molėtai

niekam ne paslaptis, kad šį savaitgalį molėtuose, belvilyje, buvo 3-iasis dviračių maratonų taurės etapas molėtuose. buvau čia ir aš, nes prieš tai dviejuose etapuose, kurie vyko druskininkuose ir vilniuje, aš taip pat pabuvojau. prieš varžybas prisiklausiau gandų, kad trasa greituminė, o mažas sukilimų atstumas mane nuteikė labai teigiamai, tik kad neilgam. nenoriu minti kai lyja, nėra nuotaikos ar motyvacija žemiau kulnų.

šeštadienio vakaras buvo lietingas, o sekmadienio rytas buvo debesuotai saulėtai sausas. išvakarėse sunkių pastangų dėka radau savyje jėgų susireguliuoti priekines stabdžių kaladėles, kad ratas riedėtų ir kad kaladėlių cypimo nebūtų, atsirandančio riedant mažiau nei 20 km/val. greičiu, nors tai gal ir būtų aplinkui išretinę paukščių ir konkurentų ratą. susitvarkiau ir ratas sukosi, nors dumbluotas ir sunkus – gerai, kad nesergu švarumo dviračiui manija, nes man tai tik priemonė rezultatui siekti. dar patepiau grandinę, kad koja geriau eitų.

sekmadienis lauktai išaušo, o dalyvių buvo daugiau nei aš tikėjausi. oras buvo tinkamas, lietaus nesimatė, bet buvo vėjuota. startas ir pirmosios griūtys už pirmojo posūkio prie pirmosios balutės, vėliau dar keltas lygiame žvyrkelyje ir dar kažkas nioliktame žvyro kilometre. gal kokį dešimtuką km viena masė kaip plente važiavo žvyru, kol keletas pakilimų ir griūčių neišskaidė grupelės į smulkesnes. kažkurioje ir aš buvau. prasidėjo ganyklų pievos – iš pradžių važiuojamos, gerai minamos, dvivėžės. neilgai trukus prasidėjo dumblynai, kemsynai ir pelkynai, kur ratai vietomis iki stebulių smigo į juodą dumblą. net telšių žemaitijos taurės etapas purvais prieš molėtus nublanksta. toliau, keletas asfaltuotų ir žvyruotų ruožų kvapui atgauti ir vėl pievos, tik ši kartą kitokios. jausmas lyg į kalną minčiau – kol mini, tol lėtai judi, tik nustoji minti – stoji vietoje. riedėjimas tose pažliugusiose žolių pievose buvo apgailėtinas, o jausmas lyg per betono jūrą bandyčiau irkluoti. ne kartą žiūrėjau tai į spidometrą, tai į padangas ar jos dar netuščios (velnią ten pamatysi), bet greitis buvo žemiau juosmens ir asmeninės savigarbos. nuo pirmojo rato vidurio aš mėsinei jau atidavinėjau galūnes ir keikiau save, kad teks 2 ratus važiuoti, kai pirmojo net nebaigus man jau bloga darėsi. per miglą šiūpėliavau toliau. prie tarpinio finišo išmesto gertuvės taip ir neradau.

2-asis ratas ir tas faktas, kad jau pusė trasos įveikta ir dar nauja gertuvė morališkai man įkvėpė dujų į subinę. vėl susidarė nemenka grupelė, kaip paaiškėjo, antroji nuo lyderių. tempas kiek lėtesnis kvapui atgauti ir akių orbitoms nuo kraujo nuplauti. keletas vėl atsuka, kažkiek laikausi, bet tempas man per sunkus, bet ne man vienam. išskystame smulkiau ir judame po 3-5 piliečius, tiesiojoje periodiškai keičiamės, bet jėgas tausojame pievoms, tešlynams ir sukilimams, kurių vis tik buvo, tik juokingai trumpų ir bejėgiškai sunkiai įveikiamų. užmyniau visur, pabaigoje miškelyje taip pat per smėliuotą dangą, bet tai tik smulki detalė. pora prigulimų į purvą taip pat teko patirti, kad varžybos nebūtų rožėmis klotos. likus dešimtukui pradėjo grandinė šokinėti, neįkyriai bet su intencija. px, prisidėjo dar ir darbas su bėgių permetėjo rankenėle.

turėjau viltį, kad molėtuose „eis koja“, bet dabar į tai niekaip negaliu atsakyti, nes nebuvo sveikatos kojoms valdyti. važiavau be pulsometro, kad savęs nedemotyvuoti, o vidutinis kadensas 91. pramyniau visą trasos distanciją. 31 km įveikiau per 01:11:28, o 62 km per 02:27:52, t.y. 15 min. vėliau nei lyderis. baigiau ir kojos nukrito. taip, aš silpnas.

dviračių maratonų taurės 3-iasis etapas molėtuose, kurį organizavo spa belvilis, buvo geriausiai organizuotos lig šiol mano važiuotos šiais metais kalnų varžybos. žymėjimas rodyklėmis aiškus ir tankus, pavojingos vietos perspėtos raudonais šauktukais, savanoriai rodantys važiavimo kryptį, policijos pajėgos saugančios asfaltuotą dangą, puiki trasa ir valgoma grikių košė (bent man ji buvo lyg ir grikių). 9/10 balų.