atkratė mano koją;
  • patarė koją „pasišildyti“;
  • jeigu po fizioterapijos situacija nepasikeis, reikės daryti magnetinio rezonanso tyrimą (mrt).

kadangi 2 savaitės šlubavimo man buvo kone mirtis, tad teko koją nešti „šildymo“ procedūroms. iš tiesų, šildymo ten nebuvo, buvo tik gydymas magnetinio lauko terapija veikiant žemo dažnio pulsuojančiu magnetiniu lauku, t.y. gydymas bemer 3000 slt įrenginiu. pasirodo, kad jis raudonojo spektro šviesą derina su pulsuojančiu magnetiniu lauku ir taip veikia organizmo ląstelių membranų molekulines ir submolekulines struktūras ir pagerina jų funkcionavimą. pradžioje į visą šį mokslinį kratinį aš žiūrėjau skeptiškai, bet blogiau būti tikrai negalėjo.

procedūra labai paprasta – bemer 3000 slt įrenginiui nustatomas šviesos srauto ir elektromagnetinio lauko intensyvumo derinys ir veikimo laikas. pirmoji procedūra buvo gal 5-iomis minutėmis trumpesnė, o kitos – po 21 minutę. kitą dieną po pirmosios procedūros buvo tokia mintis, kad lyg ir šiek tiek geriau, bet po kitų „šildymų“ situacija nesikeitė. šios procedūros trukmė – 10 seansų. po 6-ojo apsilankymo sekančios dienos rytas buvo kur kas šviesesnis, nes koją skaudėjo kur kas mažiau. dar po 2-jų apsilankymo jis beveik išnyko ir liko tik nežymus maudimas.

galvoje vis sukasi mintis, kad negydoma sloga dingsta po 7 dienų, o gydoma – po savaitės, bet ši fizioterapinė priemonė su bemer terapija mane pastatė ant abiejų kojų.

sėkmingai prekybos centrus siaubiantys kraštiečiai neapsieina ir be vaistinių teikiamų paslaugų, kurios įsigudrino savo pirkėjams pasiūlyti tuos pačius pirkinių krepšius kaip ir visos krautuvės. vis daugėjant savitarnos vaistinėms daugumai ne lygis yra pirkti po vieną pakuotę tablečių ar mikstūros, kurios dar ir labai gražios ir puikiai žiūrisi namie gulėdamos ant lentynėlės. namie padariau savo vaistinėlės inventorizaciją ir pasidalinsiu man būtiniausiais nereceptiniais medikamentais:

  • vitaminas c po 500 mg. įprastai vartojamas kai pasitaiko po ranka ir tikslingai vartojamas prieš alkoholio gėrimą, einant miegoti ir ryte atsikėlus. laiko patikrinta priemonė, leidžianti ryte matyti maksimaliai natūralią saulę;
  • saridon arba apap, skirti galvos šviesinimui malšinant skausmą. aš nesikankinu – jeigu skauda galvą, išgeriu tabletę ir skausmas pasitraukia, nes man gaila prarastų valandų ar net visos dienos;
  • aktyvinta anglis arba smecta, kurie padeda tais ypač retais atvejais, kai apsinuodiju maistu ir tais dažnesniais atvejais, kai apsinuodiju alkoholiu. dažniausiai vartojami ryte, gerai išsivėmus ir esant lyg kūdikio silpnumui;
  • naujas mano atradimas – mezym, virškinimą pagerinanti priemonė. man, kaip maisto vergui, mezym padeda greičiau virškinti persirijimo turinį ir per naktį atliekas sėkmingai konvertuoja į šūdą. puikia liekninanti priemonė po rytinio pasėdėjimo ant puodo;
  • paracetamolis gelbsti nuo karščiavimo, mažina temperatūrą ir nėra būtina pirkti su juo brangių mišinių, kai galima pigiai gryno įsigyti;
  • klijuojami pleistrai yra nepakeičiama priemonė susižeidus ar prisitrynus nuospaudą.

visi kiti medikamentai, vaistai, man nėra tokie būtini, kaip aukščiau išvardinti, bet tai nereiškia, kad jie nėra reikalingi.