gyvenimas

nupjauti žolę ar pasodinti medį nėra suaugusio žmogaus tikslai, kai ateini ir padarai ir tikslą sunaikini. negerai. uždavinys nupirkti lauko termometrą skamba kaip 60min. veiklos, kurio terminas priklauso nuo kalendoriaus užimtumo ir noro jame kažką pastumti viena ar kita kryptimi. uždavinys atlikti remontą skamba kitaip, kaip ir pasirinkimas likti darbe ar eiti galvos vėdinti. reikia spręsti. noriu valgyti, bet šaldytuve nieko nėra. noriu skanaus dar labiau nieko nėra. noriu numesti svorio, bet tai gal labiau tikslas, uždaviniui per sunku, norai per mažai motyvuoti. tada pageidauju ir toliau nieko nedarau, nes nenoriu apie tai galvoti, bet pamiršti irgi neina.

reziume: viskas yra pasiekiama jei yra motyvacijos ir užsispyrimo.

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

vėsus rytas su karšta arbata pakeliui į darbą. jokio skubėjimo, jokios įtampos ar stresas. žinių radijas čiauška savo istorijas, o saulė akina vairuotojus. mane taip pat, bet aš ramus. darbe reikalai klostosi tyliai, bet įgaudami pagreitį. link pietų liūdni dalykai pradeda kauptis, nors pietūs buvo skanūs, bet mažumėlę ankstyvi, dėl ko išpampo pilvas, nors ne kritiškai. grįžimas pėsčiomis buvo greitesnis nei ėjimas pirmyn, bet pilnesnis mintimis. prie darbo pulto jau kalnas situacijų, kurios reikalauja sprendimo. būtų niekis, jei ne laiko spaudimas. matau, kad veiksmas vyksta, bet rezultatu netikiu. bėda viena nevaikšto ir aš jos jau laukiau. šnipštas sau, o darbo valandos yra ribotos ir dar ketvirtadienio ritualas. grįžus į triobą pasitiko sportiniai organizaciniai neaiškumai, kai žmonės nemokamus dalykus supranta kaip jiems skirtą duotybę be atsakomybės, bet su reikalavimu daugiau nemokamų dovanų. komandiškumas čia nedalyvauja, nes nemokamuose dalykuose tokios sąvokos nėra – vieni privalo duoti daug, kiti reikalauja dar daugiau. toks jų supratimas. kalti lieka tik davėjai, kad nedadavė, o gavėjai kaltais nebūna, ne jie juk nemokamai ima, už tai jiems reikia dėkoti ir lankstytis. nepakeliui man su tokiais, nes vertybės per daug skirtingos. kantrybė ne medinė. šiandien pasitaikė irzli diena.

pirmasis žmogus, kuris buvo vyras, į kelnes šūdo nekrovė, nes buvo nuogas. bėgant laikui, vyrai vis daugiau laiko praleisdavo mažose patalpose, kuriose jie galėdavo pasijusti tikrais prometėjais, nes kiek didesnės patalpos būdavo paverčiamos moteriškų suknių ir batelių saugyklomis. balkonas, garažas, tamsiukas ir, žinoma, šikanas, buvo ir yra tos vietos, kuriose drąsiai galima pasijusti tuo pirmuoju žmogumi ir, kas be ko, ramia sąžine užsirakinti iš vidaus. išimtį pritaikyčiau tik šuns vedžiojimui lauke, nes vyro įtampos drumstimas namie yra su ribotais moteriškais resursais. taigi, tūlikas, nūdieną, yra 100% nuo moters veikiantis vyriškas antidepresantas, o bevielis internetas ir planšetė šią vietą daro tiesiog sveikatingumo oaze. keletas apsektų, kodėl vyrai čia jaučiasi savo stichijoje:

  • kaip minėjau – legalus užraktas iš vidaus;
  • komfortą ir ramumą suteikiantis vandens iš čiaupo bėgimas;
  • „baltoji gulbė“ (aiškinti čia nereikėtų);
  • iki 30min. nedrumstamos ramybės, nesunkiai pratęsiamos iki 1val. buvimo kelionėje (trūksta tik komposterio);
  • ideali blaivinimosi vieta;
  • laisvinimosi irgi;
  • vyriškų čatų vystymas (tik protingi vyrai po ranka įsirengia rozetę krovikliui).

tas geras jausmas, kai iš šikano išeini numetęs vieną-kitą kilogramą šūdo, t.y. svorio, ir be įtampos perskaitęs paskutinio pusvalandžio vyriškus pašnekesius, nebijodamas jog moteris užmatys, jos galva, kažką įtartino ir pradės ilgą vakaro tardymą (tikri vyrai tyliai sėlina pašikti, kad neįžeisti moteriškų jausmų).

kiekviena vyro mėgstama aplinka turi savo paskirtį – balkonas rūkymui ir trumpų sijonų legaliam sekimui, garažas tepaluotoms rankoms ir alaus butelių kaupimui, tamsiukas ar rūsys tyliam vyno brandinimui su uogienių priedanga, o šuns vedžiojimas mankštai prieš naktinius šeimyninius ritualus. tualetas, šilčiausia, komfortiškiausia ir geriausiai šiuolaikinėmis technologijomis aprūpinta vieta, skirta tikram vyrui atsiskleisti. ir niekis yra skalbenkės gedimas ar perdegusi lemputė, jeigu tupykloje netraukia waifajus.

gamta mėgsta simetriją, nors kažkodėl keistai jaučiuosi su viena širdimi. vizualiai atrodome so so, bet pažvelgus iš arčiau pas kažką ranka ilgesnė, pas kitą vienas petys žemesnis, o dar pas kitą viena koja kažkur į šoną žiūri. paviršutinė simetrija diletantams apmauti. o kojų drabužiai yra „einami“ kaip niekada, o senas įprotis pirkti vienodas kojines veltui nenuėjo. batai, tie vieninteliai kojinių gadintojai, ir klišos (švelniau kalbant – kiek nevienodos) kojos veikia išvien. taigi va, kojinė ten, kojinė šen ir jau yra viena atliekama kojinė, tinkama dar devynioms poroms į draugiją. myliu praktiškumą, mėgaujuosi pinigų tratinimu (vyriškiems reikalams). kolega kaip tik pasigyrė nauja aukso spalvos dviračio rato kasete – vyriški džiaugsmai, vyriški žaislai. taigi va, atsarginė kojinė – kaip prezervatyvų pakelis automobilio daiktadėžėje. praktiškas juodų daiktų masinis skalbimas ir rūšiavimas, nors dabar madingos įvairios spalvos, iš kurių gaunasi ir gražių kojinių kombinacijų. sako, buvo madinga prieš metus, bet pas mumis sueis kaip už madinga dabar.

pirštinių sezonas prasideda antroje žiemos pusėje, kai šaltis paima viršų prieš tingėjimą kažkur kapstytis ir jų ieškoti. kur jos ir kaip žiemoja yra stiprus klausimas, bet trauktis nėra kur. lyginis jų skaičius irgi iš pirmo karto ne visada susiklijuoja, nes randami daiktai per didelio skirtumo ir išsilavinimo. viena trumpa, kita kumštinė, dar randu ir ilgesnių, tik kitokio rašto, tankumo ir nunešiojimo. pirmadienį išmečiau vieną kiaurą mylimiausios vienintelės poros pirštinę, o antradienį mirties nuosprendžio sulaukė kitos poros viena iš dvynių. trečiadienis buvo sėkmingas – nauja interracial pora. vis tik laiko patikrinta.