Skip to content

Žyma: kelionė

kaip aš nenuėjau 100km

bėgti tai ne eiti. po avantiūros #1, dažniausiai eina skaičius 2, o kadangi dviračių sezonas jau uždarytas, tai vienu pasirinkimu buvo mažiau. naktinis 100km pėsčiųjų žygis pergalių ir kovų keliais buvo tinkamas pasirinkimas. neneigsiu, kad kad man patinka vaikščioti ir laiko šiam ėjimui, mano supratimu, aš skyriau tikrai daug – nuo 6 iki 11 ėjimo valandų per savaitę.

gal kai kam ir sukels juoką, bet tokią distanciją be pasiruošimo įveikti būtų labai sunku, o aš nenorėjau to daryti bet kokia kaina lipant pers save, bet iš malonaus laisvalaikio pėdinimo šis renginys man virto varžybomis. tai buvo pirmoji klaida, bet neesminė – per aukštas ėjimo tempas.

registruojantis vietoje nuotaika jau buvo sujota, nes ten buvo beveik palaida bala, nors gal ir aš pasidariau per daug nekantrus. registracijos ir starto vieta buvo skirtingose radviliškio miesto vietose ir dėl to norėjosi aiškesnės informacijos. kaip vėliau paaiškės, kelionės maršruto brėžinyje trūko atstumų tarp kontrolinių taškų ir pažymėtų vietovardžių.

starto vietoje vyko puikus inscenizuotas karo vaidinimas, po kurio ėjikams buvo duotas startas – žygis prasidėjo 17 val. dabar tai žinant buvo galima startuoti ir anksčiau, tik nežinia, ar kontroliniuose punktuose būtų buvusi kontrolė, kurioje reikėjo atsižymėti. nors jeigu eini dėl savęs, tai tas nėra svarbu, bet reikia gerbti ir organizatorius, kuriems tu nors ir nedaug, bet rūpi. organizavimas trasoje buvo labai geras, žymėjimas 10 balų iš 10-ies. visą kelią žygeivius lydėjo policijos ekipažai, painesnėse vietoje jie stovėdavo ir nukreipdavo tinkama kryptimi. dažnai trasoje pasirodydavo ir organizatorių „kontrolės“ automobilis. eiti buvo vienas malonumas. žinoma, kol ėjosi. kontroliniuose punktuose laukė maistas, karšta arbata ir ėjimo kortelės atžymėjimas, o sutemus ir karšti laužai.

sutemus pradėjo purkšti lietutis ir ne visuose poilsio punktuose buvo sausos vietos atsisėsti, todėl pasistiprinus iš karto teko eiti toliau. tai buvo antra vinis klaidų sąraše. o kad šlapiai nesėdėti, tam reikia reikia pasiruošti – pamoka ateičiai, o kad ir koks geras atrodo oras, apsiaustą nuo lietaus pasiimti yra būtina. šį kartą nepramečiau.

ėjimas tamsoje turi savo žavesį, kurį lydi monotonija – kur besidairysi, visur tamsa, o jeigu dar kelias ilgas ir tiesus, tai tas veikia, nes atrodo lyg viet0je eitum. man patiko dangos įvairumas, kad vietomis buvo asfalto, o vietomis žvyro keliukai, nes tai paįvairino patį ėjimą ir skaidrino aplinkos monotoniją. įdomu tai, kad skirtingai nei bėgime, po ilgų žvyrkelių norėjosi asfalto, nes tada ir kojų statymas stabilesnis, ir tempas didesnis, kurio nereikėjo didinti. ant galvos esantis žibintuvėlis puikiai švietė ir save pateisino, nors baterijų komplekto užteko tik 4-ioms valandoms. gerai, kad po ranka buvo jų rezervas ir ne vienas. lietus vietomis buvo intensyvesnis, bet nevarginantis, o žygis tęsėsi toliau. lankantis kontroliniuose punktuose tapo aišku, kad ant nugaros į kuprinę imti sunkų termosą buvo klaida, kaip ir imti per daug vandens, kuris taip pat lenkė nugarą prie žemės ir kurio buvo kontroliniuose atžymų taškuose. sunki kuprinė – anksčiau ar vėliau nugaros skausmas.

7-i kilometrai iki pusiaukelės kontrolinio punkto buvo asfaltu. lietus sustiprėjo, o iš priekio važiuojantys automobiliai vertė lipti į kelkraštį. tas erzino, o to rezultatas šlapios kojos, o vėliau ir nuospauda ant vienos kojos kulno. kitai taipogi nedaug trūko. tai buvo ilga ir šlapi atkarpa. pusiaukelės kontroliniame punkte taip norėjosi laužo ir šilumos, bet buvo tik arbata ir kareiviška košė. taip, tai buvo super, bet norėjo kai ko kito. suradus kur sausai bet šaltai prisėsti ant lauko laiptų, krimtau jau drungną kareivišką košę ir stebėjau, kaip intensyvėja lietus, kuris iš lengvos formos perėjo į vidutinio intensyvumo. nuo drėgmės ištino tiek rankų, tiek ir kojų pirštai, kurie pradėjo nemaloniai remtis į batų priekį.

ne be reikalo savaitę prieš ėjimą gilinausi į ėjimo avalynę, į kurią tada skeptiškai pažiūrėjau, o pasirodo, kad be reikalo – tai buvo didelė klaida. per galūnes žmogus praranda daugiau šilumos nei per visą kūną kartu sudėjus, o beveik visi bėgimo bateliai, tame tarpe ir mano crosstrail’iniai tokie buvo, yra perforuoti ir visiškai nedraugauja su lietumi. šlapios kojos – užprogramuotas šaltis ir ligos ieškojimas. ėjimo avalynė yra tam pritaikyta su visomis su tuo susijusiomis aplinkybėmis – tinkamas padas kojas statant ant kulno (juk su bėgimo avalyne mes bėgame ne ant kulno), patogumas kojoms ilgai avint, tinkama ventiliacija ir atsparumas lietui bei baloms.

50km iš 100-uko buvo įveikta, o už „lango“ merkė lietus. aš turėjau begalę argumentų čia padėti tašką šiame ėjime ir nė vieno jį pratęsti. taip, buvo galima nueiti 20km, o gal ir net visus likusius 50, bet tas ėjimas jau nebūtų buvęs malonus, o kentėti šį kartą aš nebuvau nusiteikęs. taškas čia, daugėlaičiuose, ir buvo padėtas kartu su išvadomis kitiems ėjimams.

2 Comments

vilnius-kaunas-jurbarkas. dviračiu.

vieną vakarą paspangau, kitą rytą atsikėliau ir nenorėjau dienos vėjams paleisti. ta diena buvo ilgasis mindauginių savaitgalis, 3 laisvos nuo darbų dienos. kaip visada man sunkiausia pajudėti iš vietos, o tą rytą dar nebuvau kažko konkretaus suplanavęs, nes tingulys ir karštis traukė prie žemės. penktadienio rytą leidau sau iki 9 val. pamiegoti ir iš lovos išlipus dar pamedituoti, ką doro tą dieną nuveikus. velniop viską ir nusprendžiau dieną skirti dviratizmui. kelionės tikslas – iš vilniaus dviračiu nusigauti iki jurbarko. iš akies buvau primetęs, kad turėtų susidaryti ~220 km, bet jaučiau, kad 250 km tikrai bus. lengvai užkandau, pasiėmiau ne daugiau kaip įprastam važiavimui imamų reikmenų ir pajudėjau. tiesa, hematogenus namie palikau, tad išjudėjau tokios sudėties:

  • kalninis 29′ dviratis;
  • suspausto oro balionėlis ir kamerų remonto komplektas;
  • 0,75 litro gertuvė ant dviračio rėmo ir 1,5 litro vandens bambalis galinėje dviratininko marškinėlių kišenėje;
  • akiniai nuo saulės, šalmas savaime suprantama;
  • 2 energetiniai geliukai;
  • 100 litų grynaisiais;
  • pilnai pakrautas mobilusis telefonas;
  • daugiau nei buvau apsirengęs jokios papildomos aprangos neturėjau.

išvažiavau. maršrutas buvo pasirinktas ekspromtu – važiuoti „viršumi“ pro elektrėnus ir vievį netraukė, tada kitas kelias liko grigiškės-trakai ir kažkur į reikiamą pusę. taip ir padariau. kelio dangos sau nesunkinau, nes ir taip buvau nusiteikęs, kad tą dieną bus kas veikti, tad rinkausi lengviausius kelius, t.y. asfaltuotą kelio dangą, nors buvo ir bekelės. kaip ir tikėjausi, morališkai sunkiausia buvo dasigauti iki kauno. vilnius-grigiškės-trakai kelias buvo aiškus, nors trakuose tikėjausi greičiau būti. nuo trakų totalus ekspromtas – kelią aukštadvario link aš žinojau ir dviračiu jis man nelabai tinkamas atrodė, tad važiavau link semeliškių, o nuo ten neišvengiau ir aukštadvario. visiškas plentas ir stabilūs 35 laipsniai šilumos pavėsyje. čia aš kepiau ir adaptavausi karščiui, o toliau jau tik kepiau. pirmas sustojimas aukštadvaryje ir pirmasis skysčių pasipildymas. šokoladinis batonėlis ir judu toliau.

birštonas – gražus miestelis, mielas ir malonus. nuo birštono palei nemuną miškeliu eina asfaltuotas takelis iki prienų. prienuose sėkmingai grybavau ir kelią link skriaudžių iškeičiau į bekelę „kažkur link kauno“. prienuose gėrimų papildymas ir „ta“ kryptimi besikratydamas žvyrkeliais atsidūriau prie juragių, netoli kauno. čia jau vietos buvo žinomos, o vandens atsargų papildymas dar labiau įkvėpė stimulo. skaitliukas jau rodė nuvažiuotus 150 km. juragiai-mastaičiai-zapyškis buvo greita atkarpa, nes buvo jau važiuota ir žinoma.

nuo zapyškio tikėjausi greitai atsirasti jurbarke, bet čia aš klydau, geras asfaltuotas kelias iki kriūkų buvo tiesioji mano tikslo link, bet po to asfaltas kilo link lukšių, kurie yra netoli šakių miestelio, vadinasi man gautųsi nemažas lankas. nuo kriūkų dar bandžiau vazžiuoti bekele, kaip man atrodė laikiausi upės pusės, bet čia aš susimaišiau. žemėlapio po ranka nebuvo, o gelgaudiškio (neminėki to žodžio be reikalo) link jau judėjo dviratė pagalba iš jurbarko.

nemesk kelio dėl takelio.

būtent taip aš ir padariau – grįžau į plentą ir judėjau lukšių link, nuo kurių iki šakių buvo 8 km, o šakiai-jurbarkas buvo 28 km. nebuvo kur dėtis, nes vakaras lipo ant kulno, o kantrybė stebėtinai greitai sekė. mano klaida buvo, kad nuo kriūkų žvyrkeliu nevažiavau link plokščių, bet gyveni ir mokiniesi. dar nuo šakių pasukau link briedžių pasitikti savo pagalbos, tai sudarė dar papildomus 14 km. netoli jurbarko kadrai jau pradėjo šokinėti ir dar nespėjome į kebabinę, kuri prieš nosį duris užvėrė. bet spėjome į degalinę kiduliuose, kuri manęs laukė su karštu submarinu, šalta coca-cola ir rojaus skonio bounty batonėliais. lauke temo, tad maudynes karjere bendru sprendimu atidėjome ateinančioms kartoms.

ne kiek pavargau, kiek gale viskas užpi$o. nuvažiuota lygiai 280 km per 10:37 val., vidutiniu kadensu 88, hr 108/186. išgėriau 8 litrus skysčių, suvartojau 2 energetinius geliukus, 2 bananai, 2 šokoladiniai batonėliai, 1 karštas submarinas su 3 x bounty on final destination. galutinis tikslas dar buvo papildytas šašlykais.

9 Comments

nevaržybinis dviračių maratonas link marijempolės

žinau, kad ne man vienam yra nuobodu ant dviračio vėdinti plaučius miškuose arba garuoti ant asfalto. nors tos 2 ar daugiau valandų tuščia galva yra maloniai varginančios, bet su laiku jos pabosta ir pradeda vynioti rutinos vatą. bent kartą į savaitę stengiuosi ne tik mintimis ištrūkti iš miesto rezervuaro ir ilgėliau bei įvairiau pasikratyti kur akys veda.

tas savaitgalio sekmadienis buvo numatytas nevaržybiniam maratonui kaunas-marijampolė-kaunas su 160 km eiga. šeštadienis buvo apsiblausęs su vietomis prakiurusiais vandens pritelkusiais debesimis. nemėgstu šalčio, ypač kai šlapia. galvoje taikias išvykos mintis niaukė motyvai, dėl kurių reikėtų savaitgalį namie tupėti. sekmadienio rytas buvo pilnas taikos, todėl pasikrovus inventorių judėjau link kauno, kur buvo nurodyta starto vieta ir laikas.

kaip tampa įprasta, prie prekybos centro molas, buvusio futbolo stadiono vietos. startinis ir simbolinis 10 lt mokestis už organizavimą, maistą, palydą automobilių ir techninę pagalbą buvo visiškai pagrįstas ir teisingas. susirinko mūsų apie 40 dviratininkų – įvairaus amžiaus, pajėgumo ir technikos. bendra nuotrauka, kurios metu aš kuičiausi su apranga ir startas, kurio metu minkiau endomondo kelionės seklį. visi jau nurūkę tolumoje, o aš sau kartoju, kad tai nevaržybinis maratonas. važiavau plentiniu dviračiu, todėl mano kelionė pirmyn turėjo atrodyti taip: kaunas, karkazai, garliava, mastaičiai, juragiai, mauručiai, veiveriai, skriaudžiai, kazlų rūda, antanavas, marijampolė. atgal maršrutas buvo kiek kitoks: marijampolė, smilgiai, gudeliai, ir vėl tas pats plentas link kauno pro skriaudžius ir kitus miestelius. kartais smagu būti paskutiniu, nes yra ką vytis, o tavęs nėra kam aplenkti. netoli karkazų daugelį keliauninkų susirinkau, o kadangi visai gerai mynėsi, tai ir traukiau vienas, kol karkazuose kolegą pavijau. nuo to momentu visą kelią iki marijampolės vyniojome dviese.

geras kelias ir sekmadienio ryto dėka neapkrautas plentas suko kilometrus. važiuojant į priekį veikti buvo ką, nes dėl vėjo net nuo kalniukų riedant lėtėdavome. žinau tiksliai, kad 95 km iki marijampolės visą kelią dirbau. nevaržybinis maratonas man tapo gera treniruote į vieną pusę. dangus surūgęs, bet laikėsi, ir dviese pakaitomis vesdami atsidūrėme kazlų rūdoje. garbės ratas aplink miestelį ieškant maitinimo punkto ir aš jau kremtu meduolius su vandeniu ir naikinu savas bei svetimas maisto atsargas. temperatūra pakilo iki 15 laipsnių šilumos. kazlų rūdoje dar vienas pasiblaškymas ieškant antanavo kelio ir keletas kilometrų grupelėje, kuri mūsų dvejetui buvo kiek per lėta. šiek tiek atsukom, keletas užsikabino, vesti be mūsų dviejų tik vienas norėjo. toliau sukame dviese-trise, vėliau tik dviese. dar keletas atsikratė, likom 3. išsiskyrėme ties antanavu, nes tie, kurie važiavo ne 100% plento trasą, turėjo nusukti kitu keliu, kur sumoje jų nuvažiuoti kilometrai turėjo balansuoti tiek 140 km riba. dviese sukame toliau ir iš pusės žodžio suprantame, kad jau labai norisi pamatyti lentelę su užrašu „marijampolė“. tempo nemetame, o motyvacija jau žemiau nulio. pradėjome keiktis, gavome lietaus ir sunkiasvorio autotransporto gūsių sunkiai apkrautame kaunas-marijampolė kelyje, kuris mums buvo neišvengiamas. mes tada nežinojome, kad nuo antanavo mūsų dar laukia 30 km vėjo. tempas užduotas, lėtinti nevalia. valandą sukome tylėdami. įvažiuojame į marijampolę, kuri man pasirodė be galo ilga. danga mieste nekokia, pirma automobilių juosta skirta lopams ir kelio nelygumams, o antra – automobiliams. 5 km grybų ratas ieškant galutinio tikslo ir mūsų tandemas yra 2-oje vietoje. neblogai kaip nevaržybinio maratono varžyboms.

sėdime, ilsimės, laukiame kitų ir šąlame. vėl visi naikiname meduolius ir šį kartą – šokoladinius saldainius. gerai, kad į lydintį automobilį buvau įsidėjęs sausų drabužių persirengimui, nors dalis šlapių liko ant manęs. ant saulutės džioviname prakaituotus ir sulytus drabužius, bet neilgam, nes prasidėjo lietus su ledukais. temperatūra krentas, ūpas visai dingęs. pažiūrėjus į dangų atgal plaukti oi kaip nesinori. paguodos skambutis informavo, kad traukinys iš marijampolės į kauną bus už dviejų valandų. gera žinia. tegul atgal irkluoja vandens mylėtojai. tos džiugios naujienos proga viską surijau ką turėjau ir ką turėjo aplinkiniai, norėję su manimi maistu pasidalinti. patys kalti.

išsigiedrijo, oras atšilo, saulė išlindo. visi išriedėjome atgal, kas per raudoną bandė prašokti, kas po sunkiasvorių ratais taikėsi palysti – nepatiko man šis skubėjimas, kurio tikslas buvo atitrūkti „lyderiams“. gėda man už juos. su nelyderiais minu atgal sau užbrėžęs tikslą balansuoti ties 25 km/val. greičiu. beveik gavosi, nes bet kam sėdėjau ant rato kas vežė. atstatomoji treniruotė. užtat taip riedėdamas prisibendravau su retai matomais draugais. smagiai papliurpėme, o ir kelionė neprailgo. marijEmpolės nemačiau.

viso prisukau 165 km per 5:33 val vidutiniu 29,8 km/val. greičiu. mano išvada tokia: neverta dirbti 90 km, kai dar kone tiek pat reikės atgal grįžti. buvo išties geras laikas.

2 Comments

oro desanto „daržinė“ ir 100-ukas mtb

100 km traktoriumi neprailgo, nors plentiniu dviračiu jie būtų buvę kitokie, jeigu būtų reikėję važiuoti asfaltu. šios dienos objektas – kazlų rūdoje esanti apleista generolų vila ir netoliese esantis buvęs tarybinis bunkeris, imituotas daržine. kelionės maršrutas kalnų dviračiais prasidėjo nuo kauno pilies, kanklininko, tęsėsi pro veiverius iki kazlų rūdos, o kelionė atgal buvo pro mastaičius ir 7 km žvyro danga.

visas kelionės įdomumas prasidėjo nuo kazlų rūdos, kai mišku nuo miestelio poliklinikos pajudėjome link pirmojo mūsų kelionės taško – tarybinių ssrs generolų vadavietės, iki kurios mišku teko įveikti virš 10 km ir kirsti kadaise buvusį karinį oro uostą. sukdami kilometrus miško keliukais ir įvairiais posūkiais, mes pasiekėme į buvusią generolų vadavietę, į kurios patekimas mums jau buvo garantuotas ir suderintas (ačiū dviratininkui mariui). didžiojoje salėje buvo sukrautos dėžės su dujokaukėmis ir viena-kita dėžė su tarybiniais kariniais krepšiais. viso aukštų – net 4, neskaitant rūsio, kuriame anksčiau buvo įrengtas baseinas. didiesiems šulams po langais buvo iškastas ežeras-tvenkinys, kuris šiuo metu ženkliai apdujęs. neapsieita ir be pirties rūsyje, kuri gerai išsilaikiusi.

pasižvalgę ir apžiūrėję generolų ištvirkavimo vietas (viršutiniuose aukštuose gyvendavo aukščiausio rango generolai), patraukėme link sovietinio bunkerio, kuris žemėlapiuose būdavo pažymėtas kaip daržinė. bunkeris gerai paslėptas ir apaugęs vešliais ir tankiais medžiais. patekimas į bunkerio vidų mums buvo taip pat garantuotas, todėl visa 25-erių dviratininkų komanda šiandien galėjo pasigrožėti tarybiniais senoviniais artefaktais. bunkeris nėra mažas, su kareivine ant viršaus, o apačioje su dar autentiška ir laiko nepaliesta istorija – dyzelinis elektros generatorius, žemėlapis iš smėlio metalinės automatizuotos ir daug sveriančios bunkerio durys. mus lydėję žmonės sakė, kad bet kuriuo metų sezonu, temperatūra bunkeryje pastovi ir ta pati – 8 laipsniai šilumos, o šiandien tiek pat buvo ir lauke.

nuotraukos pačios kalba apie save, reikia gyvai pabuvoti, kad pajusti tą dvasią ir laiką.

4 Comments

techniniai sveikatos sutrikimai

dviračio sezonas šiais metais prasidėjo teisinga koja, bet paskutiniai įvykiai mane verčia tuo abejoti. kauno maratone nesiplėšiau, nors gal ir gerai pasielgiau, nors nuotaikos tas nepakelia, maratone kaunas-panevėžys-ukmergė-kaunas iš viso nesudalyvavau, nes dieną prieš kaip kraujo donoras dalyvavau nacionalinio kraujo centro akcijoje donorystė=savanorystė. tą pačią dieną dar ir siūtinę žaizdą apturėjau, iš kurios šiandien vieną siūlą išėmė. 3-iadieninė mankšta dviračiu buvo su su nemaloniu trumpalaikiu sveikatos sutrikimu, o vakar iš viso trasos nebaigiau – pavedė koja. pirminė išvada, anot specialistų, gali būti per didelis krūvis ir būtinybė centruoti kojos girnelę, dėl kurių rytoj nedalyvausiu ir kelionėje kaunas-marijampolė-kaunas, į kurį ruošiausi važiuoti iš vilniaus, t.y. vilnius-marijampolė-vilnius, preliminariai ~270 km per vieną dieną.

techniniai sveikatos sutrikimai turi tam pagrindą – padidinau važiavimo dviračiu krūvį ir, berods, 2 treniruotės pavyko sklandžiai. artimiausiu metu reikės pasimatuoti ortopedinį girnelės centravimo įtvarą, o kol kojos sąnario skausmai apslops, galėsiu vartoti maisto papildą kremzlės atstatymui ir sutepimui bei turėsiu laiko pagalvoti, kam man viso to reikia.

4 Comments