mes, tikriausiai, to nebesulauksime. gera to iliustracija yra filmas „geležinis žmogus“ (angl. iron man) – žmogus, kurio kūne plaka ne žmogiška širdis. dabartinė mūsų laikmečio visuomenė prisotinta individais su sutrikusiais vidaus organais – kepenys, širdis, inkstai, plaučiai, kurie nėra išgydomi, kartais persodinami, o dažniausiai palaikomi medikų ir vaistų pagalba. argi ne šaunu būtų, jeigu pacientui su sutrikusia kepenų veikla, jas pakeistų robotizuotu įrenginiu, kuris visomis prasmėmis n+k kartų yra „geresnis“ už gimtąjį – jis negestų, būtų lengvas ir tvirtas, atsparus temperatūrų ir kraujospūdžio šuoliams ir neriboto termino garantija (angl. lifetime warranty). tokia svajonė ne vieno pasiturinčios personos svajonė, o paprastiems žmonėms – utopija.
pati mintis, kad kita gali pakeisti esamą geriau, įsibėgėja. štai kad ir vaistai – vieni jų gali tiesiog atlikti savo funkciją, pvz.: mažinti širdies kraujospūdį, kai kiti prie pagrindinės funkcijos dar ir stiprina širdį, normalizuoja jos darbą, mažina vėžio susirgimo galimybę ir t.t. – stebuklingi vaistai be šalutinio poveikio, o su pridėtine verte. kai tai sužinai, nenorom pagalvoji, kad geriau gyventi vaistais, nei kad be jų. aš jau matau kitą šios ateities viziją – mes gimsime sveiki, tokiais ir liksime, bet avarijos ir sužalojimai neleis mums u-miršti, kad robotai gyvena mumyse, gyvename ir mes. laukiame to, nes kitos alternatyvos nėra.
visi mes gerai žinome tėvelių ir senelių posakį „sugadinsi skrandį“, bet ar mes patys pagalvojame, kiek šiuose žodžiuose yra tiesos? valgant sūriai mes vienaip gadiname skrandį, o valgydami aštriai – dar kitaip, todėl man yra smalsu, kaip tas skrandis pas mus gadinasi. internete pilna pasvaisčiojimų apie skrandžio gadinimą, tik kad juose pasigendu bent vieno argumento, kaip tai gadinasi. na, ne gydytojas aš ir ne daktaras hausas, tai pasidalinsiu savo grynai žmogiškais asmeniniai pamąstymais, o ne medicininiais argumentais, susiduriant ir su stereotipais:
sakoma, kad pusryčiauti reikia 20% dienos maisto, t.y. kad būtų energijos sulaukti pietų. aš pusryčių nevalgau, nes jie mane varo ant puodo išsikrauti ir dar migdo, todėl po pusryčių aš būnu mažiau darbingas nei be jų, nes tada tik sėdi, virškini ir pūškuoji, nors maisto suvalgoma per juos nedaug suvalgoma. dėl šios priežasties aš pietauju anksčiau, apie 11 val., kad turėčiau kuo kvėpuoti kitą dienos dalį. ryte geriu daug arbatos ir to man užtenka – tokiame racione aš nematau skrandžio gadinimo, nes nėra kam jo gadinti;
greitas maisto rijimas apkrauna skrandį dideliu kiekiu neapdorotos-nesukramtytos medžiagos, todėl maistas skrandyje užsilaiko ilgiau, o skrandžiui reikia ilgiau padirbėti jį savo sultimis virškinant – ilgesnis skrandžio veiklos apkrovimas, todėl persivalgę mes dar ilgai jaučiame sunkumą;
girdėjau, kad dažnas valgymas mažais kiekiais yra sveika, bet jeigu žiūrint laike, ar tai ne tas pats, kas momentinis skrandžio užkrovimas didele porcija? čia pliusus matau tokius, kad maistas yra geriau įsisavinamas, o ne atsiduria tiesiojoje žarnoje, taip pat nėra virškinimo pikų – lengvai ir trumpai su pertraukėlėmis mes dorojame mums pateiktą žaliavą;
ne kiekvienas maistas yra greitai ir lengvai virškinamas, todėl nuo jo priklauso ir skrandžio darbo laikas – viena yra virškinti lašinius, o kita – obuolį. taip pat ne kiekvienas maistas yra ir sveikas, pvz.: odekolono gėrimas tikrai su laiku turėtų kokią opą įvaryti;
naktinis valgymas, kai organizmas jau nori miego ir pailsėti, jis dar turi užsiimti ir maisto virškinimu, kas dar ir organizmui neleidžia pailsėti;
per karšto maisto valgymas turbūt taip pat skrandžiui neprideda sveikatos.
vis tiek, matau, kad tai yra blogai ar gerai, bet nematau to kenkimo be didesnio krūvio – įdomu būtų sužinoti, kaip mityba ir gyvenimo būdas veikai pačio skrandžio funkcijas – silpsta, atsiranda uždegimai, kyla rūgštingumas ar pan.
ši vasara vietomis buvo karšta, netgi labai, kas mums, čia gyvenantiems, nėra labai įprasta ir lengvai pernešama. buitinės ir visiems prieinamos karščio malšinimo priemonės buvo pilnai įsisavintos ir panaudotos: roletai bei žaliuzės ant langų, spintų užstūmimas, visokio šlamšto prie lango tempimas, kad tik mažiau patalpose būtų kaitrių saulės spindulių. išskyrus dviratį – jis neliečiamas. barikados atnešė tamsos į kambarius ir privatumo – niekas nieko nemato ir negirdi, kaip po darbų namie prakaituoji ir pūškuoji nuo karščio. kaip ežiukai rūke.
lauke orams atvėsus jau trūksta saulės spindulių ir jų šilumos, todėl tenka vėl visą šlamštą ištampyti po kampus ir nuo langų nukrapštyti visas uždangas. vakare keista matyti lauke tamsą ir kaimynų bei gatvių žiburėlius, o pačiam taip pat būti stebėjimo objektu. karštis atpratino mane nuo aplinkos ir gyvenimo šviesos, nors daugumos nuomonė sako, kad ruduo mus uždaro savyje – drįsčiau prieštarauti, nes tik ruduo išveda mus į geltonai raudonų lapų parkus pasivaikščioti krapnojant silpnam lietučiui ir šviečiant žemai pakibusiai vėsiai saulei. ruduo mums atveria ne tik langines, bet ir mūsų bendravimą – einame į mokyklą, skubame troleibusan, važiuojančiam į mokymo įstaigą. nors rudens orai ir nepasižymi sausu oru, jie yra šviesūs – tas stimuliuojantis motyvas, pakeliantis mums nuotaiką ir atveriant save aplinkiniams.
myliu rudenį, jo lengvą lietų, gražiai vėsias dienas, ant žemės nukritusių įvairiaspalvių lapų gausą, per kurią visada smagu pasivaikščioti ir pabūti savimi.
net pačiam keista, kad jau 2-a savaitė iš eilės darbe esu užsip1$ęs, kas patrumpino mano gyvenimo dienotvarkę: darbas, viršvalandžiai-dviratis (vienas kitą keičiantys ir papildantys), internetinio dienoraščio rašymas komos būsenoje ir saldžių sapnų. jeigu užklydusią mintį į kalendorių įsivedu, tai nepasimirš, kitu atveju vėjas laukuose ir koreliacija su skersvėju kišenėse.
velomaratono euforija palengva atslūgsta, nors įdomu paskaityti kitų atsiliepimus ir pavartyti nematytas foto, bet tam irgi reikia laiko, tikriausiai tik planuoto. alus – ai taip, girdėtas žodis, bet reikia iki parduotuvės eiti, o tam reikia laiko ir dar skanaus alaus tose krautuvėse nebūna. darbe dar spėju vandens užvirinti, bet kai reikia juo užpilti arbatą, jis jau būna atvėsęs ir pasaka vėl nuo pradžių. nemėgstu prakaito darbo metu, nes tada tampu sau lipnus ir terliotas. na ne su kostiumu gi prakaituoti, o kaklaraištį taip ir taikosi koks kompiuterio ar serverio ventiliatorius įtraukti – happy tree friends istorija. kol besibaigiant 2-3 val. po darbo pabaigos sakai sau nx-px ir bėgi namo dviračio užkūrinėti, po kurio jau tampi lyg maišas trenktu, kas, matyt, nėra blogiausia būsena rašliavai kurpti.
išvada: reikia per pietus grįžti grožio miego pamiegoti.
šiandien svečiuose užsimezgė trumpa diskusija apie įstiklintus balkonus – vieni už juos, o kiti kategoriškai prieš. pasidalinsiu tiek savo, tiek ir mano girdėtų žmonių nuomone už ir prieš įstiklintus daugiabučių balkonus.
už įstiklintus balkonus (ir mano kontrargumentai):
žiemą šilčiau (tam yra dvigubo arba netgi trigubo paketo stiklo paketai, naujuose butuose šios problemos neturėtų būti);
izoliuoja gatvės triukšmą (žr. aukščiau);
tinkama vieta skalbiniams džiauti (dievo išradimas – skalbinių džiovyklė);
į balkoną niekas nuorūkų neprimėto (viršutiniame aukšte gyvenant nėra kam mėtyti, o su kaimynais galima ir pasikalbėti, jeigu jie ne nuo kirvio);
nejaučiamas rūkančių kaimynų tabako kvapas (čia, matyt, iš dalies turi sutikti));
dar vienas pusiau gyvenamasis kambarys (žiemą kai šalta, o vasarą šiltnamyje?);
prieš įstiklintus balkonus (aš už šią religiją):
gaivus oras (kuo aukščiau, tuo gaiviau), saulė ir vėjas;
nesibjaurotas namo fasadas (žiūrint iš vidaus, t.y. buto, kaip ir vienodai šviečia);
galima kepti šašlykus (oficialiai tai negalima, bet istorija nutyli);
kadaise, dar atmenamais laikais, kai aš važiavau pro vilniaus pilaitę (čia toks vilniaus mikrorajonas kiek tolėliau nuo miesto), ji buvo skurdi savo tarybiniais pilkai nykiais penkiaaukščiais, o naujausias pastatas joje buvo rimi prekybos centras. kelias iki pilaitės buvo prastas, siauras ir nutrupėjusiais šonais, vėliau kelią iki priemiesčio sutvarkė, bet pilaitė taip ir liko tamsus miestelis.
šiandien dviračiu neskubėdamas sukdamas ratą pro avižienius, sudervę ir pilaitę, šį vilniaus priemiestį pamačiau visiškai kitokį – nauja plati gatvė, gražūs gyvenamieji daugiabučiai, sutvarkyta aplinka, šalia matoma vilniaus panorama – ir visa tai pilaitėje, kuri šalia pastatė ir kitokį suvokimą apie šį miesto pakraštį, kaip kadaise savo įvaizdį pakeitė ir užupis. man patiko, pagalvojau, kad norėčiau pilaitėje gyventi – naujas ir gražus miestas su greitu susisiekimu iki vilniaus centro, o iš bėdos ir pėsti ne taip jau toli ir eiti. per paskutinius kelerius miestus miestas su savo apylinkėmis labai pasikeitė, ne viską spėju greitai ir pamatyti. pavydžiu naujos pilaitės gyventojams, nes ten ne tik gražu, bet ir miela, ir visa tai už mažesnę nei buto perkūnkiemyje, kainą.
dviračiu man šiandien gavosi 49,64 km ir iki lazdynų atvažiavau 29,6 km/val. vidutiniu greičiu, maksimumas buvo 53,7 km/val., o vėliau leidau sau pailsėti, pariedėti ir pasvajoti, todėl grįžus vidutinis greitis buvo 22,3 km/val. ir viso laikas 2:13 val. svoris nuo 81,9 kg sumažėjo iki 80,9 kg, o „pasiplėšyti“ teko tik ant šeškinės kalno ukmergės g. smagiai praleistas laikas su mintimi, kad vakarais trumpomis rankovėmis dviračiu važiuoti jau yra per šalta.
vieni internetiniai dienoraščiai, aka blog’ai, yra populiaresni, o kiti – nelabai. nėra lengva pasakyti kas tai įtakoja – vieni sakys, kad temos, kiti – marketingas ar reklama, o tik nedaugelis pagalvos apie verslą. viename fantastiniame filme matytas vaizdas: žmonės moka pinigus už tai, kad girdėtų, kaip juos giria. rašyti blog’ą sau yra viena, o rašyti kitiems – dviveidiškumas. internetinių dienoraščių rašymo verslas lietuvoje nėra populiarus, nedaugelis svetainių gali pasigirti dideliu lankytojų srautu, kurie per mėnesį kažkiek prispaudžia reklaminių užsklandų, patalpintų autoriaus blog’e. man rašymas atima nemažai laiko, vidutiniškai ~1 valandą per dieną, kurią kiti sėkmingai skiria pietų miegui ar kiurksojimui prie žydrojo ekrano – toks jų uždaras dienoraštis. rašyti tai, ko nori masės, iš dalies yra talentas, kaip ir ne kiekvienam sekasi savo verslą pradėti, bet toks rašymas yra nutolęs nuo autoriaus kaip minimum per 2 žingsnius: grynakraujiškumas ir tiesa. deja, net ir pats rašymo stilius būna ne žmogaus autonominis, o „sutagintas“, pritaikytas paieškoms sistemoms, o ne savo individualios nuomonės pateikimui. blog’ai prarado asmeniškumą ir nuo žmogaus transformavosi į komerciją.
karšta. saulėje dieną >+50. balkone irgi karšta. balkono gėlėms reikia vandens. o aš renkuosi alų. laistau. kai nepamirštu. dažniausiai vakarais. laistai visas. neišskiriant. palaistau ir gėlių sargą. katiną. jis neauga. nemėgsta vandens. jam šalta. jis guli saulutėje. ir kniaukia. nes šalta. ir dar alkanas. bet ėda ir šika. gausiai. garantuoju. bet gėles saugo. gal slepiasi? jis medžioja vabalus. jie skanūs ir traškūs. beveik bulvių traškučiai. ir dar skraidantys. jie tikrai švieži. katinui. balkone tamsu. ir karščiui tamsu. jis slepiasi už mano augalų. sunku jiems jį slėpti. todėl jie vysta. karštis yra zombis. mano augalai su juo kovoja. balkone. kaktusai ir sukulentai laimi. kiti beginkliai. katinas stebėtojas. jis ir priešas. ir sargas. ėda lapus. bet ne visus. po to vemia. ėda ir vemia. kaktusų neliečia. jie duria. ir jam negražūs. matyt. aš taip spėju. gal tikrai tie lapai skanūs? nenoriu. atsidariau alaus. alus neskatina apetito lapams. sakau rimtai. bent man. ir dobilėlių nenoriu. neskatina. gėlės balkone kovoja. kitos vysta. kitos džiaugiasi. bet viena kitos nepalaiko. negali. nežino kaip. nors gal norėtų. tam esu aš. pamirštantis palaistyti. bent maisto pirkti nereikia. kaip katinui. čia jau gerai. pliusas. stebiu toliau. gal kas pasikeis. o gal ne. ar tai svarbu? sunkus klausimas. ne šiandienai.
buvo metas, kai pienininkai piketavo dėl mažų pieno supirkimo kainų, nuo tada labai lėtai mūsuose pradėjo rastis ūkininkų pieno pardavimo automatai, o man, kaip pieno mėgėjui, tai įdomi ir smalsi naujiena. ne taip senai per televiziją viena ausimi girdėjau, kad kažkurioje lietuvos vietoje jau nuimtas vienas pieno pardavimo automatas, nes jo išlaikymas kainuoja daugiau, negu atnešamas pelnas – ši naujovė lietuvoje kol kas neprigijo ir matyt kad neprigis. man patinka iki parduotuvės, todėl mėgstu lankytis fabijoniškių g. esančioje iki krautuvėje ir kas kartą eidamas į ją žvilgsniu palydžiu ten stovintį pieno pardavimo automatą, nors dar nė karto juo nesinaudojau ir paaiškinsiu, kodėl:
aš esu virtualių pinigų vergas, t.y. grynųjų niekada neturiu ir visur naudojuosi banko mokėjimo kortele, todėl atsiskaityti pieno pardavimo automate už pieną man nėra jokių galimybių, o gryninti pinigus ir dar metalo monetomis – papildomas laikas, gaišatis ir terlionė;
kaina: 1 litras = 2 litai – nėra pigu kaip kad norėtųsi, nes parduotuvėje 1 litras pieno vidutiniškai kainuoja apie 2,5 lito. pirkdamas pieną iš parduotuvės aš aiškiai matau, kad jis laikomas šaldytuve (bent pirkimo metu), kokia jo galiojimo data, koks riebumas ir gamintojas – man ši informacija būtina pieno pasirinkimo procese, o daugelio iš šių punktų pardavimo automate pasigendu;
užpylimo procedūra – kiek mačiau ir supratau, reikia pačiam paimti vienkartinę tuščią tarą, pastatyti lyg „gazirovkės“ lauktum ir po to užsukti – nehigieniška, juo labiau pienui. iš kur man žinoti, ar ta tara iš tiesų švari, o ne pvz. apdulkėjusi, taip pat nesinori ir apsilaistyti pienu ar jį pro šoną prapilti – daug čia veiksmų;
koks pieno iš automato galiojimo laikas ir kas man garantuos už jį?
įdomumo dėlei, reikėtų bent kartą pabandyti, kad susidarytų pilnas vaizdas, bet nesinori labai ir apsižioplinti, nes „ką aplinkiniai pagalvos“, bet manau, kad teks, kol ir šio pieno pardavimo automato nepašalino.
paskutiniai komentarai