motyvacija

nupjauti žolę ar pasodinti medį nėra suaugusio žmogaus tikslai, kai ateini ir padarai ir tikslą sunaikini. negerai. uždavinys nupirkti lauko termometrą skamba kaip 60min. veiklos, kurio terminas priklauso nuo kalendoriaus užimtumo ir noro jame kažką pastumti viena ar kita kryptimi. uždavinys atlikti remontą skamba kitaip, kaip ir pasirinkimas likti darbe ar eiti galvos vėdinti. reikia spręsti. noriu valgyti, bet šaldytuve nieko nėra. noriu skanaus dar labiau nieko nėra. noriu numesti svorio, bet tai gal labiau tikslas, uždaviniui per sunku, norai per mažai motyvuoti. tada pageidauju ir toliau nieko nedarau, nes nenoriu apie tai galvoti, bet pamiršti irgi neina.

reziume: viskas yra pasiekiama jei yra motyvacijos ir užsispyrimo.

amžina dilema reikia to ar nereikia, kai gyvename pagundų pilname pasaulyje. sezono metu, kai minu dviratį, visas dėmesys būna skirtas pagrindinei sporto šakai, o kai šis sezonas baigėsi ir baigėsi su traumomis, tam tikrus dalykus esu priverstas daryti – tai mankštos. matomai, tai yra pati nemėgstamiausia veikla, žinoma, po rytinio kėlimosi į darbą. dabar stipriai minti nereikia, tai laikas kitam fiziniam aktyvumui, kurio į sezono pabaigą vis labiau pasiilgstu, o ir kojoms bei gi galvai reikia nuo dviračio pailsėti, nes nieko neveikti yra be galo sunki užduotis.

ruduo-žiema yra poilsio ir kitų raumenų stiprinimo metas, t.y. pasiruošimas sekančiam sezonui. šiais metais man dar prisidėjo tempimai, mankštos ir pratimai nugaros raumenims stiprinti bei įvairiam disbalansui gydyti. aš mielu noru tų mankštų nedaryčiau, bet jeigu nedarysiu, pavasarį su dviračiu neišvažiuosiu, o tai jau argumentas. stiprus ir neginčijamas. vieną dieną kažką darau, kitą kažką kitką, po to galų suvesti neina, o žiūrėk mankštelės jau ir nedarytos savaitę. aiškinti nereikia, suprantu ir pats – negerai.

taigi va, radau motyvacinę priemonę prisiversti nepamiršti (beje, priminimai telefone nepadeda). štai taip ji atrodo:

ant durų, kurių nepraeiti negaliu, pakabinau lentelę, kurią kas kartą pildau ir kurios nepastebėti neina. rytai turi savo veiklas, kaip vakarai – savąsias. stengiuosi, kad nebūtų 2 ar daugiau dienų nepadarytų „pagrindinių“ veiklų. o kaip gaunasi matosi paveiksliuke. dabar lentelę šiek tiek pakoregavau, kažką išėmiau, kažką pridėjau. tikiuosi, kad ši motyvacinė priemonė, dar veiks mane kurį laiką.

keletas varžybų šiais metais, o visa kita lieka tik nevaržybiniai pariedėjimo kilometrai. mato praeitų metų treniruočių trasoje dūzgia sunkiasvoriai automobiliai, kranai bei ekskavatoriai, todėl toje pusėje šiais metais ir nesilankiau. mano pasirinktas lengvas kilometrų rinkimas nėra visiškai betikslis ir nenaudingas, bet vaikščiodamas geru bėgiku netapsi. kortas sumaišė ir nuo plento krypties išvedė kalnų dviratis kartu su savo žalios gamtos privalumais. kad ten visai kitaip, aš supratau gan greitai, o rankos netruko prisikratyti prie įvairios dangos reljefo.

savo lėtapėdiškais važiavimais ieškojau alternatyvos prarastai žaidymų aikštelei, nors pasigirti plento nuzulintais miesto pakraščiais negaliu. pasidariau išrankus ir nevažiuoju ten, kur yra didelis automobilių eismas, siauri kelkraščiai, ilgas išvažiavimas iš miesto ar pernelyg didelė važiavimo monotonija. tai, ko aš ieškojau, nebuvo lengva užduotis įvertinus mano kaprizus pridedant dar ir tai, kad iki taško nuvažiuoti nebūtų pusdienio užsiėmimas.

aš ieškojau kalno ir radau jį pavasarį, pratęsęs savo populiarųjį lygumų maršrutą. man lygiai taip pat kartais būna smagu ramiai, nuosekliai ir lygiai prariedėti šimtinę, kuri lyg hamakas po šalto alaus stiklinės. ramus nuoseklumas, lyg mankšta, mane teigiamai veikia, o per didelis dažnumas pučia nuvargusias kojas. nulipus nuo dviračio pilnos švino kojos su beveik nuliniu raumenų progresu. kalną radau, bet dėl persiorientavimo bekelės kryptimi, retai jį lankiau, o ir tie lankymai buvo jam akli. šiandien neaiškiems debesims šliaužiant pažeme ir veliant neaiškų niūrų raizginį, buvo treniruotės atidarymo diena. tiesa, nors man įgyvendinau tik 40% (kaip degtinė) užmanytos programos, šiandienai daugiau nei planavau, nei norėjau, nes roma ne per vieną dieną buvo pastatyta.

čia tai suprantu, kai po tokio važiavimo jaučiu, kad šlaunys ne tik iš kaulų, odos, lašinių ir plaukų sulipdytos, bet turi ir vieną-kitą raumenį, tikslinį mano objektą. malonaus nuovargio savijauta prieš miegą.

pasitaiko momentų, kai atsiranda tinkama terpė į galvą įvairioms mintims lysti. būna netgi taip, kad atrodo nespėji apdoroti įeinančio minčių srauto. panašiai yra ir su sapnais, kai atsikėlęs po keleto minučių nebepameni sapno turinio, o dar po kelių geriausiu atveju prisimeni, ar sapnavai, ar ne. iš pažiūros atrodo nesudėtinga vieną kitą mintį pasižymėti, bet lyg tyčia po ranka nieko nebūna, nes dažniausiai važiuoju dviračiu, o sustoti yra neparanku. važiuojant dviračiu man galvą smaigsto įvairiausi informacijos srautai, kuriuos taip nori išvystyti rašytine forma. baigus darbą esi kupinas entuziazmo, energijos, bet tik peržengus namų slenkstį, rankos nusvyra ir mintys su norais išsisklaido greičiau nei rūkas. tada žiūri į sieną, pro langą, bandai ieškoti pamestų minčių, bet jų nėra. būna momentų, kai pavyksta mintį pagauti už uodegos, tada ją betraukdamas į viešą erdvę gali prarasti motyvaciją, užvaldo nepažabotas tingumas. ne tiek jau daug, ypač vasarą, pasitaiko pilnai išlukštentų minčių. net ir rašytine jų forma esu dažnai nepatenkintas, nes jaučiu, kad kažko trūksta. jaučių ir nežinau ko trūksta, todėl kūrinys nebūna išbaigtas.

mintys slepiasi, todėl jos neužrašomos.

paskutiniu metu galvon įkyriai lenda egzistenciniai klausimai. gerai, kad rytais nekamuoja apsisprendimo klausimas, ant kurios kojos pirma mautis kojinę – ant kairės, ar ant dešinės, bet pagalvoti reikėtų apie tai, kaip gerai gyvename, kad tą kojinę turime, kad ir skirtingą, bet dar nesulopytą. bet minusas, kad keltis reikia. rašinyje įžvelgiu nuoseklumą.

buvo keletas įvairaus laiko su savo patirtimi, žmonėmis, atlygiu ir dar daug kuo, ką tik praradęs pradedi vertinti. darbas – tai laikini draugai, kurių dažno laikinumo pradeda stigti. laikinai. posakis „nieko nėra pastovesnio už laikinumą“ turi savo prasmės – visi mes esame laikini šioje žemėje. visi šie ženklai yra motyvuojantys veiksniai, spyris mums į sėdimąją bent rytais darban atsikelti, o kai pagalvoji, kad darbdavys atlyginimą moka net už tai, kad mes dėl jo ryte anksti atsikeltume, lengvai užriečia mums nosis. kitas aspektas, kita erdvė, svetimas ir neįprastas matavimas.

prabundu ryte ir užduodu sau klausimą – ar šiandien 200 litų mane motyvuoja? ech, būsto paskola, automobilio lizingas, šildymo sezonas – ne tiek jau daug, tik trys faktoriai, vadinasi šiandien reikia keltis ir eiti į darbą. bet aš jaučiu ir vaizduotėje matau, kaip ryte mano mobilusis žadintuvas rašo ne „alarm 7:30“, o „tu bankui nieko neskolingas!“ ir aš ramiai apsiverčiu ant kito šono ir šypsodamasis žadintuvui pasakau labanakt. tą rytą manęs 200 lt nemotyvuos.