internetinis dienoraštis

keistai žiūrėjau į beraščius blog’ų autorius, bet dabar jie man kitokie. renkantis iš beraščių ir veidmainių rašytojų, renkuosi beraščius, kuriuose aš matau žmones, o ne politinį verslą, savanaudiškus interesus, nukreiptus asmeninių poreikių tenkinimui. veidmainiai, tikslingai dirbantys savo tikslo link. nors aš ir nedaug laiko leidžiu blogosferos erdvėje, pasidalinsiu viena mintimi:

rudas kaip šūdas, bet musės neapgausi.

nesakau, kad visada yra lengva atskirti pelus nuo grūdų, bet visais atvejais tai apsimoka. kaip ir politikoje – kuo daugiau apsišikęs, tuo didesnis pilvas, o bmw vairuojami su pimpalu.

ištakos ir pradinė mintis – realizuoju savo mintis laisvai, kurios pasiklys begaliniuose interneto tuneliuose ir būsiu laisvas kaip vėjas, švilpaujantis melodijas kur man norisi ir kur niekas manęs nepažįsta. negyvenamosios salos sindromas provokuoja mus atostogauti šalyse, kur nėra lietuvių ir negirdėti rusakalbių, nes tai žeidžia mūsų privatumą ir griauna aliuzijas į tikrą poilsį, nors oficiali versija yra šiltas klimatas, kuris lyg priedanga pridengia apnuogintą mūsų asmeninio gyvenimo užpakalį.

žalės dažymas, savęs apgaudinėjimas, apsimetinėjimas šlanga – kasdienis mūsų užsiėmimas, kuris net miegant realizuojasi sapnuose, kas realybėje yra ne kas kita kaip pasiteisinimai, neapgalvoti, naivūs ir visiškai neįtikinami. naivu manyti, kad skaitytojų tarpe nėra bendradarbių, giminių ir draugų – tai netgi didžioji auditorija, kuri pakeičia pirminį poreikį rašyti asmeninį dienoraštį internete ir skatinantys partizaninę veiklą.

keletas atvirų įrašų ir facebook’o draugų sąraše gali žiojėti nulis draugų. bet ne nulis skaitytojų. ką pagalvos bendradarbiai, kolegos, draugai ar pažįstami, bet bandome save įtikinti, kad jie yra be galo svarbūs mūsų gyvenimo procese, kai iš tiesų jie yra tik bedantės hienos bandančios įkasti į storžievį egoistinio autoriaus kaklą. balanso lygsvara naikina mūsų tautiškumą savo mintims, gimdo kaukių kolekciją. kaukė darbe, namie, su draugu a ir draugu b, kaukė proginė ir kasdienė, lyg švarūs sportiniai bateliai ir purvini kostiuminiai batai, be kurių mes nesirodome viešumoje, nes šalta kojoms ir nepatogu.

aš žinau, kad pradžiai aš esu veidmainis pats sau, ir kiek mano asmeniškumo čia yra? deja.

blogday diena – 08.31, apie kurią sužinojau šiandien ir kurios tikslą išsamiai parašė kick ass, todėl kartotis nėra prasmės. būsiu trumpas, paminėsiu nors ir nelabai aktyvius internetinius dienoraščius, bet kitokius:

  1. ne’davatkiškas gyvenimas – rašo medikė, šizovos mintys;
  2. ieva stebuklų šalyje – žmogus ant/po/prie meno, tokie žmonės iš medžio ant galvos kritę;
  3. vilnelės vilnijimai – velniai žino, gal;

gavosi tik 3 vietoj 5, bet aš noriu tik jais pasidalinti.

vieni internetiniai dienoraščiai, aka blog’ai, yra populiaresni, o kiti – nelabai. nėra lengva pasakyti kas tai įtakoja – vieni sakys, kad temos, kiti – marketingas ar reklama, o tik nedaugelis pagalvos apie verslą. viename fantastiniame filme matytas vaizdas: žmonės moka pinigus už tai, kad girdėtų, kaip juos giria. rašyti blog’ą sau yra viena, o rašyti kitiems – dviveidiškumas. internetinių dienoraščių rašymo verslas lietuvoje nėra populiarus, nedaugelis svetainių gali pasigirti dideliu lankytojų srautu, kurie per mėnesį kažkiek prispaudžia reklaminių užsklandų, patalpintų autoriaus blog’e. man rašymas atima nemažai laiko, vidutiniškai ~1 valandą per dieną, kurią kiti sėkmingai skiria pietų miegui ar kiurksojimui prie žydrojo ekrano – toks jų uždaras dienoraštis. rašyti tai, ko nori masės, iš dalies yra talentas, kaip ir ne kiekvienam sekasi savo verslą pradėti, bet toks rašymas yra nutolęs nuo autoriaus kaip minimum per 2 žingsnius: grynakraujiškumas ir tiesa. deja, net ir pats rašymo stilius būna ne žmogaus autonominis, o „sutagintas“, pritaikytas paieškoms sistemoms, o ne savo individualios nuomonės pateikimui. blog’ai prarado asmeniškumą ir nuo žmogaus transformavosi į komerciją.

štai kaip sekasi mūsų kaimynams rusams: