maratonas

šiandien virš 10k žmonių vilniuje džiaugėsi bėgimo švente, bandžiau džiaugtis ir aš. kai aplinkui visi aikčioja super-puper renginiu, aš linkęs pastebėti taisytinas vietas, kurių tiesiog privalo nebūti. maratono ir pusmaratonio startas 9:00 atrodo ankstokai, bet iš tiesų puikus laikas nesugadinant viso sekmadienio poilsio. lyginant su praeitais metais, manau teisingas sprendimas buvo ilgųjų distancijų pradžią nuo visų likusių, vien todėl, kad būtų galima startuoti ne po keletos minučių ir pusę valandos nesigrūsti bėgikų kamščiuose (bet minusai kitoje vietoje išlindo). sunku anksti keltis, bet verta.

tai štai, startas ir po minutės pajudu ir aš – lengvai, beveik einant, nes bėgikų kolona lėtai tįsta. ant mindaugo tilto jau galima bėgti, skaitau ne taip jau ir vėlai (gerai, kad stovėjau koks 100 metrų nuo starto). mano tikslas – 5 min/km „pace“ bėgimo tempas, nes išvakarėse dar apturėjau atskiro starto dviračių lenktynes. neišsitaškiau, bet spausti tapkės nebuvo prasmės – glikogeno atsargos apsekusios, o ir aš nesijaučiau labai pasiruošęs bėgti pusmaratonį. tai štai, aš bėgau pusės maratono distanciją, vadinasi 21,098 km. pradedant nuo pradžių, sekmadienį aš planavau obuolius kaime skinti, bet gavosi taip, kad mane nemokamai užregistravo bėgimui, tai obuolius teko palikti puvimui, deja.

bėgimo dieną svarstyklės parodė nenormalius skaičius, kas ir buvo pirmoji indikacija man, kad kažkas negerai – vis tik išvakarėse geriau valgyti labai labai saikingai ir tik patikrintą maistą, o ne skanius armėniškus šašlykus. ryte maksimaliai išsituštinau, o nuo maisto susilaikiau, užkandau tik bananą ir išvykau į starto vietą. vietoje apšilimas ir visa kita ir aš jau laukiu bėgimo pradžios.

startas, ėjimas, ėjimas-bėgimas, bėgimas ristele, bėgimas. iriuosi į priekį, pulso nežiūriu, man aktualus tik tempas (angl. pace). nuo pačios pradžios pilvo srityje jaučiu kliuksėjimą, kas reiškia:

  1. skrandis pilnas maisto – atkrenta, nes ryte beveik nieko nevalgiau;
  2. subinė pilna šūdo (nereikia maišyti su kelnėmis).

pirmieji 5 km kliuksėjimo dar buvo ignoruojami, vėliau tas reikalas pradėjo erzinti. bėgu vilniaus parke. wc horizonte nė vieno nesimato, o gėrimų punktai kaip diena ir naktis – vieni nusiaubti kaip po karo ir pribėgus nė vienos stiklinės su vandeniu nėra, kiti gi pilni vandens ir bėgikų net nepaliesti. linkstu link tos nuomonės, kad vieni pilstytojai geriau su savo darbu susitvarkė, o kitiems buvo arba giliai širdyje, arba trūko personalo, arba dar kažkas. bet faktas toks – gerti nebuvo bent 2-ose girdyklose. kadangi visame vingio parke bėgikams nebuvo wc, tai vaikinai šlapinosi bele kur labai nenuklysdami nuo trasos, merginoms buvo sunkiau. apibendrinus, parkas buvo numyžtas, o man tik mintys kaip čia slibiną rudį išleidus, bet tikiuosi sulaukti wc kabinos. 14 km ir bėgu jau gedimino pr., tempas krenta, ūpas jau senai dingęs, tikslas perorientuotas į tuštinimosi reikalą. vos ne vos dasitraukiau iki kavinės gedimino pr. ir ten jau pritūpiau – gamta aukščiau už mūsų norus. 4 minutės reikalų ir lengvas bėgu toliau – niekas nesikarto. prarastą tempą greitai atstačiau, dasitraukiau ir iki tų, kuriuos paleidau bėgdamas. vis tik smagu lenkti. pirmas sutiktas wc buvo 17-ame kilometre ir dar vienas taškas 19-ame. logikos kiauras nulis, už tai organizatoriams riebus rudas minusas. prie rotušės žmonių buvo debesys, supratau, kad bėga trumpesnių distancijų bėgikai. teko laviruoti tarp jų, nors būtų buvo smagu bėgti tiesiai ir saugiai (vėlesnio jų starto rezultatas). taip ramiai su pace 5:00 ir pabaigiau pusės maratono distanciją, gale užfinišuoti nebuvo jokio tikslo. atitinkamai ir rezultatai – laikas 1:43:36, širdies pulso vidurkis 153, maksimalus 164. tai buvo išbandymas mano naujiems bėgimo bateliams asics gel-kayano 19, bet apie tai jau kita istorija.

na ir žinoma finišavus 20 minučių medalio laukimas buvo tikrai ne tai, kas pakelia bėgikui nuotaiką ir ūpą.

žinau, kad ne man vienam yra nuobodu ant dviračio vėdinti plaučius miškuose arba garuoti ant asfalto. nors tos 2 ar daugiau valandų tuščia galva yra maloniai varginančios, bet su laiku jos pabosta ir pradeda vynioti rutinos vatą. bent kartą į savaitę stengiuosi ne tik mintimis ištrūkti iš miesto rezervuaro ir ilgėliau bei įvairiau pasikratyti kur akys veda.

tas savaitgalio sekmadienis buvo numatytas nevaržybiniam maratonui kaunas-marijampolė-kaunas su 160 km eiga. šeštadienis buvo apsiblausęs su vietomis prakiurusiais vandens pritelkusiais debesimis. nemėgstu šalčio, ypač kai šlapia. galvoje taikias išvykos mintis niaukė motyvai, dėl kurių reikėtų savaitgalį namie tupėti. sekmadienio rytas buvo pilnas taikos, todėl pasikrovus inventorių judėjau link kauno, kur buvo nurodyta starto vieta ir laikas.

kaip tampa įprasta, prie prekybos centro molas, buvusio futbolo stadiono vietos. startinis ir simbolinis 10 lt mokestis už organizavimą, maistą, palydą automobilių ir techninę pagalbą buvo visiškai pagrįstas ir teisingas. susirinko mūsų apie 40 dviratininkų – įvairaus amžiaus, pajėgumo ir technikos. bendra nuotrauka, kurios metu aš kuičiausi su apranga ir startas, kurio metu minkiau endomondo kelionės seklį. visi jau nurūkę tolumoje, o aš sau kartoju, kad tai nevaržybinis maratonas. važiavau plentiniu dviračiu, todėl mano kelionė pirmyn turėjo atrodyti taip: kaunas, karkazai, garliava, mastaičiai, juragiai, mauručiai, veiveriai, skriaudžiai, kazlų rūda, antanavas, marijampolė. atgal maršrutas buvo kiek kitoks: marijampolė, smilgiai, gudeliai, ir vėl tas pats plentas link kauno pro skriaudžius ir kitus miestelius. kartais smagu būti paskutiniu, nes yra ką vytis, o tavęs nėra kam aplenkti. netoli karkazų daugelį keliauninkų susirinkau, o kadangi visai gerai mynėsi, tai ir traukiau vienas, kol karkazuose kolegą pavijau. nuo to momentu visą kelią iki marijampolės vyniojome dviese.

geras kelias ir sekmadienio ryto dėka neapkrautas plentas suko kilometrus. važiuojant į priekį veikti buvo ką, nes dėl vėjo net nuo kalniukų riedant lėtėdavome. žinau tiksliai, kad 95 km iki marijampolės visą kelią dirbau. nevaržybinis maratonas man tapo gera treniruote į vieną pusę. dangus surūgęs, bet laikėsi, ir dviese pakaitomis vesdami atsidūrėme kazlų rūdoje. garbės ratas aplink miestelį ieškant maitinimo punkto ir aš jau kremtu meduolius su vandeniu ir naikinu savas bei svetimas maisto atsargas. temperatūra pakilo iki 15 laipsnių šilumos. kazlų rūdoje dar vienas pasiblaškymas ieškant antanavo kelio ir keletas kilometrų grupelėje, kuri mūsų dvejetui buvo kiek per lėta. šiek tiek atsukom, keletas užsikabino, vesti be mūsų dviejų tik vienas norėjo. toliau sukame dviese-trise, vėliau tik dviese. dar keletas atsikratė, likom 3. išsiskyrėme ties antanavu, nes tie, kurie važiavo ne 100% plento trasą, turėjo nusukti kitu keliu, kur sumoje jų nuvažiuoti kilometrai turėjo balansuoti tiek 140 km riba. dviese sukame toliau ir iš pusės žodžio suprantame, kad jau labai norisi pamatyti lentelę su užrašu „marijampolė“. tempo nemetame, o motyvacija jau žemiau nulio. pradėjome keiktis, gavome lietaus ir sunkiasvorio autotransporto gūsių sunkiai apkrautame kaunas-marijampolė kelyje, kuris mums buvo neišvengiamas. mes tada nežinojome, kad nuo antanavo mūsų dar laukia 30 km vėjo. tempas užduotas, lėtinti nevalia. valandą sukome tylėdami. įvažiuojame į marijampolę, kuri man pasirodė be galo ilga. danga mieste nekokia, pirma automobilių juosta skirta lopams ir kelio nelygumams, o antra – automobiliams. 5 km grybų ratas ieškant galutinio tikslo ir mūsų tandemas yra 2-oje vietoje. neblogai kaip nevaržybinio maratono varžyboms.

sėdime, ilsimės, laukiame kitų ir šąlame. vėl visi naikiname meduolius ir šį kartą – šokoladinius saldainius. gerai, kad į lydintį automobilį buvau įsidėjęs sausų drabužių persirengimui, nors dalis šlapių liko ant manęs. ant saulutės džioviname prakaituotus ir sulytus drabužius, bet neilgam, nes prasidėjo lietus su ledukais. temperatūra krentas, ūpas visai dingęs. pažiūrėjus į dangų atgal plaukti oi kaip nesinori. paguodos skambutis informavo, kad traukinys iš marijampolės į kauną bus už dviejų valandų. gera žinia. tegul atgal irkluoja vandens mylėtojai. tos džiugios naujienos proga viską surijau ką turėjau ir ką turėjo aplinkiniai, norėję su manimi maistu pasidalinti. patys kalti.

išsigiedrijo, oras atšilo, saulė išlindo. visi išriedėjome atgal, kas per raudoną bandė prašokti, kas po sunkiasvorių ratais taikėsi palysti – nepatiko man šis skubėjimas, kurio tikslas buvo atitrūkti „lyderiams“. gėda man už juos. su nelyderiais minu atgal sau užbrėžęs tikslą balansuoti ties 25 km/val. greičiu. beveik gavosi, nes bet kam sėdėjau ant rato kas vežė. atstatomoji treniruotė. užtat taip riedėdamas prisibendravau su retai matomais draugais. smagiai papliurpėme, o ir kelionė neprailgo. marijEmpolės nemačiau.

viso prisukau 165 km per 5:33 val vidutiniu 29,8 km/val. greičiu. mano išvada tokia: neverta dirbti 90 km, kai dar kone tiek pat reikės atgal grįžti. buvo išties geras laikas.

reklamos šiais metais vilniaus maratonui netrūksta, nes informacijos kanalai užkimšti taupkasės reklama ir kvietimu dalyvauti. reklama savo padarė ir į dviračių plento maratoną užsiregistravo beveik 4000 dalyvių, o organizatoriai suskubo iš anksto dalinti startinius varžybų paketus. kad ir kaip bežiūrėčiau ir lyginčiau su praeitų metų paketu, šiemetinis yra apgailėtinas. pagrindinis renginio rėmėjas bankas swedbank į vokelį nuo savęs nieko neįdėjo, net reklaminio šlamšto. o startinio paketo turinys štai toks: be privalomų starto numerių, laiko matavimo daviklio, sąvaržėlių ir tvirtinimo instrukcijų, įdėtas vienas reklaminis lapas ir dovanų kuponas 10 lt kojinėms įsigyti, kurių kaina prasideda tik nuo 38 lt. mėgėjai, mačiau, dar parox maišelį gavo – nuostabus banko rėmimas.

praeitais metais startiniame pakete buvo energetinis gėrimas, atstatomasis tepalo mėginėlis kojoms, nuolaidų kortelė kurui emsi degalinėje ir dar kažkas. dabartinis rėmimas be to, kad yra ypatingai skurdus, dar trenkia ir dalyvių įžeidimu.

dviračio sezonas šiais metais prasidėjo teisinga koja, bet paskutiniai įvykiai mane verčia tuo abejoti. kauno maratone nesiplėšiau, nors gal ir gerai pasielgiau, nors nuotaikos tas nepakelia, maratone kaunas-panevėžys-ukmergė-kaunas iš viso nesudalyvavau, nes dieną prieš kaip kraujo donoras dalyvavau nacionalinio kraujo centro akcijoje donorystė=savanorystė. tą pačią dieną dar ir siūtinę žaizdą apturėjau, iš kurios šiandien vieną siūlą išėmė. 3-iadieninė mankšta dviračiu buvo su su nemaloniu trumpalaikiu sveikatos sutrikimu, o vakar iš viso trasos nebaigiau – pavedė koja. pirminė išvada, anot specialistų, gali būti per didelis krūvis ir būtinybė centruoti kojos girnelę, dėl kurių rytoj nedalyvausiu ir kelionėje kaunas-marijampolė-kaunas, į kurį ruošiausi važiuoti iš vilniaus, t.y. vilnius-marijampolė-vilnius, preliminariai ~270 km per vieną dieną.

techniniai sveikatos sutrikimai turi tam pagrindą – padidinau važiavimo dviračiu krūvį ir, berods, 2 treniruotės pavyko sklandžiai. artimiausiu metu reikės pasimatuoti ortopedinį girnelės centravimo įtvarą, o kol kojos sąnario skausmai apslops, galėsiu vartoti maisto papildą kremzlės atstatymui ir sutepimui bei turėsiu laiko pagalvoti, kam man viso to reikia.

džiaugiuosi, kad buvo suorganizuotas toks renginys, bet savo pačių klaidų ateityje kartoti nereikėtų, nors dviračių maratonai lietuvoje ne pirmus metus yra organizuojami. pasidalinsiu savo pastebėjimais ir nuomone ir norėčiau, kad ateityje organizatorių klaidų būtų kiek įmanoma mažiau.

pliusus aš mačiau štai tokius:

  • labai gera trasa ir kelio danga, kelios likusios duobės buvo sutvarkytos, danga nuvalyta, o pati trasa labai patiko – nenuobodi, bet smagi;
  • nusisekęs nuostabus oras – saulė ir šiluma (organizatoriai čia nė prie ko).

neigiamų dalykų buvo ženkliai daugiau:

  • kelias turėjo būti užtvertas nuo 8:00 ryto, bet 8:30 dar net kelio užtvarų nebuvo, o 9 val. dar pavieniai automobiliai važinėjo;
  • atsiimti numerius teoriškai buvo galima nuo 8:30, bet 9 val. palapinėse dar vyko neaiškūs ginčai, o laukiančiųjų eilė vis didėjo;
  • starto tiesiojoje kas pirmesnis, tas gudresnis – vilniaus maratone buvo bent minimalus rikiavimas pagal eilės numerius, kurie čia buvo dalinami pagal pavardę;
  • startas vyko gerom 5 minutėmis anksčiau;
  • sporto grupėje starto iš tiesų ir nebuvo, nes nebuvo šūvio – pradėjo važiuoti dviratininkai, vieni šaukė, kad faltstartas, kiti – kad važiuokite. visiškas chaosas, kol galų gale pradėjo ir visi gale stovintys važiuoti, gerokai atsilikę nuo savo nelegalių priešininkų;
  • vanduo dviratininkams atsigaivinti buvo pilstomi į vienkartinius popierinius indelius, kurie numesti į gatvės kelkraštį, vėliau buvo renkami, plaunami ir vėl naudojami (žiūrovų informacija) kitiems dalyviams vandeniui tiekti (!!!);
  • tarp grupių starto europos pr. sėkmingai važinėdavo autobusai į kauno botanikos sodą (žiūrovų informacija), tad toje vietoje organizatorių nebuvo užtikrintas dviračių maratono dalyvių saugumas;
  • mėgėjų grupės startas virto parodija, joje startavus toli gražu ne mėgėjams ir po jų važiavimo nemažai daliai organizatoriai net neleido apsukti paskutinio 4-o rato, todėl visi jie yra laikomi kaip nebaigę trasos, nors taisyklėse buvo visai kitaip parašyta. nusivylusiųjų buvo daug, o kai kurie dėl savęs važiavo 4-ą ratą;
  • visose grupėse mažiau nei numatytą ratų skaičių apvažiavę dalyviai negali sužinoti savo laiko, kaip kad buvo vilniaus maratone 2010-aisiais, nors visi važiavo su davikliais – gaila jiems tų laikų ar kaip? atsirado laikai, tik dalyvių eiliškumas neatitinka tikrovės, nes vieni pravažiavo didesnį ratų skaičių, o kiti – mažesnį. gaunasi taip, kad mažiau ratų ir lėčiau važiavęs dalyvis, reitingų lentelėje stovi aukščiau už greičiau važiavusius. daro ir nedadaro iki galo.

pasigedau policijos – jos niekur nemačiau, nors jos gal ir nereikėjo, bet man trūko saugumui užtikrinti, ypač ties kiekviena kelio užkarda girdint vairuotojų keiksmus. greitosios medicinos pagalbos ekipažas buvo tik (net?) vienas. verta pagalvoti apie norintiems pasiplėšyti trumpesnę nei 10 ratų distanciją.