kalėdos

darbas, į kurį privaloma nueiti atsižymėti. darbas su lengvatomis – nėra nustatyto darbo valandų kiekio ir pradžios laiko, nereikia ir kaklaraiščio po barzda pasirišti, bet praleisti nevalia. ogi tokie mano argumentai:

  • būtina nuvykti. vat kažin kada ateis to tektoninio lūžio momentas, kai man nereikės važiuoti, o pas mane važiuos. ligos ir kiti argumentai čia yra mažai veiksmingi. geriausiu atveju galima manipuliuoti prastomis oro ir vairavimo sąlygomis, bet tai ir viskas.
  • kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir nevalgyti būtų didžiausias metų nusikaltimas. pats didžiausias alkis per vakarą nesugeba absorbuoti tokios gausos silkių ir dar didesnės gausos kitų silkių. žinoma, dauguma jų su majonezu, tad kiekvienam patiekalui drąsiai galima užmesti po ratuką mezym’o, akcentui pagyvinti ir ilgesnei šypsenai veide išlaikyti.
  • maisto valgymas – tik gėlelės. visas įdomumas slypi važiavimo namo dieną, kai reikia iš lengvojo automobilių padaryti sunkvežimį su priekaba visam maistui namo parsivežti, lyg kitur nebūtų maisto prekių parduotuvių. tokia ta meilės išraiška.

po tokių „švenčių“ man dar reikia keletos dienų namie reabilituotis ir socializuotis, atgauti dvasinė pusiausvyrą ir koreguoti kūno masės indeksą.

bet tai kai kokioje melo visuomenėje mes gyvename – mūsų potencialas išleisti pinigus toli gražu dar neišnaudotas. bet čia nereikia maišyti kelių skirtingų dalykų – mokesčiams pinigų mes neturime, o šventiniam alkoholiui, dovanėlėms, kurui ir automobiliui jų visada atsiranda. keisti tie mūsų prioritetai, kai būdami ubagais gyvename ne pagal savo galimybes. iki šv. kalėdų liko mažiau kaip 2 savaitės, todėl automobilių spūstys tapo nesibaigiančiomis, o parduotuvėse vis trūksta dirbančių kasų kiekio. labai laukiu, kol šis periodas praeis, po kurio dar reikės pralaukti 2-jų savaičių pagirių sezoną.