kraujas

vakar sulaukiau skambučio iš nacionalinio kraujo centro – prašė pas juos pasirodyti, nors anksčiau jie sms žinutėmis apie save primindavo. vakar atsisakiau pas juos nuvykti, nes po 2,5 val. fizinio aktyvumo, iš kurių 1 valanda treniruotės, nebūtų buvęs protingas pasirinkimas. atsisakęs rytinio pedalavimo, pas juos link pietų pasirodžiau. vasarą norėjau padaryti pertrauką šiam maratone, todėl kraują pridaviau po 4-ių mėnesių pauzės.

procedūros gerai žinomos, vakarų fronte nieko naujo. hemoglobinas pasidėjęs iki 151 ir tai yra gerai, o žemas mano pulsas jiems pastoviai kelia susirūpinimą, bet toks jau jų darbas. patogu, kai nemokami kraujo donorai po kabinetus vaikšto be eilės ir smagu, kai nelabai daug žmonių, ypač kartu duodančių kraują, gali pasigirti dviženkliu davinių kiekiu.

adata į mano veną šiandien smigo slidžiai ir neskaudžiai. nemokamų donorų šiandien buvo vienetai, dominavo mokami. nors aš ir suprantu, kad jų kraujas atitinka ji supirkimo reikalavimus, bet tokie žmonės man asocijuojasi su asocialiais, ypač vyresnio amžiaus. studentus aš suprantu – vieniems alus, kitiems sviestas ant duonos, o savo laiku, aš buvau abiejose kategorijose. juodasis šokoladas visada yra tinkama dovana, kurios nereikia išsirinkti ir kuri nemokamiems donorams yra įteikiama privalomai (bent kol kas ir jau ilgą laiką). arbata taip pat už dyką, tik puodeliai nėra atsparūs karštai arbatai. aš nenoriu aimanuoti, dejuoti ar skųstis, to ir nedarau, bet gyvenimas susideda iš smulkmenų ir mes visi norime kuo greičiau tapti išsivysčiusiais europiečiais, kad ne mes skandinavus ar vokiečius pateiktume kaip pavyzdį, o į mus lygiuotųsi.

tikiuosi, kad padariau gerą darbą, nors taip nesijaučiu. šiandien nusipelniau taurės raudono vyno.

41 – tai yra tas skaičius, kiek kartų esu davęs kraujo. šiandien taip ir padariau, o hemoglobinas kaip įprastai buvo normoje – 156.  nacionaliniame kraujo centre (nkc), vilniuje, kurie pastoviai duodu kraujo, tvarka šiek tiek pakito – donoro istorijos knygelę pakeitė vieno lapo vienkartinė donoro įskaitos kortelė. džiugina ir tai, kad centras pradėjo kompiuterizuoti savo procesus. prisimenant nesenai įsiplieskusį dirbtinį skandalą, kuris visiškai neskatina neatlygintinos kraujo donorystės, šviežias, ir mano galva gan objektyvus, yra šis straipsnis.

na, o dovanų aš gavau juodo šokolado plytelę prie arbatos bei naujus marškinėlius su originaliu šūkiu „duoti – nieko nekainuoja“.

dviračio sezonas šiais metais prasidėjo teisinga koja, bet paskutiniai įvykiai mane verčia tuo abejoti. kauno maratone nesiplėšiau, nors gal ir gerai pasielgiau, nors nuotaikos tas nepakelia, maratone kaunas-panevėžys-ukmergė-kaunas iš viso nesudalyvavau, nes dieną prieš kaip kraujo donoras dalyvavau nacionalinio kraujo centro akcijoje donorystė=savanorystė. tą pačią dieną dar ir siūtinę žaizdą apturėjau, iš kurios šiandien vieną siūlą išėmė. 3-iadieninė mankšta dviračiu buvo su su nemaloniu trumpalaikiu sveikatos sutrikimu, o vakar iš viso trasos nebaigiau – pavedė koja. pirminė išvada, anot specialistų, gali būti per didelis krūvis ir būtinybė centruoti kojos girnelę, dėl kurių rytoj nedalyvausiu ir kelionėje kaunas-marijampolė-kaunas, į kurį ruošiausi važiuoti iš vilniaus, t.y. vilnius-marijampolė-vilnius, preliminariai ~270 km per vieną dieną.

techniniai sveikatos sutrikimai turi tam pagrindą – padidinau važiavimo dviračiu krūvį ir, berods, 2 treniruotės pavyko sklandžiai. artimiausiu metu reikės pasimatuoti ortopedinį girnelės centravimo įtvarą, o kol kojos sąnario skausmai apslops, galėsiu vartoti maisto papildą kremzlės atstatymui ir sutepimui bei turėsiu laiko pagalvoti, kam man viso to reikia.

šiandien dalyvavau akcijoje „donorystė = savanorystė“. pasirinkau nacionalinį kraujo centrą, kuris buvo įsikūręs gerų pirkinių mieste panorama, vilniuje. alternatyva buvo prekybos ir pramogų centras ozas, kuriame buvo santariškių kraujo centras. pirmumas nacionaliniam kraujo centrui, nes jie yra nacionaliniai, o ir žmonės, daugiau ar mažiau, man jau yra pažįstami. yra džiugu, kai tu pažįsti ir pats esi atpažintas. buvau ne žiūrovas, o dalyvis – ta proga dar kartą palengvėjau beveik puslitriu kraujo.

akcija iš tiesų buvo graži – buvo cirkas, piešimo stalas vaikams, šokėjai ir gera atmosfera, o tai yra būtent tai, ko reikia penktadieniui. dovanų šiandien gavau nemažai:

  • kraujo donorams gerai pažįstama gedimino vagnoriaus knyga „valstybės kūrimas – misija neįmanoma“ atsirado ir pas mane;
  • forum cinemas bilietas į kiną – jamu šį reikalą;
  • raudona dėtuvė kompaktiniams diskams laikyti – rasiu kur panaudoti;
  • firminė šokolado plytelė – esu šokolado vergas, todėl jai neleisiu sugesti;
  • ir pabaigai naujiena dovanų asortimente – apyrankė su www.kraujodonoryste.lt.

daugelis akcentuoja dovanas, bet gi ne dėl to mes einame duoti kraujo.

ilgai tempęs gumą vėl nuėjau į vilniaus kraujo centrą „išsilengvinti“. džiaugiuosi, kad nėjau 3-iądienį, kai kraują priima tik iš neatlygintinų donorų, nes buvo sausakimša. nors ketvirtadienis man, ko gero, pati netinkamiausia diena duoti kraujo, bet kartais nutinka ir taip. šį kartą susisukau stebėtinai greitai, spėčiau, kad 30-40 minučių ir dar turėjau laiko pavartyti savo donoro knygelę. hemoglobino kiekis pas mane stebėtinai pastovus, šį ir praeitą kartą skaičiai tie patys – 164 g/l (kaip ir kraujo grupė – pirma neigiama), o norma vyrams yra ~140-180. hemoglobinas (hgb) yra svarbi raudonųjų kraujo kūnelių dalis, kuris išnešioja deguonies molekules po visą organizmą. kraujo centras 2 anketas optimizavo į vieną dvipusį lapą, todėl užpildžius gerai žinomą pilną a4 formą, nėra pagundos pažiūrėti į kitą lapo pusę, nors dabar jau teks. anketoje įvelta klaida dėl lankymosi kalėjimo įstaigose – neatspausdinti kvadratėliai, kurių menamoje vietoje vis tiek reikia palikti žymą.

iš suvenyrų pasirinkau modernų  dramblio kaulo spalvos vazos formos puodelį su nuoroda į kraujo donorystės svetainę. anksčiau puodeliai buvo balti ir mažesni, kuriems auselė sunkiai laikydavosi, tad reikia viltis, kad vaza bus praktiškesnė. prie to pačio dar ir hematogeno gavau – skanus ir brangus, bjaurybė.

dūrė į dešinės rankos veną, nors nusiteikęs buvau duoti kairiąją, o dūris buvo kaip niekad skaudus. anot seselės, jos mato ir vedant adatą į veną, jaučia randus ir stengiasi į juos nepataikyti, o pataikius dūris būna skaudus.  savijauta kaip visada, buvo gera net ir visą dieną, tik vakarop energija ženkliai krito – jaučiausi lyg plytas visą dieną krovęs, todėl dar 22 val. nesulaukęs lovoje jau sapnavau devintą sapną.