Skip to content

Žyma: nemenčinė

vakar sėmė, semia šiandien

šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

Leave a Comment

šimtukas su espumizanu

viskas prasidėjo vakar, nors iš tiesų, tai užvakar. vakar sporto klube prisitaškiau su concept2 irklavimo mašina, dėl to, kad sekmadienį birštono plento gonkėse save nuvyliau. vakar irkluodamas susikėliau pulsą iki begalybės, pritaškiau visas grindis prakaito ir nusėdėjau tą vietą, ant kurios sėdima. ne velto, nes endomondo pasakė, kad pagerinau best’ą. nuo irklų nusismaugęs dar eigoje vis galvojau apie keturpakę guinness’o pakuotę, kurios norfoje nebuvo, todėl ėmiau 2 bambalius miežinio rinkuškių alaus. skani ta miežinė bjaurybė, tik nesvarbu, kiek jos beišgerčiau, vis tiek net po taurės ryte skauda galvą, tai jau geriau, kad skaudėtų nuo 2 litrų. angliavandenių ir kalorijų įsisavinimas baigėsi 2-ą valandą nakties, kai jau senai reikėjo 6-ą pusvalandinį sapną kočioti, tad nuėjau miegoti su 8-ai valandai ryto nustatytu žadintuvu.

rytas buvo ilgas ir prognozuotas tik galvos sunkume. taip gerokai po 10-os valandos įdienojusio ryto iškritau iš lovos, su mintimi, kad reikia leisti miežiams praventiliuoti plaučius iki 50 km. garsinis svarstyklių signalas mane taip pat žadino papildomais 2 kg mielių indėliu pilvo tūriui. termometras lauke rodė ne kažką ir aš kaip vėjavaikis lengvai apsirengiau su ta mintimi, kad ilgai nekaliosinti. hematogenas kažkur buvo pragertas dar gal birštone, o sumuštiniams darytis šiandien buvo netinkamas momentas. apsiribojau viena gertuve krakmolintų miltelių. lauke šilumos nebuvo, bet jeigu birštone išgyvenau, tai ant saulės neturėčiau suledėti savo numatytas max 2 valandas kvėpavimo pratimų. tai štai, tik išriedėjau iš kiemo, jau man į galinį ratą baksnoja kolegos iš treko. na, minam tai minam, jų nuotaika gera, o man tai be emocijų po vakar. plepam, minam, gerai gaunasi, niekur neskubame, vėjas lyg į nugarą dažniausiai. gerai, kad jo paties labui vieną nukratėme dar prie šaltoniškių. judame nemenčinės plentu, oras šyla, kojos šala, bet niekam tai neįdomu. nuostabaus grožio kelias nemenčinė-buivydžiai ėjosi sklandžiai ir greitai, 40 km/val. ėjo tik daina. buivydžiai.

na taip, buivydžiai – apsisukome. dainos ir pasakos baigėsi , kelio apžvalga susiaurėjo, dairymaisi į šonus baigėsi. spidometras rodo 17 km/val. ir pulsas kala virš 170. kalnai ir vėjas neaišku iš kurios pusės. sukame trise ir visiems žopiškai sunku. vietomis buvo lengviau, net iki 22 paspausdavome, o greitėdavome ne nuo visų kalnų važiuodami. vis galvoju, kaip kompaktiškai burę vežiotis. vairą jau laikau už apačios, greitėjimas neįmanomas. 18 km atkarpą link nemenčinės išsitaškome kaip tikri vyrai. prasideda kalbos apie kojų traukimą, mėšlungius – žmogiška kalbai tai reiškia žoppa s dvumia „p“. nuo nemenčinės sukame link vilniaus, gaunasi kaip gaunasi, judame kaip armonika su pasitasymais. sostinė jau čia, kabliuojame miesto arterinėmis gatvėmis, o priešais mus automobilių spūstys gryžtančių po darbų piliečių. jau nedaug liko, kantrybės likučiai velkasi žeme. tai ir susukome 115 km per 3:48 val.

p.s. jei pilve tau uraganas, tai padės espumizanas.

Leave a Comment

171 km bekele (#1 šių metų planų)

pradžia

nors planas buvo 200+ (t.y. 200 km su trupučiu neasfaltuota danga), gavosi 200-, o tai reiškia, kad kvepia revanšu. viso to pradžia banali ir klausiamoji – kuo čia save dar nužudžius? pridursiu tik tiek, kad tas procesas turi būti malonus, tikslingas ir su gera kompanija. balsu pasidalinus mintimis, netrukus atsirado ir entuziastai bendražygiai, norintys ir sugebantys atitrūkti nuo darbų ir patirti dar nepatirtus pojūčius. patikėkite, ne kiekvieną dieną ant dviračio praleidi 11-a valandų. sutarėme, pasiderinome preliminarų kelionės planą ir laukiame likimo dienos.

susitikimo vietos pakeisti neįmanoma

šį kartą (laukite tęsinio) 3-ise startavome nuo vilniaus. vis tik išankstiniam planui nebuvo lemta išsipildyti, o buvo realizuotas tik iki 100-ojo kilometro, toliau laukė improvizacijos. starto vietoje pasidalinome inventoriumi, maistu ir vandens atsargomis ir patraukėme. pradžia 8:00 visiškai pasiteisino, nes dar nesinori valgyti, o miegai jau išvažinėję dviračiais kas kur.

kelionė

likusiems miego likučiams buvo suplanuota pusė vilniaus saulėtekio mtb maratono trasos, nes mūsų kryptis buvo nemenčinė-pabradė-inturkė. saulėtekio trasa smagi, daug jėgų iš mūsų neatėmė, o judėjimo kryptis buvo teisinga. gerai sukratė mano rytinę kiaušinienę, nes makaronams ryte nebuvo motyvacijos, nes kartais norisi skaniai pavalgyti, o ne naudingai iš vadovėlio. nuo ežerų prasidėjo improvizacijos miško keliukais ir čia baisiai iki nemenčinės nesuvargome.

išlindę prie nemenčinės tilto per nerį ir jį pervažiavę laikėmės dešinės, upės, pusės. čia prasidėjo improvizacijos malonumai, nes kaip kiekviena upė įteka į plačiuosius vandenis, taip kiekvienas geras miško keliukas turi tendenciją netikėtai baigtis tvora. kelių virsmas tvoromis ir privačia valdas ypač koncentruotas prie vandens telkinių. čia jau mes ragavome dviračių tampymo pro tvorų plyšius ir mynimo pusės metro aukščio žolynais. čia mes strigome netoli valandos, įskaitant braidymą po dilgėlyną ir normalaus keliuko paieškos. atsakingai galiu pareikšti, kad dilgėlynai tose vietose yra ekologiški ir be pesticidų, kad net sekančią dieną visos kojos dar buvo sudilgintos. kai toks stresas kojoms ne kas dieną, tai užskaitau kaip gydomąjį masažą, papildytą šaltu upeliuko vandeniu, kas yra ypač rekomenduojama dviratininkams, nes šaltas vanduo atgaivina ir pagyvina kraujotaką kojose, o ir gerai atgaivina ne tik leškas, bet ir motyvaciją, pasitikėjimą savimi – aš (mes) tai galime!

vienas iš kelionės tikslų buvo persikelti per beždžionių tiltą, einantį per nerį, kuris yra kažkur už nemenčinės. nors ir sunkiai, bet laikydamiesi dešinės upės pusės, tiltą mes gan greitai pririedėjome. tiltas, toks sakyčiau, ne vaikiškas, siūlau išbandyti, žodžiais sunkiai nusakomas.

kitoje neries pusėje geras miško keliukas be lyrinių nuklydimų ir paklydimų atvedė mus į santaką (gyvenvietė tokiu pavadinimu). laiko iki čia mes iššvaistėme sočiai, planas mūsų ėjo šuniui ant uodegos. sprendimas buvo kuo greičiau ir tiesiau traukti į pabradę, tad artimiausiu tiesiuoju žvyrkeliu patraukėme asfaltuoto plento nemenčinė-pabradė link. kaip bebūtų gaila, bet teko kokią dešimtį kilometrų su traktoriais padirbti plente. na, ne paslaptis, kad visi mes jau susivažiavę plentiniais, tad greitai sustojome vorele ir keisdamiesi kas stulpelį pradėjome dirbti. iki tol tinginiaudami, čia jau dirbome. nors atsukome ne 100%, bet iki pabradės vidutiniu 30 km/val. greičiu greitai nuirklavome. inturkė buvo mūsų pusiaukelė ir tuo pačiu karšto maisto stotelė, todėl iki pabradės, lyg uosdamas to karšto maisto viliojantį kvapą, yriau keturiais irklais. plentas tuo čia nesibaigė, laukė maxima gėrimai ir kone 30 kilometrų iki inturkės. šiūpėliavome toliau.

inturkėje programa buvo tokia: šaltibarščiai (x3), guliašas (x2), saldainiai (…), pienas (x5), bulka su obuolių marmaledu (x3), kojų mirkymas ežere. varškė jau nebetilpo.

pasunkėję maistu nusprendėme nesukti suplanuoto molėtų-širvintų-kernavės lanko, nes laikas gėdingai buvo ištirpęs. vadeliotojų valdyba sutarė dėl žvyrkelio iki nemenčinės. vat kelias nuo inturkės iki danilavos buvo idealus – žvyras, nepikti kalniukai ir lyriniai nukrypimai prie lankytinų vietų buvo tikras malonumas palaikant lengvą pedaluotę ir virškinant vaišių maistą. strigome tik ties alka – nors gps ir visi kiti diletantiški žemėlapiai sako, kad čia pravažiuojama, jau ne vienas dešimtmetis ten to tilto nebėra, todėl reikia daryti lanką pro karpakėlį. važiuojant pro gurakalnę būtų dar didesnis ratas. vietiniai žinios čia tiesiog neįkainojamos. pasirinkę teisingą kryptį be nuokrypių žvyru atmynėme iki danilavos, kur laukė plentas sužionys-nemenčinė. viso ~15 km. nemenčinėje vietos daug maž žinomos, mišku judėjome link sakiškių, vėliau nupiepusiu dviračių taku iki nemenčinės plento sodų, kur trumpam išlenda vilniaus mtb maratono trasa, kuria mes ir dasimušėme.

savijauta

čia aš būsiu lakoniškas. link pabaigos kojos pasidarė guminės, toks jausmas, kad jos jau kelis kartus aplink pedalų ašį apsivyniojo. pulsas vos virš šimto, bet užkelti nesigauna, nes kojos tiek neišmina. vyriški atributai padarė savo formos įdubimus sėdimojoje ir šlaunyse, todėl po gamtinio reikalo miške tenka juos į vietą sudėlioti.

statistika

171 km, 11 val. kelionės, maršruto žemėlapis ir jo gpx byla.

pabaigai

norisi daugiau.

7 Comments