kalorijos

dieta – sunkus reikalas, o ar protingas galima daugelį traktatų parašyti, iš kurių visi bus teisūs ir tuo pačiu klaidingi. nesuklysiu sakydamas, kad dieta yra religija, psichologija, darbas ir laisvalaikio leidimo būdas. kartais užplaukiantys kvailumo debesys mane pakursto imtis šios veiklos.

marinuoti burokėliai ir žirneliai su kukurūzais man jau senai pabodę, tai į tą žolių sąrašą dar ir žalius kopūstus su kalafiorais įtraukiau (veganu būti neketinu). keleto dienų naujovė žolėdžių racione – kukurūzų burbuolė, kurias smagiai čiauškindavome būdami moksleiviais tarybinių kolūkių laukuose.

kaina parduotuvėse so so, 1-1.5 lt už vienetą, o daug jų prisikimšti neina. internetas sako, kad ši daržovė gerokai šlamštinė, neskaitant kelių vaistinių savybių, kuriomis, vienokiomis ar kitokiomis, visi pasižymi. esmė čia yra kalorijų kiekyje (vertinu konservuotų kukurūzų atžvilgiu) ir tai, kad valgant kukurūzų burbuolę vis galvoju už kiek laiko teks iškrovos procedūrą, kartu su kitais maistais, padaryti (kas irgi nėra blogai atlaisvinti skrandį ir kitą vietą nuo perteklinio kiekio).

ne naujiena, kad lietuva yra bananų respublika, bet tiesiogine šio žodžio prasme susidūriau visai nesenai. pasakysiu, kad aš nesu kioskų ir panašių pardavimo taškų lankytojas, todėl man visada nuostabą keldavo žmonių sambūriai prie jų, į kuriuos aš dabar žiūriu kiek kitaip. dar nuo tų laikų, kai kartais mindavau dviračio pedalus ir maitindavausi lašiniais prieš kelionę ir bananais bei burokėliais po to, poreikis bananų žaliavai man buvo padidėjęs, o pasimėgauti geltonuoju muilu kartais yra visai skanu ir mažai kaloringa (neskaitant chemijos/pesticidų/trąšų). pavasariškai žiemišką ir nepavasariškai žiemišką šį šaltą pavasarį norisi suvalgyti šilto vaisiaus, pasvajoti apie merginas su maudymosi kostiumėliais (arba be jų) ir sukrimsti vieną-kitą bananą šiam žiauriam jausmui slopinti.

netikėtai ir nelauktai apturėjau vieną-kitą diskusiją apie pirkimo vietas, po kurių supratau, kad net prekybos centrų norfa pensininkams ir neįgaliems pritaikytos kainos yra tik gėlytės lyginant su kainomis vaisių kioskeliuose. štai palyginimas:

  • iki, maxima ar rimi 1 kg bananų kainos svyruoja 4.59-4.99 lt, o nedažnų akcijų metu, galima tikėtis kilogramą bananų įsigyti už 3.99, kurie bus nedelsiant tūlų lietuvių išgraibstyti;
  • vienas konkretus kioskelis prie maxima prekybos centro – bananų kilogramo kaina 3.99 lt, o paėjus iki vaisių kioskelio, esančio prie visuomeninio transporto sustojimo, kaina 3.49 lt. kainos, didesnė kaip 4 lt už kilogramą čia dar nemačiau, nors eidamas darban kas kartą užmetu akį sportinio intereso vardan. kiek teko vartoti – kokybė didžiąja dalimi yra tokia pati, o kartais net ir geresnė, būna mažiau užsistovėję. šiandien laiminga diena – bananų akcija kioske ir jų kaina 2.99 lt.

o dabar komercija ir pelnas. prekybos centrų bananų pardavimų apimtys, lyginant su kioskais, tai kaip lyginti dangoraižį su plyta, proporcingos ir nuolaidos įsigyjamai produkcijai. taip, galima sakyti, kad jiems reikia patalpas išlaikyti, automobilių aikštelę valyti, darbuotojų bandą išlaikyti, apšiltinti ir pan., bet pardavimo kaina čia >25% aukštesnė. kioskai taip pat nėra tokie jau nekalti, kaip atrodo – čia dėmesį reikia kreipti į atiduodamą grąžą ir kiek abejotinas klausimas dėl svarstyklių tikslumo. žinoma, banko mokėjimo kortelė čia netiks. ar tai yra normalu, o ar klausimas ar čia nėra kartelinio susitarimo, man atrodytų ne vietoje užduotas.

net ir aš, gan mažai per mėnesį vartojantis vaisių, jaučiu skirtumą keletai alaus bokalų naudai, o vegetarai turėtų tiesiog švytėti. dabar renkuosi vaisių kioskelius, nes nenoriu mokėti daugiau, nenoriu stovėti ilgose prekybos centrų kasų eilėse, nenoriu matyti bjaurių ir riebių apsaugos darbuotojų veidų, nes aš noriu pigiai gerų bananų iš kiosko.