knyga

laikui bėgant nukrypti nuo įprastos vagos tėkmė tampa vis sudėtingiau ne dėl techninių detalių, bet dėl noro ir tingėjimo. net ir esant norui, dažnai numoji ranka ir pasirenki tą pažįstamą estafetę, nes anksčiau mano taip nesuprastas komfortas, dabar garsiai apie tai kalba ir aš jį pradėjau suprasti. keičiasi prioritetai, o taip dažnai krentantys rudeniniai lapai tampa periodiškai įsiterpiančiais pusryčiais, per kuriuos kartais net ir knygos nebespėji perskaityti, o tai primena senai gerai žinomą posakį apie rūdis, bet iš tiesų viskas rūdija, tik mes nenorimai apie tai kalbėti ir girdėti.

argumentas buvo priverstinai surastas, kaip mes visada po ranka turime savo poelgių pateisinimą. ateina toks suvokimas, kurį supranti ir stengiesi jo nerasti, nesklaidyti skaitytos knygos lapų, nors elgiesi kitaip, nuosaikiau. patylėti man patinka, nes tada būnu stebėtoju tik ginčas ne apie tai, o su kuo. gamta yra geras ramintojas, ypač ruduo – pasyvus oras, gaivūs lapai ir vėsus grindinys. ir dabar aš noriu, bet nenoriu ir sunku man dėl to, kad argumentai per silpni.

šiandien dalyvavau akcijoje „donorystė = savanorystė“. pasirinkau nacionalinį kraujo centrą, kuris buvo įsikūręs gerų pirkinių mieste panorama, vilniuje. alternatyva buvo prekybos ir pramogų centras ozas, kuriame buvo santariškių kraujo centras. pirmumas nacionaliniam kraujo centrui, nes jie yra nacionaliniai, o ir žmonės, daugiau ar mažiau, man jau yra pažįstami. yra džiugu, kai tu pažįsti ir pats esi atpažintas. buvau ne žiūrovas, o dalyvis – ta proga dar kartą palengvėjau beveik puslitriu kraujo.

akcija iš tiesų buvo graži – buvo cirkas, piešimo stalas vaikams, šokėjai ir gera atmosfera, o tai yra būtent tai, ko reikia penktadieniui. dovanų šiandien gavau nemažai:

  • kraujo donorams gerai pažįstama gedimino vagnoriaus knyga „valstybės kūrimas – misija neįmanoma“ atsirado ir pas mane;
  • forum cinemas bilietas į kiną – jamu šį reikalą;
  • raudona dėtuvė kompaktiniams diskams laikyti – rasiu kur panaudoti;
  • firminė šokolado plytelė – esu šokolado vergas, todėl jai neleisiu sugesti;
  • ir pabaigai naujiena dovanų asortimente – apyrankė su www.kraujodonoryste.lt.

daugelis akcentuoja dovanas, bet gi ne dėl to mes einame duoti kraujo.

sėkmingai ir maloniai perskaityta dar viena tarybinės „zenito“ fantastinių knygų serijos knyga – „trifidų dienos“, kurią 1951 m. parašė britas džonas vindemas (angl. john wyndham, the day of the triffids). knyga lengvai skaitoma, didelės prikaustymo įtampos nėra, bet atsitraukti taip pat nesinori. džono vindemo fantastika yra labai žemiška, t.y. jo kūrinių veiksmas vyksta žemėje ir šiais laikais, čia nėra kosminių laivų ir supertechnologijų. perskaitęs „trifidų dienas“ supratau, kad jos personažai yra realizuoti ne viename kompiuteriniame žaidime, tik anksčiau apie tai nepagalvodavau. šis fantastinis romanas neprailgo, o užsibaigė jis „laukite tęsinio“, kurio sulaukti nepavyks. romane „trifidų dienos“ vaizduojama visą žmoniją ištikusi katastrofa ir jos išvengusių žmonių pastangos išgyventi. šis romanas yra pirmasis autoriaus romanas lietuvių kalba.

vertinimas – 8,1/10.

per dvi dienas „suvalgyta“ kultinė stanislavo lemo fantastinė knyga „soliaris“. skaitytas dar tarybinis 1978 m. „zenitas“ serijos leidimas, kuris savo laiku kainavo 1 rublį ir 30 kapeikų. taip, lenkų raųytojas stanislavas lemas ir jo „soliaris“ (orig. stanisław lem „solaris“) – tai jau klasika tapusi knyga, parašyta 1968 metais.

ši fantastikos knyga mane įtraukė nuo pačios pradžios, ją skaityti buvo vienas malonumas. vietomis ilgesni pasakojimai apie mokslo išradimų detales su įvairiausiomis mokslininkų pavardėmis kiek įkyrėdavo, bet tai ilgai netrukdavo. knyga skaitosi lengvai, o kai kurie lyriniai nukrypimai ir išsamus objektų aprašymas taip pat buvo malonus, suvokiant rašytojo fantazijas. nesileidžiant į detales, šią knygą rekomenduoju perskaityti visiems fantastikos mėgėjams. ši knyga man dar priminė nesenai matytą kinofilmą „pradžia“ (angl. „inception“), kuri imdb reitinge vertinamas 9.0/10.0.

mano vertinimas – 8,5/10.

tęsiant žiemos knygų skaitymo sezono atidarymą, dar viena įveikta knyga – eric berne „žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. ši knyga pas mane aplankė ne atsitiktinai, man ją rekomendavo, kai ir keletą kitų panašaus pobūdžio knygų, kurias jau turiu savo lentynoje ir tikiuosi jų ilgam nepamiršti.

ši knyga – apie revoliucinę teoriją, transakcinę analizę, originalas išleistas 1964 metais. nors nesu nei psichologas a nei psichiatras ar medikas, nesu ir universitete susidūręs su kažkuom panašaus, bet ši knyga man, kaip paprastam skaitytojui, nebuvo sunki skaityti, tik ją skaitydamas jaučiausi, lyg tai yra ištrauka iš kažkokio bendro veikalo, dalis kitos knygos ir šią mano savijautą lėmė kai kurie šios srities apibrėžimai, sąvokos, nors baisiai painu tikrai nebuvo. arba aš šios knygos iki galo nesupratau ir neįžvelgiau gilesnės prasmės, man ji pasirodė kiek paviršutiniška ir „lengva“, kai iš jos tikėjausi stipresnių pojūčių. mokslų daktaras eric berne šioje knygoje pateikia žmonių žaidžiamus žaidimus, kaip juos atpažinti ir kaip juos „žaisti“, kaip suprasti ir koreguoti savo elgesį, moko atpažinti ir nesivelti į žalingas tarpusavio santykių manipuliacijas. knygos anotacija informuoja, kad veikalas yra populiarus tiek neprofesionalų, tiek ir psichoterapeutų tarpe, taip kad tinka, matyt, visiems.

perskaitęs knygą pamačiau, suvokiau, įsisąmoninau, kiek mane supa žaidimų ir kuriuos kartais aš pats žaidžiu. knygą rekomenduoju paskaityti ir dėl geresnio savęs pažinimo. knyga kainavo 34,54 lt.