laisvalaikis

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

ai nu va, egzistuota sostinėje vienintelis parkas, kuris nei tai gražus, nei ypatingas, bet daugumos mėgiamas. ir su automobilių parkavimo vietomis taip pat ne kažkas, dažnai kenčia žolytė. tūlikai sėkmingai gyvena tarybinius metus, o iki jų daeiti kartais reikia bristi per purvyną. guodžia tik tai, kad apšvietimas veikia, kas vėliau vakare nesuteikia stipraus saugumo jausmo. bėgimo prasme vingio parkas blanksta prie bėgimą ne asfaltuota danga, todėl šviesiu dienos metu visada renkuosi ne asfaltuotą dangą, kas dažniausiai būna žalieji ežerai ar žirmūnų-antakalnio ratukas aplink nerį. kita vertus vingio parkas turi ir antrą privalumą tiems, kas nori akių paganyti ar simpatijų pakalbinti. o kur visas tas eismas didelio žmonių kiekio gausia koncentracija moterų su vežimėliais, kurioms šventai tiki, kad visas 3-jų metrų pločio takas yra skirtas tik joms vienoms. o žmones smagu matyti aktyviai leidžiančius laiką, bet man jų ten būna per daug. ir pažįstamų nenorėčiau sutikti, nes kam jie man vienam bėgiojant, o ten realu taip nutikti. ir savęs parodyti aš nenoriu, neturėtų kažkam rūpėti kaip aš apsirengęs, kokius bateliu aviu ir ar nusiskutęs barzdą su ūsais.

geriau tyliai ramiai vienam be aplinkinių žvilgsnių. su savo ir gamtos kvapais bei garsais.

pietų miegas yra pigiausias man žinomas dopingas. barzdai vis baltėjant ir norint suderinti darbą, kažkokį laisvalaikį ir aktyvų nepoilsį, tenka gudrauti. vienintelis šalutinis to užsiėmimo rezultatas yra tas, kad vakarais, net ir gerai nusilesus, nesinori miegoti. be abejonės, teisingiausias to sprendimas yra eiti link sapnų karalystės, bet nuspėjami pasirinkimo keliai nežavi gyvenimo. jei ne rytinė 8-ių valandų priklausomybė, būtų galima kur kas plačiau improvizuoti naktinį užimtumą, bet gyventi iš kažko juk irgi reikia.

naktinis miestas svaigina ir užburia. prieš vidurnaktį visuomeninis transportas stotelėse atsikrato paskutiniais naktibaldomis, kurie greitai ištirpsta naktinėje gaivoje. jie nėra įkyrus, tik trukdo mėgautis bėgimu. tyloje nervingai trūkčioja šviestuvų lempos, kelininkai teplioja juostas ant duobėto asfalto, o medžių vainikų šešėliai gražiai gula ant šaligatvio trinkelių. nedrumsčiant harmonijos pulsas apribotas iki 130 dūžių per minutę, kad nedūstant būtų galima mėgautis gyvenimu. šviesoforai neįkyriai žvaigždėms mirksi savo įvairiomis spalvomis, kurios atsiliepia savo nenuspėjamu žybčiojimu kartu su debesimis regzdamos jiems pasalą. vietomis apniukęs dangus generuoja vėsų vėjelį ir raminančiai judina medžių šakas, kurios nori nuo kojų paslėpti bėgimo takelį. lengvas kojų šlepsėjimas nereikalauja didelių fizinių pastangų, bet alkis su laiku vis stiprėja. gero po nedaug, todėl nereikia gadinti malonumo, nes mankšta taip pat turi savo laiko limitus.

naktinis prasiblaškymas, trūko tik neįkyraus lietaus krapnojimo.

šiltų orų sportams einant į pabaigą, sugalvojau paįvairinti savo sportinį aktyvumą ir išbandyti orientacinį bėgimą. net keista, kur aš anksčiau buvau, kad apie tai nepagalvojau, kaip ir apie riedučius, baidares, futbolą ar kitokią velniavą. vasaros-rudens sezonu meto orientacinis bėgimas, arba „orientacinis“, visada būna antradieniais ir ketvirtadieniais, o einant sezonui į pabaigą kažkokiu dažnumu ir savaitgaliais, nes pradeda anksti temti. pažengę orientacininkai įgūdžius tobulina ir naktiniuose bėgimuose. 2-adienius organizuoja mano antradieniai, o už 4-adieninius ir 6-adienius yra atsakingas tengris. organizatorių svetainėse yra pateikiama visa reikiama informacija – starto vieta, laikas, atvykimo informacija, rezultatai ir pan.

aš pradėjau nuo antradienių, kurie startuoja 16 val. man, kaip visiškam naujokui, buvo daug kas keista ir neįprasta. man daug patogiau kuo anksčiau startuoti (vėliau bus aišku kodėl). privažiavimo kelias visada būna pažymėtas raudonomis juostomis, parištomis gerai matomose vietose – ant medžio šakos, kelio ženklo ir pan. tai tikrai patogiau ne vietiniams ir vis tik reikia važiuoti į orientavimosi vietą, todėl ženklai pasitinka jau kelyje ir tai smagu. galutinėje vietoje būna įsikūręs štabas, palapinių miestelis, kuris mane nustebino savo technika – didelis spausdintuvas, iš karto spausdinantis pasirinktos trasos žemėlapius, terminis spausdintuvas bėgimo laikams atsispausdinti, benzininis elektros generatorius ir mažiausiai 2 žmonės prie visos šitos technikos.

naujoko procedūra prasideda nuo popierinės kortelės pildymo, bet neturint kompaso ir ident’o sudalyvauti nepavyks. kompasas – specialus šiai sporto šakai pritaikytas patogaus dydžio kompasas, maunamas ant piršto. ident’as (ang. sportident), tai atmintis „pirštelis“, taip pat maunamas ant piršto: vienas ant vienos rankos, o kitas – ant kitos. šią įrangą, berods, galima išsinuomoti vietoje, bet rekomenduotina apie tai iš karto organizatorių pasiteirauti. preliminariai šie daiktai kainuoja 130 lt už kompasą ir 100 lt už ident’ą. visi bent kiek pažengę orientacininkai turi savo įrangą. ident’o unikalus numeris organizatorių duomenų bazėje yra priskiriamas konkrečiam dalyviui ir vėliau užtenka vietoje jiems pasakyti savo pavardę. apranga – rekomenduojamos ilgos kelnės, kad nesusibraižyti kojų, o bateliai, iš bėdos, tinka ir bėgimo, bet su jais koja būna nestabili, nes bėgimo danga miške toli gražu ne horizontali ir lygi. orientacininkai bėgioja su šipuotais bėgimo bateliais, kad neslidinėtų kojos.

susimokėjęs 10 lt startinį mokestį, ant pirštų užsimovęs paminėtą įrangą, studijuoju žemėlapį ir orientuojuosi, kurioje vietoje startas, kuris visiems yra vienodas. antradieniais trasos būna 6-ių tipų: pirma ilgiausia, paskutinė – trumpiausia. visa tai pagal amžiaus grupes, lytį ir pageidavimą. ilgesnėse trasose būna ir daugiau kontrolinių taškų – tai vietos, kurias reikia surasti ir atsižymėti jose esančiuose davikliuose. trasų ilgis matuojamas kilometrais oro linija, o bėgant pakilimais ir nusileidimais gaunasi kur kas daugiau, jau nekalbant apie bėgimo tikslumą. o klausti, kur starto vieta, ne lygis – jeigu starto nerandi, tai trasoje karamba garantuoja.

starto vietoje iš ident’o reikia ištrinti prie tai buvusio bėgimo informacija, nes ident’as savyje kaupia atžymų numerius, eiliškumą ir laikus. po atsižymėjimo „clear“ stotelėje, atsižymima „start“ stotelėje ir bėgte į žemėlapyje nurodytą pirmą tašką. žemėlapyje ženklais būna pažymėtos stotelės, miško tankumas, dangos reljefas, keliai, mastelis ir daugelis kitos informacijos, kuria reikia sugebėti naudotis. čia yra svarbu eiliškumas – jeigu praleidžiamas bent vienos stotelės žymė arba netinkamu eiliškumu atsižymima – esi diskvalifikuojamas kitų varžovų laikų sąraše. vadinasi – esi paskutinis.

paskutinė žymė – finišas. tada su ident’u nuėjus prie organizatorių palapinės ir atsižymėjus specialioje stotelėje, spausdintuvas atspausdina žymėjimo informaciją – laikai ir eiliškumas, o vėliau internete organizatoriaus svetainėje galima peržiūrėti savo ir kitų rezultatus. finišavus mane vis priblokšdavo dalyvių kiekis – automobilių būdavo pristatyta kiek akis mato, matyt, neapsirikčiau, sakydamas, kad virš 100.  todėl ir geriau anksčiau startuoti, o į vietą atvykti dviračiu, kuris būna prirakintas prie medžio.

orientacinis sportas įdomus ir man smalsus – bėgimas miške gaiviu oru, nėra monotonijos, gerina orientaciją, jos greitį, kantrybę, atsiranda nauji, su šia sporto šaka susiję, įgūdžiai, yra daug ko mokytis ir siekti. man, kaip žaliam, kitais metais bus smagu matyti gerėjančius rezultatus, nes šis sezonas jau beveik baigtas. 2 kartus bėgau ir abu pražiopsojau vieną kontrolinį tašką, bet aš pasitaisysiu.

kalnų dviračių entuziastams šis sezonas buvo tikras rojus varžybų gausa, kad net daugumai nebuvo gaila ant bačkos pakloti beveik pusšimtį litų už neypatingai gerai organizuotas varžybas, bet godumas varžytis būdavo aukštesnis. neneigsiu, kad mtbf.lt veikloje matau per mažai kokybės už neracionaliai didelius pinigus ir man vis atrodo, kad jų prioritetas yra monetos, o ne pats renginys, bet iš tiesų yra džiugu, kad dviračių sporto renginių lietuvoje daugėja, o iš to galima ir kokybę gerinti.

tą savaitgalį į mtb 69 xc varžybas, dėl subjektyvių priežasčių, aš nesiregistravau, bet buvau nusiteikęs lengvai pravažiuoti varžybų trasą. 69 šiame reikale vilniaus apylinėje prie neries netoli pilaitės – kilometrų skaičius, o xc, paprastai kalbant, reiškia sudėtingesnę bekelę. negana to, kad važiuojant dviračių maratone ~66 km yra užtrunkama netoli 3 val., to pakankamai užtenka pilnai išsitaškyti – fiziškai, morališkai ir emociškai. nors šių xc varžybų perimetras panašus, bet laikas trasoje jau balansuoja ties 4 ir daugiau valandų, o mazochistai gali sukti net 2 ratus, vadinasi laikas dvigubėja – be nevaržomos galimybės nueiti ant puodo ir su ribotomis maitinimo sąlygomis. monstrų startas buvo numatytas ankščiau su ta mintimis, kad organizatoriams nereikėtų snūduriuoti jų belaukiant finišo žvyrkelyje vakaro vėlumoje. į šį startą aš net netaikiau, nes buvau suplanavęs jo pramiegojimą.

įdienojus startas buvo pilnas norinčių varžytis ir tokio jų antplūdžio aš nesitikėjau. užsitęsusi paskaita dalyviams apie trasos ypatumus ir visi skuba į priekį, bet tik ne aš. numerio aš neturėjau, plėšytis aš nebuvau nusiteikęs, o mano dienos tikslas buvo – geras laikas. palaukiau kol minia dingo horizonte ir lengvai pajudėjau į ramią trasos žvalgybą. pirmas posūkis, kalniukas, ir aš jau stoviu su paskutiniais dviratininkais ir laukiu kol visi susigrūs į vienvėžį. važiuoti paskutiniam turi savo privalumų – matai kaip kiti varžosi, niekas neragina iš kelio pasitraukti. net ir lėtai minant man nėjo būti pačiu lėčiausiu, teko vieną po kito aplenkti, nes kitaip būtų tekę trasoje nakvoti. sėkmingai su dauguma aš ir po kalnus pasivaikščiojau, dviratį pavedžiojau. smagu niekur neskubėti, bet mano kantrybė irgi ne geležinė, o dviženklis pulso skaičius neįprastai atrodo. nors niekur neskubu, bet radęs progą aplenkti, ja pasinaudoju. taip pradėjau „rinkti“ trasos dalyvius, o koja pradėjo atsisukinėti ir link trasos pabaigos aš jau myniau su vidutiniu 150 dūžių per minutę pulsu.

trasos pradžioje akys raibo nuo rodyklių gausos ir kurį laiką aš galvojau, kad nors šį kartą trasos žymėjimas bus nepriekaištingas, bet kuo tolyn į mišką mano nuomonė vis labiau keitėsi. 5 su puse paklydimo – toks galutinis mano nuklydimų skaičius. neguodžia manęs ir tai, kad tokių bėdžių buvo dešimtys. prarastas laikas mušė mano važiavimo moralę ir atsukinėjo kojas, kad bent kiek galėčiau kompensuoti veltui sugaištą laiką sukant klaidingus kilometrus. prisigrybavau iki soties. nebuvo apsieita ir pasimurkdymo dumblyne.

nors aš nesu xc trasų gerbėjas, bet ji man nepasirodė sudėtinga, bet mane žavėjo sukilimų gausa. kalnai nebuvo nuobodūs ir pasikartojantys, kaip ir nebuvo alinantys ir dusinantys. ypač man šį kartą turistaujant. visą laiką važiavau vienas, todėl taikiausi tik prie savęs pačio ir važiavau kaip man patogu. kartais save pristabdydavau, kad ne varžytis čia atvažiavau. saulutė gražiai švietė ir oro temperatūra buvo tinkama mėgautis pasibaigusia vasara. sugaišęs ~4:05:00 taip aš pasiekiau finišą. gavosi gera pramoga, nors širdis linksta link 138 km tokio xc. be fotografų diena nebūtų buvusi pilnavertė. negaliu nepaminėti ir tai, kad šią trasą, daugelio išvykų metu, sukonstravo entuziastai – ruošė, žymėjo, pjovė virtuolius, rinko šakas ir visokeriopai stengėsi, kad mes visi galėtume pasimėgauti tikrai nuostabia ir žavinga trasa, verta rankų plojimo.